Vaikai ne trukdo baigti mokslus ir susikurti gerovę, bet padeda (ATNAUJINTA)
Siekti aukštojo mokslo, susikurti gerovę vaikai netrukdo. Priešingai - padeda. To įrodymas – devynetą vaikų užauginusių Violetos ir Lavrono Mazur'ų pavyzdys. Skaudus įvykis, sukrėtęs visą šeimą, buvo vienos dukters mirtis. Ir nors nuo jos netekties jau prabėgo daugiau nei dešimtmetis, ponia Violeta norėtų, kad jos šeima būtų vadinama kaip devynis, o ne aštuonis vaikus užauginusi. Juk mirusi jau suaugusi dukrelė niekur nedingo, ji visuomet kartu su tėvais - jų prisiminimuose. Motinos dienos proga - daugiavaikės moters apmąstymai apie vaikų auginimą ir auklėjimą, gyvenimo prasmę ir likimą. Pokalbyje dalyvavo ir gausios šeimos tėvas, anūkų meiliai vadinamas dieduškėle, Lavronas Mazur. Jie kartu į tą patį universitetą įstojo jau augindami tris vaikus, o kol baigė mokslus – susilaukė dar trijų. Vaikai užaugo geri, išsilavinę, savarankiški, verslūs, nors jų, abu tikina, neauklėjo. Sako, kad vaikams užteko matyti, kaip dėl jų stengiasi tėvai. Beveik 50 metų kartu gyvenantys sutuoktiniai yra ir darnaus gyvenimo pavyzdys. Geriausias įrodymas – jiems drauge smagu ne tik pasijuokti, bet ir patylėti.
Kartu laimėje ir nelaimėje. Jurbarkiečius sutuoktinius 72 metų Violetą ir 74 metų Lavroną Mazur'us kone kasdien galima pamatyti kartu žingsniuojančius mieste palei Nemuną, pėsčiųjų taku. Išeina ne paplepėti, o kartu patylėti. Pabūti su savomis mintimis. „Gera pamedituoti, pasimelsti. Aš visą laiką meldžiuosi, kad visiems vaikams viskas sektųsi, kad jie būtų sveiki, laimingi ir, svarbiausia, kad vienas kitą mylėtų“, - sakė moteris. Melstis tenka daug, nes atžalų tikrai nemažai. Užauginti devyni vaikai. Keturios dukros ir penki sūnūs. Auga 14 anūkų. Jau yra vienas proanūkis. Atrodo, kad Violetos maldos Dievo ausis pasiekia. Dauguma vaikų yra baigę aukštuosius mokslus. Visi verslūs, savarankiški, jiems gerai sekasi. Beveik visi vaikai gyvena Lietuvoje, tik vienas Norvegijoje. Gyvena skirtinguose miestuose - Kaune, Šiauliuose, Kiduliuose ir Jurbarke.
Išgirdusi klausimą, kaip pavyko užauginti gerus vaikus, Violeta tik nusišypso. „Raskite tėvus, kuriems jų vaikai būtų blogi. Net ir blogiausi yra geri. Blogi paprastai yra net mieliausi. Dėl jų labiausiai širdį skauda“, - šypsojosi ji. O auklėti vaikų, pasirodo, nereikia. „Sako, blogas auklėjimas. Ar mes auklėjome vaikus?“, - kreipėsi ji į greta tyliai einantį vyrą. „Tie vaikai matė, kaip mes dirbame, stengiamės“, - tuoj pat atsakė jis. „Matė, kad tėvai jais rūpinasi. Man atrodo, kad to visiškai gana. Aišku, reikia pasakyti vaikeliui, kad to ir to daryti negalima“, - sakė devynių vaikų mama.
