Petras Mikutaitis – pedagogas, literatūrologas

„Tiesių kelių nėra,“ – dažnai sakoma ir net rašoma. XX amžiuje – neramiame ir dramatiškame – daugelio žmonių, o ypač visuomenės veikėjų, gyvenimo kelias buvo ir vingiuotas, ir duobėtas, ir neretai skaudžiai lūžinėjantis. Toks nelengvas ir skaudus gyvenimiškasis kelias teko ir mūsų kraštiečio, pedagogo, literatūrologo Petro Mikutaičio daliai.

Petras Mikutaitis gimė 1906 m. rugsėjo 30 dieną Skirsnemuniškių kaimo viensėdyje. Darbštūs tėvai be atvangos triūsė keliolikos hektarų ūkyje – juk reikėjo išmaitinti ir aprengti nemažą šeimyną. Be to, Mikutaičiai norėjo vaikus ir šiek tiek pamokinti. Buvo nuspręsta, kad vyriausiajam sūnui Izidoriui atiteks ūkis, dukras ištekins, o jaunėlį Petrą, kiek įgalės, tiek leis į mokslą.
Audringais Pirmojo pasaulinio karo metais Petras baigė Skirsnemunės pradžios mokyklą. Mokslas jam sekėsi, buvo labai pamėgęs knygas ir troško toliau mokytis. Įkvepiančiu pavyzdžiu jaunuoliui buvo iš kaimyninio Paantvardžių kaimo aukštus mokslus išėjęs Jurgis Baltrušaitis, iš netolimų Antkalniškių antrą aukštąją mokyklą bebaigiąs Izidorius Tamošaitis.

1918 m. rudenį Mikutaičius pasiekė džiugi žinia, kad Jurbarke steigiama progimnazija. Ir Petras įsijungė į pirmaklasių būrį. Po kelerių metų progimnazija peraugo į  gimnaziją. Joje besimokydamas, Petras vis labiau jautė polinkį literatūrai, kalboms, istorijai. Dalyvavo ir meno saviveikloje.
Knygoje „Jurbarkas“, išleistoje 1996 m., yra išspausdinta nuotrauka, kurioje 1926 m. vasario 16 d. nusifotografavę Jurbarko gimnazijos mokiniai, suvaidinę pjesę „Vergijos griuvėsiuose“. Tarp stovinčių – penktas Petras Mikutaitis.
Būdamas gimnazistu Petras daug skaitė. Moksleivių tarpe iš rankų į rankas ėjo „Kultūros“ bendrovės išleistos knygos. Petrui didelį įspūdį paliko nuodugniai perskaityti žymaus rusų mokslo populiarintojo veikalai: „Iš tamsios praeities į šviesią ateitį“ ir „Stebuklai ir paslaptys“.Su įdomumu jis visuomet skaitė„Kultūros“ žurnalą.
Petras susipažino su grįžusiu iš Amerikos Vincu Petravičium, parsivežusiu visą skrynią įvairaus turinio knygų. Tapęs šio vienu iš artimiausiu bičiuliu, Petras gaudavo paskaityti tų knygų. 1925 m. jie sutarė įsteigti „Kultūros“ būrelį. Pirmininku išrinko Petrą Mikutaitį, o iždininku Vincą Petravičių. Būrelio veikloje dalyvavo Juozas ir Stepas Banaičiai, Vytautas Girdžius ir kt. Beje, neramaus, karšto būdo aukštaūgis V. Girdžius už mokinių kurstymą 1926 m. buvo pašalintas iš gimnazijos. Tokio paties likimo vos nesusilaukė ir S. Banaitis, parašęs referatą iš ateistinių pozicijų.
Aktyviai domėdamasis visuomeniniais klausimais, Petras nuolat sekė Lietuvos ir užsienio politinio gyvenimo įvykius. Draugų būryje jis neretai mėgo padiskutuoti socialinės nelygybės klausimais. Ilgainiui jis pagarsėjo kaip kairuoliškų pažiūrų jaunuolis.

1928 m. P. Mikutaitis sėkmingai baigė Jurbarko gimnaziją ir rudenį įstojo į Kauno universitetą. Humanitarinių mokslų fakultete jis studijų objektu pasirinko lietuvių kalbą ir literatūrą bei pedagogiką. Studijų metais jis vertėsi gana sunkiai, uždarbiavo dirbdamas korepetitorium, pradėjo savo rašiniais aktyviai bendradarbiauti spaudoje. Kurį laiką dirbo valandininku pas profesorių Juozą Balčikonį Lietuvių kalbos žodyno redakcijoje.
Kairiųjų pažiūrų studentą nesunkiai į savo veiklą įtraukė pogrindyje veikę komjaunuoliai ir komunistai. 1932 m. P. Mikutaitis įstojo į Lietuvos raudonosios pagalbos organizaciją. (Eržvilkietis Juozas Banaitis buvo šios organizacijos universiteto kuopelės sekretorius).

