Muzikos patronas – Kartupių kaimo senbuvis Antanas Janušas

Jei ne Antanas Janušas, devintą dešimtį gyvenantis Kartupių kaime, galėtume apgailestauti, jog išnyko dar vienas kaimas. Jei ne A. Janušas, vargu, ar būtų šiandien toks gausus būrys mokančių groti senuoju instrumentu bandonija. Jis pats išmoko groti dar vaikystėje ir muzikavimo paslaptis perdavė daugeliui jaunųjų muzikantų. Apie gyvenimą Kartupių kaime šiandien ir prieš daugelį metų, apie potraukį muzikai kalbėjomės svetingo šeimininko sodyboje, kurią atpažinome iš kieme stovinčio patrono - šv.  Antano -  koplytstulpio.

Kadaise Kartupių kaime būta aštuonių sodybų. Kiekvienoje jų gyveno šeimos, vieni kitiems talkindavo, vieni kitus į svečius kviesdavosi. Šiandien iš aštuonių sodybų tik vienoje gyvena senbuvis Antanas Janušas. Dar vienoje gyvena moteriškė, tik ji ne vietinė, vėliau atvykusi, ir jei ne tėvų žemėje gyvenantis Antanas, senųjų kaimo gyventojų čia nesutiktume. ,,Esu kaimo žmogus. Niekada niekur nenorėjau išvažiuoti, kad ir kaip sunku buvo. Gailėjau žmonių, kurie palikdavo savus namus, blaškydavosi, geresnio gyvenimo ieškodami. O man smagu čia, čia mano žemė, šeima, mano gyvuliukai ir muzika“, - kalbėjo ponas Antanas.

Šokiuose grojo jau aštuonerių
 Tai, kad muzikavimas - vienas iš didžiausių namų šeimininko pomėgių, liudijo daugybė kambaryje esančių instrumentų: akordeonas, armonika, bandonija . ,,Visais jais groju, o jaunystėje ir gitara skambindavau, kontrabosu grojau ir būgnus teko mušti. Aštuonerių metų būdamas jau grojau šokiuose. Tais laikais kaime buvo daug jaunimo, sekmadienį po Šv. Mišių susieidavo ir taip šokdavo, kad net dulkės rūkdavo“, - prisimena A. Janušas. Ir Antano tėtis groti mokėjo, mėgo jaunimą savo sodyboje priimti. ,,Toks jau mano tėtis buvo, žiemą užšąla didžiulis tvenkinys buvusioje sodyboje, ant ledo karuselę įtaiso, vasarą didžiulėse uosio ir ąžuolų medžiuose įtaisydavo šešių metrų kartis-supynes, kai įsupdavo, tai net Nemakščius matydavom. Tėtis mėgo jaunimą, pats jiems grodavo, o jie medinėmis klumpėmis taip ,,duodavo“, kad net žemė dulkėjo, o seniai susėdę rūkydavo, net mėlyna aplinkui. Deja, kultūros stigo, nesuprato, jog ne tik save, bet ir vaikus nuodija. Antra vertus, niekas nesikeikė ir negėrė. Jei keturi vyrai išgerdavo 250 g buteliuką, jau patenkinti būdavo“ - priduria A. Janušas. Keiksmai tik tokie buvę ,,kad pelkėj sudegtum“ ar ,,kad tave kalakutas subadytų“, tokiais ,,keiksmais“ ir šiandien Antanas šypsodamas gali praturtinti savąją kalbą. Tais laikais, kuomet didžiulėje 25 metrų tėvų troboje mažasis Antanas čirpindavo armoniką, tėvai nuogąstaudavo, jog sūnus greičiausiai muzikantas būsiąs. ,,Dažniausiai muzikantai buvo išgeriantys. Neteko matyti, kad turėtų gerai sutvarkytus ūkius“, - prisimena A. Janušas. Gal tėvai todėl ir nenorėjo, kad jų sūnus muzikantas būtų. Vienok, be pagrindo buvo visos tėvų baimės, sūnus netapo tik grojančiu ir linksminančiu žmones muzikantu. Nors pats ponas Antanas sako grojęs daugiau nei šimtui vestuvininkų, linksmindavo krikštynų ar varduvininkų svečius ne tik Eržvilko krašte, bet ir visoje Lietuvoje, visgi jo gyvenime svarbiausią vietą užėmė darbas ir šeima.