Auginti vaikus nebuvo sunku. Tai abu patikino be jokių abejonių. „Visą laiką vaikus su savimi pasiimdavau. Kartu uogauti, grybauti ir iškylauti... Visur vesdavausi“, - sakė jis. Jiems padėjo patys vaikai – vyresni prižiūrėjo mažėlius. „Pas mus būdavo ir atvirkščiai. Mažesni prižiūrėjo didesnius“, - šypsojosi Lavronas. Vaikai gerbė savo tėvus. „Geri vaikai. Nors yra pridirbę visko. Ne šventieji juk“, - šypsojosi ji. Jų vaikai savo vaikus, Violetos ir Lavrono anūkus, gerai auklėja. „Mūsų vaikai gerai saviškius auklėja. Neturiu priekaištų. Jei anūkai močiutės ir tėvuko klauso ir juos gerbia, myli, apkabina, pabučiuoja – vadinasi, tėvai vaikus auklėja gerai“, - patikino ji. „Senelio pas mus nėra. Yra dieduška“, - įsiterpė Lavronas. Būtent taip jį vadina anūkai.
Kartą prireikė rykštės – sūnus pusę algos išdalino vaikams
Vaikams sudrausminti dažniausiai užtekdavo žodžio, pabarti. „Kur tu spėsi visus sumušti“, - juokėsi moteris. - O be to, nebuvo už ką. Nepasakyčiau, kad būtų didelių nusikaltimų. Gal kiti už blogą pažymį mušdavo. Aš manau, kad tai baisi nesąmonė.“ „Pas mus atvirkščiai būdavo. Vyriausias sūnus sakydavo kitam broliui - duosiu tau penkis rublius, jei parneši dvejetą“, - šypsojosi Lavronas. Dvejeto brolis neparnešdavo. „Nevaliojo“, - juokėsi Violeta.
Vis dėlto Lavronui kartą teko rykšte pasinaudoti. „Ar neatsimeni? Už dingusius pinigus namuose“, - tikslino vyras. Dar tarybiniais metais jie pasigedo pusės atlyginimo. Tuo metu tai buvo 80 rublių. „Pasiėmiau rykštę ir liepiau pasakyti, kas paėmė“, - sakė jis. Sūnus prisipažino. Nors jam buvo tik šešeri metai jis turėjo surašyti, kur ir kiek pinigų išleido. Jam tai buvo išties sunki užduotis, nes neprisiminė kur išleido likusius 14 rublių. „Paaiškėjo, kad tuos pinigus kieme vaikams išdalino, žaislų ir saldainių pripirko. Bet jis ne visą, o tik pusę algos prašvilpė“, - šypsojosi ponia Violeta.
Apie auklėjimą diržu
Devynis vaikus užauginę sutuoktiniai mano, kad prisiklausė įvairių diskusijų apie auklėjimą diržu. Iš patirties jie gali pasakyti, kad kartais vaikams sudrausminti žodžių neužtenka. Prireikia diržo ar rykštės. „Tikrai ne dažnai ir tik tada, kai kitaip negali sudrausminti. Yra gražus posakis. Jei pasakei vieną kartą, aš patikėjau. Jei pakartojai – aš suabejojau. Jei kiekvieną kartą sakai - aš tavimi netikiu. Jei aš šneku, o jis daro ką darė ir nekreipia dėmesio – reikia kažko imtis. Kitaip drausminti“, - sakė ji. Čia vyras Lavronas neiškentė. „Vaikai žino, kodėl esu toks gražus ir geras. Kiek aš gavau lupti... Vajezau vajezau“, - rimtai kalbėjo vyras, užaugęs vaikų namuose Ukrainoje. Jis lupti gaudavo už niekus. Už tai, kad vietoj futbolo kamuolio spardė kopūsto galvas, nes vaikų namuose kamuolių nebūdavo. Jį auklėtojas lupdavo taip, kad sienas ramstydavo. „Žmoniškai mušdavo. Labai geras auklėtojas buvo. Važiuodavo savaitgaliais į Kijevą vogti. Banditas buvo“, - pasakojo jis. „Tai kai pats turi geros patirties ir vaikų stengiesi nemušti“, - šypsojosi žmona, kuri pati diržu lupti buvo gavusi vieną kartą – ir tai nuo tėčio, o ne nuo mamos. Nuoskaudos tikrai nejaučia. „Už gerą darbą juk nemuša“, - šypsojosi ji. Visai kas kita, kai tėvai vaikus muša nesuvaldydami pykčio. „Tai yra lengviausia padaryti, bet blogiausias sprendimas. Aš vieną kartą nesusivaldžiau ir dukrai šlapiu skuduru per veidą sudaviau. Ji iki šiol man primena. Man paskui taip negera buvo. Ir dabar negera, kai atsimenu“, - prisiminė ji.
