Viešvilietis archeologas įrodė, kad Viešvilėje gyventa jau prieš Kristų

Viešvilės miesteliui pasisekė. Jis neturėtų tokios unikalios istorijos, jei ne tokie viešviliečiai kaip archeologas Rytis Šiaulinskas. Būtent jis, padedamas vietinių entuziastų, Viešvilėje atrado unikalų Naudvario kapinyną, kuriame buvo laidojami žmonės 800-400 m. prieš Kristų. Šis Ryčio atradimas įrodė, kad jau tais laikais Dievo užmiršta žeme nebuvo ne tik Viešvilė, bet ir visa Lietuva.

Nors tai nutiko prieš 12 metų, 41 metų viešviliečiui Ryčiui Šiaulinskui atrodo, tarsi tai įvyko prieš mėnesį. Rytis, prieš devynerius metus  baigęs acheologijos magistrantūros studijas, prisiminė stulbinantį atradimą, įvykusį vasarą, išklausius tris bakalauro studijų kursus. Ryčiui atrasti unikalų kapinyną Viešvilėje padėjo vietiniai gyventojai. Archeologui apie tai, kad eigulys Eidukaitis rado šukių, papasakojo kaimynė Rasa Šašytė - ji irgi mokėsi VU istoriją. Paaiškėjo, kad šalia tos vietos gyvena Rasos brolis - Ryčio klasiokas. „Sėdau į mašiną ir nuvažiavau pažiūrėti, nelabai turėdamas iliuzijų, kad bus kas nors įdomaus“, - prisiminė Rytis. -  Nuvažiavęs į vietą tiesiog apstulbau. Suartame miško paviršiuje (ten tik ką buvo pasodintas miškas) mėtėsi deginti žmonių kaulai ir senų (tai iš karto krito į akis) lipdytų puodų šukės. Vėliau paaišėjo, kad tos puodų šukės - unikalių urnų liekanos. Vienu žodžiu, buvau šokiruotas, nes nei apylinkėse, nei artimiausiuose rajonuose tokio tipo keramikos ir tokio tipo kapų nežinota.“
Nors toji vieta nuo Ryčio tėvų namų netoli, gal 6 km, bet jis anksčiau ten nė karto nebuvo buvęs. „Mes grybaudavome kitoje Viešvilės pusėje, tad kapinynas buvo ne mūsų teritorijoje“, - šypsojosi Rytis.
Kapinyno vieta yra Kazikėnų miške ir priklauso Kalvelių girininkijai. Šalia kapinyno yra dar vokiečių laikais statytas vienkiemis, buvusi eiguva, kuri vokiečių kalba vadinosi „Neuhof“, lietuviškai Naudvaris.

Kapinynu pradėjo archeologo karjerą
Pamatęs jį šokiravusį vaizdą, Rytis pirmiausia, visas springdamas iš nekantrumo, paskambino pažįstamam archeologui Linui Tamulynui. Šis nekantraudamas jau kitą dieną atlėkė iš Klaipėdos ir patvirtino Ryčio pirminius spėjimus, kad aptiktas „prieškristinis” kapinynas. Vėliau puodų šukes nuvežė parodyti archeologui profesoriui A. Luchtanui. Jis irgi patvirtino, kad tai ankstyva keramika. Po to viešvilietis per mėnesį apie kapinyno atradimą informavo svarbiausias su paveldu susijusias įstaigas. Ir jau tų pačių metų rudenį, padedamas pažįstamų archeologų, savo lėšomis atliko nedidelius tyrinėjimus ir aptiko tris urnas su palaikais. Atliktus tyrimus paaiškėjo, kad rastos šukės, kurios mėtėse suartame miške, datuojamos 400-800 m. prieš Kristų.„Pirmaisiais metais (2001 m.) leidimą kasti gavo Linas Tamulynas, nes aš dar neturėjau bakalauro laipsnio ir negalėjau tokio leidimo imti, o nuo 2002 m. leidimus ėmiau savo vardu“, - pasakojo Rytis. Naudvario kapinynas tapo pirmaisiais jo savarankiškais kasinėjimais. Būtent Naudvario kapinyno tyrimams jis gavo pirmajį leidimą – tai reiškia, kad jis vadovavo kasinėjimams ir buvo atsakingas už tyrimus, radinius. Iki tol Rytis pagelbėdavo kitiems archeologams – tik kasinėdavo. Taip prasidėjo Naudvario kapinyno tyrinėjimų istorija. Tyrimas vyko 2001- 2007 ir 2009 m.

