Nepriklausomybės dieną švęs padėdamos Ukrainai

„Geriausias būdas švęsti Nepriklausomybės dieną – padėti Ukrainai“, – „Mūsų laikui“ sakė ukrainietė Tatjana, paklausta, kaip ketina švęsti Ukrainos nepriklausomybės dieną, rugpjūčio 24-ąją. Ji su draugėmis Jurbarko krašto šventės metu rinks aukas Ukrainos kariams.

Tatjana, draugų vadinama Tania, su šeima Jurbarke gyvena nuo pat karo pradžios, beveik 3,5 metų. Šeštadienį su draugėmis ji dalyvaus Jurbarko krašto šventės mugėje, kur prie muziejaus vaišins miestelėnus ir svečius pačių keptais skanėstais ir rinks aukas Ukrainos kariams. Bus ir produkcijos su ukrainietiška atributika. Už surinktas lėšas bus perkamos medicinos priemonės bei turniketai, kuriuos savanoriai gabens ukrainiečių kariams į Chersoną. „Taip ir švęsime. Eisime į mugę“, – sako Tatjana, pridurdama, kad švęsti taip, kaip Nepriklausomybės dieną švęsdavo iki karo, nebegali.

Tą dieną būdavo laisvadienis, ir visi laiką leisdavo su savais ir tarp savų, prisimena Tania: kas eidavo į parką, kas – į šventinius renginius, lankydavo tėvus, bendraudavo su draugais. Būtent bendravimo su artimaisiais, draugais, kaimynais jai dabar labiausiai trūksta. Moteris labai dėkinga lietuviams už pagalbą, geranoriškumą, tačiau nors ir kaip čia gerai būtų, trūksta savų žmonių, savos gatvės, parkų, savo žalio miesto... O labiausiai – savųjų namų. „Savuose namuose jautiesi tarsi apsaugotas, laisvas. Namai yra laisvė“, – sako ji. Guodžiasi bent tuo, kad likę Ukrainoje artimieji sveiki ir gyvi, o namai Čerkasuose, nors ir tušti, bet prižiūrimi – į juos užsuka mama, likusi tame mieste ir niekur neplanuojanti išvykti. Ten gyvena ir vyresnioji Tatjanos sesuo, vyro giminės. Savuose namuose, tarp savų viskas paprasčiau ir lengviau, sako ji.

Sūnus nori namo

Namų ilgisi ne tik Tatjana, bet ir vienuolikmetis sūnus. Jis dažnai mamai kartoja, kad nori namo – pas senelius, draugus, giminaičius, kurios puikiai prisimena, nors Ukrainą paliko vos aštuonerių. Nors berniukui Jurbarke neblogai sekasi, čia turi draugų, bet grįžti namo visada labai nori. Ir dabar nekantriai laukė mamos atostogų liepą, kai visi drauge vyko į Čerkasus aplankyti artimųjų. Labai džiaugėsi susitikę ir liūdėjo išsiskirdami, nes kito susitikimo reikės laukti visus metus.

Tatjanos kaimynai, juos išvydę, su viltimi klausė, gal sugrįžo visam laikui – ir jie pasiilgę bendravimo. Tatjana sutinka, kad iš Ukrainos dažniausiai išvažiuoja tie, kurie turi vaikų. Prisipažįsta, kad jei nebijotų dėl vaiko, greičiausiai būtų likusi Ukrainoje.

Čerkasai, kuriuose anksčiau gyveno apie 350 tūkst. žmonių nėra ištuštėję – ten įsikuria ukrainiečiai, bėgantys nuo karo Rytų Ukrainos teritorijose – iš Charkivo ar net Kijevo, kuriame taip pat nėra saugu.

Visą straipsnį skaitykite naujame „Mūsų laiko“ numeryje.