Studijuodama trijų vaikų mama pagimdė dar tris
Abu kartu ne tik vaikus augino, bet ir mokslus baigė. Violeta kartu su Lavronu įstojo neakivaizdiniu būdu studijuoti statybų inžineriją į tuometinį VISI (dabartinis Vilniaus Gedimino technikos universitetas, - aut. past.). Tuo metu jie jau augino tris vaikus. Baigusi institutą, ponia Violeta buvo pagimdžiusi dar tris.
Šypsosi, kad studijų laikais stalai namuose buvo nukloti brėžiniais. Reikėjo kursinius darbus rašyti, atsiskaityti. „Ir vaikai tai matydavo. Duodavome popierių ir jie braižydavo“, - prisiminė abu. Abu statė namus Jurbarke. „Mano statytas ir viešbutis, ir buvęs karinis komisariatas, ir antra bei trečia vidurinės mokyklos. Buvau darbų vadovė. Turėjau po 60 žmonių – po 4-6 brigadas. Jis vadovavo statyboms ir statė gyvenamuosius namus“, - prisiminė moteris. Lavronas, pasirodo, pradėjo dirbti Jurbarke, kai statė pirmą Jurbarko mieste penkiaaukštį (prie „Šiaulių banko“, - aut. past.“), - pasakojo ji. Moters žiniomis, yra filmuota medžiaga, kur įamžintos statybos ir ant to daugiabučio stogo stovintis Lavronas. „Norėtųsi surasti tą medžiagą, kad anūkai pamatytų, ką dieduška veikė“, - šypsojosi ji.
Sūnūs profesiją rinkosi nusižiūrėję tėvus
Jie abu visai nesistebėjo, kad beveik visi vaikai, keturi sūnūs ir dukra, pasirinko profesijas ir darbus, susijusius su statybomis, architektūra. Tik vienas sūnus yra baigęs M. Riomerio universitetą. Viena dukra KTU įgijo maisto pramonės gamybos specialybę, kita baigė Šiaulių pedagoginį universitetą. Šeima pradeda įtraukti ir marčias. Viena jau studijuoja želdinių dizainą. „Irgi pusiau su statybomis susiję. Juokiamės, kad įsikurs šeimos įmonė, kur vieni projektuos, kiti statys, treti želdins. Bus šeimyninė ranga“, - juokėsi moteris. Ponia Violeta neslepia, kad jai buvo labai svarbu, kad vaikai mokytųsi, siektų aukštojo mokslo. Iki šiol apgailestauja, kad į universitetą neišleido jauniausių vaikų. „Skaudu man, o jie sako, kad ateityje tikrai mokysis“, - šypsojosi ji.
Tikina, kad vaikams svajonių profesijų nedėliojusi. Tiesa, vienam anūkui profesiją numačiusi. Norėtų, kad jis būtų kunigas. „Nežinau, kodėl. Baisiai gabus. Gal būtų neblogai savą nuodėmklausį turėti. (Šypsosi.) Bet geriau svetimas nuodėmklausys, nes savam visų nuodėmių nepasakysi“, - juokėsi ji.