Nėra  Dievo užmiršta teritorija
Anot R. Šiaulinsko, šis kapinynas - unikalus Lietuvos teritorijoje. Artimiausi analogai randami šiaurės vakarų Lenkijoje. Tokio tipo kapinynai buvo išplitę nuo Dunojaus iki pat Britanijos. Naudvario kapinynas yra pačiame šiauriausiame šio didžiulio regiono pakraštyje.
„Tai reiškia, kad jis priklausė bendram europiniam kultūriniam arealui, ir kad čia laidojimo papročiai, o gal net religija buvo tokia pat, kaip ir tuo metu vyravusi Europoje. Ir kad nebuvo ši teritorija Dievo užmiršta ir pasimetusi tarp miškų, kaip dažnai įsivaizduojama apie Lietuvos praeitį“, - tvirtino Rytis.
Kadangi kapinynas „prieškristinis”, tai ir jokių rašytinių šaltinių  nėra. Ir iki tol nei mūsų, nei prieškarinėje vokiečių literatūroje nebuvo jokių užuominų apie kapinyną.
Anot Ryčio, to laikotarpio kapinynų Lietuvos teritorijoje yra labai nedaug, o šis nuo kitų skiriasi kapų įrengimu ir keramika – urnomis. Beje, Lietuvos nacionalinio muziejaus puslapyje galima pamatyti restauruotų urnų nuotraukas.

Įdomiausi radiniai - urnos
Daugiau radinių, išskyrus kaulus ir urnas, Rytis nerado. Anot archeologo, to laikotarpio laidojimo papročiai buvo tokie, kad jie nedėjo jokių įkapių, todėl radiniai - tik deginti kaulai ir urnos. Urnos naudotos sudegintų mirusiųjų kaulams supilti ir palaidotos. „Tada nesugebėdavo sudeginti kaulų kaip dabar iki miltelių, likdavo 5-10 cm gabalai. Iš žmogaus kaulų likdavo tiek, kad sutilpdavo į trilitriniam indui prilygstančią urną“, - pasakojo Rytis.
Urnos taip pat unikalios. Tokių urnų, gal tik panašios formos, žinoma pajūrio regione, Kretingos ir Klaipėdos rajonuose, bet ten jos surastos pilkapiuose, o Naudvaryje pilkapių nėra.
Visi radiniai saugomi Lietuvos nacionaliniame muziejuje. Ryčio žiniomis, dabar jie guli fonduose. Greičiausiai  jie bus eksponuojami pagrindinėje ekspozicijoje, nes tai unikalūs radiniai.

Laikino apsistojimo vieta
Apie kapinyne palaidotus žmones jis gali pasakyti nedaug. „Man kyla įtarimas, kad kapinyną paliko žmonių bendruomenė, kuri vertėsi gyvulių auginimu Nemuno užliejamose pievose. Jie greičiausiai neturėjo nuolatinės vietos gyventi, bet turėjo įsirengę vieną kapinyną ir tik jame laidojo savo mirusiuosius“, - pasakojo R. Šiaulinskas. Šią hipotezę sustiprino paskutinių tyrimų metu šalia kapinyno aptiktos stovyklavietės liekanos. Anot archeologo, greičiausiai jie čia apsistodavo laidodami ir mirusiųjų pagerbimo švenčių metu. Ši stovyklavietė įsikūrusi tik porą šimtų metrų nuo kapinyno.
Be to, buvo ir kapų, kur sudeginti kaulai tiesiog supilti į iškastą negilią duobutę, apie 40 cm gylio.
„Oficialiai paskutiniais metais rastą plotą pavadinau gyvenviete (taip įregistruota saugomų objektų registre), bet manau, kad radinių per mažai, kad drąsiai galėtume ją vadinti nuolatine gyvenviete. Mano manymu, tai greičiau laikino apsistojimo vieta“, - tvirtino pašnekovas.