Ši organizacija buvo komunistų kontroliuojama ir subsidijuojama. Todėl nenuostabu, kad po metų P. Mikutaitis buvo priimtas į Komunistų partiją. Kuklus, tylokas studentas įsijungė į nelegalią, pavojingą veiklą.
Pogrindžio funkcionierių nurodymu jis iš rusų kalbos vertė kai kuriuos marksizmo leninizmo veikalus, kurie 1934 m. buvo išspausdinti pogrindinėje spaustuvėje Kaune. P. Mikutaitis drauge su Juozu Pajauju 1935–1936 m. redagavo nelegalų hektografuotą inteligentijos žurnalą „Kova“, kurio išėjo tik 3 numeriai. Bendradarbiavo Liaudies fronto komiteto nelegaliame laikraštyje „Antifašistas“, kuris buvo dauginamas rotatoriumi. P. Mikutaičio straipsniai nuolat pasirodydavo pogrindiniuose leidiniuose „Aurora“ ir „Šluota“. Ne viename jų jis stengėsi populiarinti poeto Juliaus Janonio kūrybą. 1936 m. P. Mikutaitis su Liaudininkų partijos vadovybe aptarė galimybes sudaryti Antifašistinį liaudies frontą Lietuvoje.

1936 m. balandžio pradžioje politinė policija P. Mikutaičio bute padarė kratą. Jis buvo sulaikytas. Laimei, byla nebuvo sudaryta. Karo komendantas visgi P. Mikutaitį nubaudė administraciniu būdu – paskyrė jam už dalyvavimą revoliucinėje veikloje mėnesį kalėjimo.

Baigdamas universitetą diplominio darbo tema jis pasirinko poeto Juliaus Janonio gyvenimą ir kūrybą. Atsidėjęs šiam darbui rinko medžiagą. Net buvo gavęs leidimą naudotis nelegalia komunistine spauda, kurioje įvairiu metu buvo paskelbta straipsnių apie poetą. Nesitenkindamas laikraščių bei archyvų medžiaga, o taip pat įvairių amžininkų prisiminimais, P. Mikutaitis net susisiekė su JAV gyvenusia J. Janonio motina, gavo iš jos labai vertingų duomenų poeto biografijai ir jo charakteristikai.

Diplomantui, tuomet turinčiam susiformavusias kairias pažiūras, šis poetas, kaip socialinės utopijos kūrėjas, buvo gana artimas. Jaudino ir jauno poeto tragiškas palūžimas. P. Mikutaitis savo moksliniu darbu pabrėžė, kad J. Janonis buvo miesto ir darbininkų temos pradininkas lietuvių poezijoje.
Pabaigtą ir neblogai įvertintą šį diplominį darbą P. Mikutaitis davė paskaityti savo draugams. Jis prisipažino, kad norįs jį dar tobulinti ir papildyti naujai surinkta medžiaga. Jo prašymu rašytojas Julius Būtėnas parašė laišką Antanui Petrikai į JAV, teiraudamasis, ar nebūtų galima gauti leidinių, kurių nėra Lietuvoje. Bičiuliai siūlė autoriui šį darbą išleisti atskiru leidiniu. Deja, iš pradžių neatsirado leidėjo.

1937–1940 m. Kaune buvo leidžiamas literatūros almanachas „Prošvaistė“, kurio tuometinis redaktorius rašytojas Antanas Venclova susipažino su P. Mikutaičio diplominiu darbu ir sutiko jo nemažą dalį paskelbti. „Prošvaistės“ ketvirtoje knygoje. 1940 m. pirmoje pusėje ji ir pasirodė. Toji publikacija P. Mikutaičiui buvo didelė paskata.
Diplomuotas lituanistas P. Mikutaitis 1937 m. buvo paskirtas mokytoju į Linkuvos gimnaziją. Jis greitai įsitraukė į aktyvią pedagoginę veiklą. Linkuva – senas šiaurės Lietuvos miestelis, tuo metu buvęs valsčiaus centras. P. Mikutaičio jautri ausis gyvajai kalbai su įdomumu klausėsi savitos, skambios ir šmaikščios linkuvių šnektos. Jau Jurbarko gimnazijoje pradėjęs užrašinėti retesnius žodžius lietuvių kalbos žodynui, šį darbą tęsė čia toliau.
Na, o partiniai reikalai? Bemokytojaudamas jis tarsi savaime nuo jų nutolo. Nutruko ir ryšiai su pogrindininkais. Galop Petras Mikutaitis buvo pašalintas iš Komunistų partijos narių.

Dramatišką 1940 m. vasarą, kai iš rytų pusės atriedėję tankai atvežė ir naują politinę santvarką, iš pogrindžio išėję veikėjai prisiminė ir Petrą Mikutaitį. Jis buvo iškviestas iš Linkuvos ir paskirtas dirbti Švietimo liaudies komisariato vidurinių mokyklų valdybos viršininku. Daug jėgų jis atidavė, kad mokyklų tinklas Lietuvoje tankėtų. Deja, ne viską jam teko vykdyti kaip norėjo, kuo pats buvo tvirtai įsitikinęs.

