Pakerėtas sparnuočių gyvenimo jurbarkietis
Į auksinę brandą įžengęs jurbarkietis Robertas Patronaitis jau keli dešimtmečiai fotografuoja paukščius. Fotografui gražu viskas, ką jis pamato gamtoje, tačiau nuo pat vaikystės jis neišsivaduoja iš paslaptingų sparnuočių pasaulio kerų.
Laukia ne valandą ir ne dvi
Šešias dienas per savaitę Robertas dirba ūkio reikmenų ir statybinių medžiagų parduotuvėje – bendrauja su pirkėjais, tampo gipso plokštes ir cemento maišus. Nors per dieną įskausta nugara, vakarais jis sėda ant dviračio ir patraukia į priemiesčio miškus, parkus arba į panemunės lankas, atsiveriančias pro namų langus. Čia vaikštinėja, stebi, kur kokie paukščiai skraido, o aptikęs retų, dar nematytų sparnuočių buveinę ilgam sustingsta pakrūmėje.
Ne valandą ir ne dvi reikia laukti, kol pasirodys paukštelis. Kartais keturias dienas ar net visą mėnesį, o būna, kad ir visą vasarą Robertas paaukoja vienam paukščiui nufotografuoti. Ne bet kaip, o kad nuotraukoje atsiskleistų nepakartojamas čiulbuonėlio grožis, kad matytųsi visas – nuo snapelio iki kojelių nagučių, kad išryškėtų kiekvienos plunksnelės spalva ir atspalvis.
Nors fotomenininkas savo kompiuteryje turi nuotraukų koregavimo programą, nedaug ja naudojasi – tik šiek tiek kadruoja padarytas nuotraukas, palygina fotografijų foną. Visa kita turi išlikti tikra, nes neįmanoma sugalvoti nieko gražiau už gamtos sukurtą paukštį.
Sudėtinga fotografuoti paukščius
Gražiai nufotografuoti sparnuotį – sudėtinga užduotis. Atsitiktinumas, sako Robertas, kai paukštis pats leidžiasi fotografuojamas, bet dažniausiai nutūpęs netoliese jis nepozuoja – sukiojasi, spurda, šokinėja, kraipo galvelę. Fotoaparatas spragsi be perstojo, bet ir 1 000 kadrų užfiksavęs negali būti tikras, kad jau pavyko sparnuotį nufotografuoti.
Pasak Roberto, lengviau ir greičiau radus paukštelio lizdą. Bet paukščių gyvenimą studijuojantys ornitologai yra sutarę kuo rečiau artintis prie lizdų, kad netrukdytų retiems paukščiams perėti ir auginti vaikus. Tauragiškio gamtininko Eugenijaus Kavaliausko įkurtos interneto svetainės birdpix.lt, kurioje Robertas pateikia savo nuotraukas, bendradarbiai tokio susitarimo laikosi ir niekam nepasakoja, kur matė retų paukštelių buveines.
Laukti atskrendančių paukščių R. Patronaičiui tas pats, kas medituoti. Laukdamas jis išvaiko iš galvos visas mintis, nuveja tolyn svajones. „Tik akimirkai kur nors mintimis nuklysi – ir žiūrėk, jau nepastebėjai, kaip paukštelis purptelėjo. Kita proga negreit pasitaiko“, – juokiasi Robertas, praėjusią vasarą keturias dienas paupyje laukęs tulžių. Už žvirblį mažesnis, šlaitų urvuose gyvenantis ir žuvimis mintantis ryškiai mėlynas tulžys yra vienas gražiausių Lietuvos paukščių.
O štai kukutį jis „pagavo“ atsitiktinai – važiuodamas automobiliu pastebėjo tupint ant tvoros. Paukštelis tarsi laukė, kol jį nufotografuos, nors užpernai jo tykojo visą vasarą. Ir tesulaukė vos porą kartų nutupiant. Pavyko nufotografuoti ir bitininką – labai spalvingą, retai sutinkamą, vos prieš kelerius metus mūsų šalyje pradėjusį perėti paukštuką. Apsidžiaugė pamatęs Jurbarke, netoli tilto per Nemuną, dažniausiai tik praskrendančią jūršarkę.
Žiemą – paprasčiau
Negražių paukščių R. Patronaičiui nėra. Net paprasčiausias žvirblis, jei jį gražiai nufotografuoji, nuotraukoje raibuliuoja pilkais atspalviais.
Menininkas tvirtina, kad žiemą paukščius prisivilioti lengviau. Vasarą jie užsiėmę: suka lizdus, maitina ir saugo vaikus, o žiemą net ir paprasčiausiame parke galima pamatyti daugybę nuostabių paukščių. Labai gražios zylės, sniegenos, iš šiaurės atskrenda svirbeliai, straksi švilpikai, žaliukės. Žiemą paukščiai stengiasi būti arčiau žmonių, nes jiems reikia lesalo. Robertas dar rudenį įsigyja keliolika kilogramų saulėgrąžų, kaskart važiuodamas „medžioti“ nusiperka mėsos atraižų vanagams ir suopiams. Fotografas juokiasi, kad jo pamėgtose vietose sekmadieniais renkasi zylių pulkeliai.
Kad artėja pavasaris, Robertas pastebėjo dar vasario pradžioje. Ne atodrėkis, o natūralus gamtos virsmas zyles privertė garsiau čiauškėti. Pasak fotografo, gamtoje visada pulsuoja gyvybė. Kryžiasnapiai suka lizdus ir per pačius šalčius peri vaikus – kol dar kankorėžiai nuo eglių nenukritę, nes maitina paukštelius jų sėklomis. R. Patronaitis tikina, kad šį paukštį labai sunku nufotografuoti, nes jie gyvena medžių viršūnėse, ant žemės retai tenusileidžia ir žmogaus nė iš tolo neprisileidžia.
Jokios naudos, bet siela dainuoja
Robertas nesitiki nufotografuoti visų paukščių. Net paprasčiausią kranklį sunku „pagauti“. Nors šių paukščių galima pamatyti visur, jie labai protingi ir fotografo neprisileidžia. Varnos irgi labai atsargios – vos tik aparatą kilst, jos ir nuskrenda. Sako, šie paukščiai net skaičiuoti moka, todėl žmogui sunkiai pavyksta juos apgauti.
Nors R. Patronaičiui labiausiai patinka fotografuoti paukščius, gamtoje jam viskas gražu – ir išverstakė varlytė, ir smilga ropojanti boružė, ir sunkią naštą nešantis vabalas. Menininkas juos pamato kitaip nei matome mes visi, todėl jo nuotraukose galima įskaityti užkoduotas gamtos paslaptis.
Draugai dažnai jo klausia, kokią naudą duoda fotografavimas.
„Jokios. Važinėji, dienų dienas lauki, bet kai atskrenda ir nutupia – širdį užlieja palaima, bijai kvėptelėti, kad nenubaidytum. Dar kartą džiaugsmą patiri, kai kompiuteryje peržiūrėjęs kelis tūkstančius nuotraukų randi keletą gražių. Tuomet dainuoja siela“, – tikina fotomenininkas, kurio nuotraukas internete peržiūri šimtai paukščiais ir fotografija besidominčių žmonių.
PŮJČKY DO 24 HODIN.
Raudonės pilis dirbs ir antrąją Kalėdų dienąPůjčky do 24 hodin po celé ČR. Měli jsme pro Vás nejnovější nabídky půjček...