Vietiniai informatoriai padėjo dar kartą
Rytis Viešvilėje rado ne tik Naudvario kapinyną. Miestelyje, priešais parduotuvę „Aibė“, prie kryžiaus jis atrado Viešvilės II-ąjį kapinyną. Ten aptiko du II-III a. kapus. Rado griautinį kapą su dviem segėmis, pincetu ir V a. datuojamą sudeginto žmogaus kapą su šalia palaidotu žirgu.
Be to, Rytis ne vieną vasarą leido ir Trakų istorijos muziejaus archeologo Ugniaus Budvydo kasinėjimuose. U. Buivydas Viešvilėje, taip vadinamuose grikių laukuose, atrado skalvių gyvenvietę ir kapinyną.
„Manau, kad Viešvilė tikrai unikali ir tiek daug per pastaruosius metus buvo atrasta tik iš čia kilusių žmonių dėka. Ir Ugniui, ir man apie pirmus kapinynus užsiminė jau minėta Rasa Šašytė. Ir antrąjį kapinyną Viešvilėje suradome, nes vietinis gyventojas Ramūnas Povilauskas pasigyrė, kad jis daržuose rado segę ir sidabrinę monetą“, - prisiminė archeologas.
Pats Rytis Viešvilėje, kur gyvena jo tėvai, retas svečias. Paskutinį kartą lankėsi prieš Kalėdas. Į gimtąjį kraštą užsuka tik per didžiąsias šventes. Tų retų apsilankymų, sako, užtenka pastebėti, kad miestelis tvarkosi. Gražėja ir upelio apylinkės, kur jis leido savo vaikystę.

Pametėjo mintį herbui
Tiesa, Rytis prie Viešvilės miestelio istorijos prisidėjo ne tik kaip archeologas. Jis prisidėjo ir prie Viešvilės herbo, kuriame pavaizduota žirgažuvė, kūrimo. Juozui Budzinauskui, vietiniam menininkui užsiminus, kad reiktų sugalvoti įdomesnį herbą, Rytis pametėjo mintį. „Aš sakau, kam galvoti. Viešvilės kronikose yra užuomina į legendą apie kunigaikštį, kuris įkūrė Viešvilę, ir ten minima, kad jo herbas buvo mėlyname fone sidabrinis „SEEpferd“ - jūrų arkliukas. Tai Juozas ir pasigavo tą mintį. Visą darbą paskui vietiniai padarė. Mano indėlis visiškai minimalus ir nereikšmingas“, - kuklinosi Rytis, apgailestaudamas, kad neleido herbe naudoti mėlynos spalvos fono, nes tai karališkų herbų privilegija.

Planuoja atnaujinti kasinėjimus
Gali būti, kad R. Šiaulinskas vėl kasinės Viešvilėje. „Norėčiau labiau į Naudvario kapinyną įsigilinti, ištirti aplinką ir dar duomenų surinkti. Manau, kad ten grįžti yra būtina. Be to, mano informatorius eigulys Eidukaitis minėjo, kad šalia kapinyno, dar kitoje vietoje aptiko šukių“, - šypsojosi Rytis.
Kol kas tai svajonė, mat pirmiausiai jis turi atsiskaityti už visus naujausius savo kasinėjimus. Archeologas guodžiasi, kad iki šiol rašo ataskaitą apie kasinėjimus, kuriuos jis atliko 2011 metais. Rytis pasakoja, kad 2011 metais turėjo, archeologų kalba sakant, didelį objektą Vilniuje – kasinėjo Odminių gatvėje, pora šimtų metrų nuo Katedros. Rado nesuardytus iki 4 m gylio gulinčius kultūrinius XVII- XIX a. sluoksnius  „Su mediniu užstatymu, 5 šuliniais, tūkstančiais odinių batų ir krūvomis keramikos ir kitokių radinių“, - sakė Rytis, kurį ir kalbinome jam rašant minėtą ataskaitą. Rašyti lengva, nes netrukdo didmiesčių pagundos. Rytis kartu su žmona Nijole gyvena sodyboje, esančioje Rokiškio rajone.

Trumpai apie R.Šiaulinską

Gimė 1972 m. gegužės 11 d. Viešvilėje. 1979–1988 m. mokėsi Viešvilės pagrindinėje mokykloje. 1988–1992 m. - Smalininkų aukštesniojoje žemės ūkio mokykloje.
1998 m. įstojo į Vilniaus universiteto Istorijos fakultetą. 2002 m. apsigynė bakalaurinį darbą tema „Užnemunės ir Nemuno žemupio ankstyvojo geležies amžiaus plokštiniai kapinynai“ ir baigė archeologijos bakalauro studijas. 2004 m. apsigynė magistrinį darbą tema „Ankstyvųjų metalų laikotarpio plokštiniai kapinynai Lietuvos teritorijoje“ ir baigė archeologijos magistro studijas.
Tyrinėti objektai: Vilniaus senamiesčio pietinio apvažiavimo tarp Aušros Vartų ir Višinskio gatvių statybų teritorija; Antrojo pasaulinio karo karių kapavietė Biržų mieste, Sąjungos ir Pelkių gatvių sankryžoje; žvalgomieji tyrinėjimai ir žvalgymai Šv. Stepono g. 31, Vilniuje ir kt.