1940 m. gale valstybinė leidykla išleido P. Mikutaičio  monografiją „Juliaus Janonio gyvenimas ir kūryba” – tai buvo pirmoji plati monografija apie šį mūsų poetą. 1941 m. iš spaudos išėjo jo redaguoti J. Janonio „Raštai“.
Prasidėjus karui ir užgriuvus vokiečių okupacijai, P. Mikutaitis buvo atleistas iš darbo. Kiekvieną akimirką grėsė susidorojimas. Pagaliau jam pasisekė gauti vietą Šiaulių gimnazijoje, kur dėstė lietuvių kalbą ir literatūrą. 1943 m. vasaros gale grįžo į Jurbarką ir metus mokytojavo gimnazijoje, kurią buvo prieš keliolika metų pats baigęs.
1944 m. rudenį frontui nugriaudėjus į Vakarus, P. Mikutaitis atvyko į Vilnių ir, kaip patyręs lituanistas bei pedagogas, buvo priimtas dirbti į besikuriantį pedagoginį institutą. Energingas dėstytojas greitai buvo paskirtas katedros vedėju, o 1948 m. tapo Lietuvių kalbos ir literatūros fakulteto dekanu. Tais metais jis vėl įstojo į Komunistų partiją. 1949 m. jam suteiktas docento vardas. Be pedagoginio darbo, P. Mikutaičio pečius dar užgulė „Tarybinės mokyklos“ žurnalo redaktoriaus pareigos. Be to, jis dar dėstė lietuvių literatūrą Respublikinėje partinėje mokykloje.

P. Mikutaitis J. Janonio literatūrinio palikimo tyrinėjimą tęsė ir pokario metais.
1947 m. „Lietuvių literatūros instituto darbuose“ jis paskelbė pluoštą medžiagos apie poetą – neskelbtų poeto eilėraščių ir motinos atsiminimus apie sūnų. Spaudoje dar paskelbė straipsnius apie A. Strazdą, Žemaitę, S. Nėrį, parengė spaudai Konstantino Jasiukaičio „Raštus“. Jis išvertė garsaus pedagogo K.Ušinskio rinktinių raštų antrąjį tomą.

Mūsų kraštietė, humanitarinių mokslų daktarė Elena Šopaitytė– Grinaveckienė yra papasakojusi: „Petrą Mikutaitį visuomet prisimenu kaip dorą ir nuoširdų žmogų. Ypač kai jis karo metais mokytojavo Jurbarko gimnazijoje. 1947 m. aš, įstojusi į Vilniaus universitetą, neturėjau kur gyventi. P. Mikutaitis mums, trims studentėms, suteikė pastogę savo bute. Jis davė išversti vieną straipsnį savo redaguojamam žurnalui. Gauti honoraro keliasdešimt rublių labai pravertė...“.

1951 m. gale P. Mikutaitis buvo pačiame gyvenimo brandume, įvairių darbų sūkuryje.
Ir... staiga suimtas, jam sudaryta byla. Žinoma, vėl buvo pašalintas iš Komunistų partijos. Pretekstas jį apkaltinti buvo tas, kad jis, būdamas dekanu, „neišaiškino” studentės, kuri, mokydamasi gimnazijoje palaikė ryšius su tautiniu pogrindžiu, kad paskaitose neatskleidė Kazio Binkio kūrybos „reakcinių“ bruožų ir kt. P. Mikutaitis buvo nuteistas 10 metų kalėti ir išvežtas į Permės srities lagerius. Ketveri  metai, praleisti lageriuose tarp bado ir mirčių, patiriant kasdienį žmogiškąjį pažeminimą, P. Mikutautį privertė daug ką permąstyti, pervertinti. 1956 m. jis buvo paleistas ir reabilituotas. Grįžo į Lietuvą jau kaip palaužtas žmogus, vis labiau kankinamas astmos.
Iš pradžių jis gavo darbą Mokytojų tobulinimosi institute, vėliau dirbo „Mažosios lietuviškosios tarybinės enciklopedijos“ redakcijoje istorijos skyriaus vyresniuoju redaktoriumi. Tuo metu jis dar dėstė lietuvių literatūrą Vilniaus universitete, o vėliau čia perėjo į Lietuvių literatūros katedrą. Norėjo atsidėti tik šiam darbui. Deja, lageryje įsigyta liga vis labiau surėmė.

Petras Mikutaitis 1963 m. birželio 21 d. mirė.
Rašytojas Julius Būtėnas, daugelį metų jį pažinęs, prisiminė P. Mikutaitį, kaip jautrios sielos, draugišką, kuklų žmogų, kaip gerbtiną literatūros tyrinėtoją ir pedagogą.