Vaikai yra džiaugsmas. Violeta nesupranta jaunų šeimų, kurios nenori auginti vaikų. „Davė Dievas dantis, duos ir duonos“, - sakė ji. - Visi nori prabangos. Gal jaunoms šeimoms pavydu žiūrint į tuos 10 proc., kurie turi prabangius namus, mašinas. Jie galvoja, kad jei vaikų turės, to nepasieks. Keistas požiūris. Turi užtekti to, ką turi“, - įsitikinusi moteris. Jų pačių vaikai augina ir po tris, ir po du, ir po vieną. Dėl to nepriekaištauja. „Tai kiekvieno pasirinkimas. 14 anūkų turiu. Lyg ir gana. Kai suvažiuoja visi, pilni namai“, - šypsojosi ji.
Reikia kantrybės ir darbo
Jiems kartu smagu. Jis mažakalbis, bet jei pasisako, tai šmaikščiai, humoras verčia iš koto - apie skaudžias patirtis kalba be šypsenos veide, bet linksmai. Ji – šnekesnė, jai žodžiai ir mintys liejasi tarsi iš rašto, vyro juokus supranta ir pati pajuokauti mėgsta. Koks tokio darnaus sugyvenimo receptas? „Recepto nėra. Reikia baisiai daug kantrybės. Ir vienam, ir kitam. Yra septynios Šv. Dvasios dovanos - išmintis, supratimas, patarimas, tvirtumas, žinojimas, maldingumas, Dievo baimė. Visų septynių vienu metu nereikia. Užtektų ir kelių“, - šypsojosi Violeta. „Ir reikia dirbti, - neištvėrė Lavronas. - Tai yra pagrindas. Ir kartu su vaikais dirbti.“
„Nereikia smulkmenomis vadovautis. Juk sakoma, kad iš adatos priskaldo vežimą. Ir mes esame pasipykę. Visko yra buvę. Ir nekalbadienių. Vienas yra užtrukęs savaitę. Bet tada jau tiek buvo baisu. Tiek baisu, vaje vaje“, - dabar šypsojosi Violeta. Pasirodo, tylos uždangą teko sudraskyti Lavronui.
Įsimintiniausias gyvenimo įvykis
Gyvenimas sutuoktiniams nepašykšėjo ne tik dvasios dovanų. Ponia Violeta iki šiol negali pamiršti vienos dienos. Visiems tuometinį institutą baigusiems studentams buvo teikiami diplomai. „Tuometinis rektorius, įteikdamas diplomą, sako, kad pirmą kartą gyvenime diplomą įteikia baigusiai šešių vaikų motinai. Na, pliaukštelėjo žmonės. Ir tada jis (Lavronas, - aut. past.) nusileidžia su visais šešiais vaikais. Vaikai su rožėmis, akys pastatytos, jie nežino, kas darosi. Man ašaros akyse. Ir man nueinant rektorius dar kartą paprašė: „Dar kartą paplokime šitai moteriai.“ Sustojo ta auditorija ir nuvilnijo tokios ovacijos, kokių nė po Brežnevo kalbų nebuvau mačiusi ir girdėjusi“, - juokėsi moteris. To momento, ji tikina, niekada neužmiršianti. „Tada suvokiau, kad aš kažką padariau. Bėgi, skubi, rodos, taip reikia. Užbaigei mokslus, pagimdei vaikus. Dirbi, esi mama, ir dar tau žmonės ploja (juokiasi). Buvo didžiulis įvertinimas. Nežinau, ar aplinkiniai pavydėjo. Mačiau kitų akyse ašaras. Matyt, gailėjo. Kokia kvaila ta moteris“, - juokėsi ji.
PŮJČKY DO 24 HODIN.
Raudonės pilis dirbs ir antrąją Kalėdų dienąPůjčky do 24 hodin po celé ČR. Měli jsme pro Vás nejnovější nabídky půjček...