Darbo pirmūnas už vikšrinio traktoriaus vairo
A. Janušo gyvenime - keturiasdešimt penkeri metai kasdienio darbo su technika, vairuojant vikšrinį traktorių. Visus tuos metus jis buvo pirmūnų gretose ir ne tik todėl, kad, pasak pono Antano, norėjo garbės. Daug ir gerai dirbant, daugiau ir uždirbti galėjo. Norėjosi namą pasistatyti, šeimą - dukrą ir du sūnus išauginti. Kartu su žmona Adele darniai gyvenimą kūrė. Ir tai nebuvo sunkiausias laikotarpis, nes vis gerėjo gyvenimas. Žymiai sunkesnis laikotarpis buvo pokario metai, - prisimena A. Janušas ir atvirai išsako savo nuomonę. ,,Nenorėjau eiti nei į mišką, nei būti stribu, nei tarnauti tarybinėje kariuomenėje. O tuomet 1925-ųjų metų gimimo jaunuolius prievarta ėmė į tarybinę kariuomenę. Ir muštas buvau, ir kalintas. Tauragėje mus, 70 vyrų, suvarė į vieną kambarėlį, penkias dienas nei gerti, nei valgyti nedavė, kaip ir išgyvenom, atsistebėti ir šiandien negaliu“. Daug vėliau patirtos artimųjų netektys, skaudžiausi išgyvenimai, kuomet mirė suaugęs sūnus ir dukra, o netekčių neatlaikiusi žmona pasiligojo, - vieni iš skaudžiausių vyriškio išgyvenimų. Tačiau net ir tuomet Antanas Janušas nepaliko savojo gimtojo kaimo, liko gyventi sodyboje. ,,Neduok Dieve, kiek išgyventa”, - su liūdesiu prataria ponas Antanas. Tačiau tokia jau žmogaus prigimtis, jei negandos nepalaužia, žmogus tik sutvirtėja ir toliau garbingai neša savąjį kryželį.

Sūnus Algimantas atvažiuoja ne tik darbus nudirbti, bet ir nuo vienatvės vaduoti.

Pagerbtas už nuopelnus Jurbarko kraštui
Garbės Antano gyvenime netrūksta, o pastaraisiais metais pasipylė apdovanojimai. Praėjusiais metais „Už nuopelnus Jurbarko kraštui“ apdovanotas Jurbarko savivaldybės įsteigtu Garbės ženklu.  ,,Eržvilko bandonija“, kurioje jis groja nuo pirmųjų 1976–ųjų metų dienų, 2011–aisiais apdovanota prestižiniu ,,Aukso paukštės” apdovanojimu ir pripažinta nematerialiosios kultūros paveldo vertybe. Muzikantai ne tik garsina Eržvilko kraštą, bet neleidžia užmarštin nueiti tradiciniam šio krašto bandonijos instrumentui, populiarina jį toli už Eržvilko ribų. O vieno iš entuziastų A. Janušo mokiniai groja ne tik Eržvilko, bet ir kitų miestų kapelose. Su bandonija muzikuodamas jis dalyvavo daugybėje švenčių, o festivaliuose  ,,Grok, Jurgeli“ net du kartus buvo pripažintas ,,Muzikantų muzikantu“. Tai pelnytas apdovanojimas, nes pono Antano rankose bandonija atgyja, jo muzikavimo perduodama nuotaika užkrečia aplinkinius. ,,Muzikanto rankose instrumentas turi ,,degti“, įkvėpti aplinkinius, kad norėtųsi šypsotis ir juoktis, - sako A. Janušas, dalyvavęs ne viename televizijos projekte ir su nuostaba stebintis muzikines laidas ,,Duokim garo“, kuriose dažnas groja įsitempęs, niūriais veidais. Tai stebina 88-erių metų žmogų.

Antanas tikras lietuvis – darbštus ir svetingas
Įprasta, jog šiandien dejuoja beveik kiekvienas, kai kas bando šį nepasitenkinimo bruožą paskelbti lietuvio nacionalinio bruožo dalimi. Nuvykus į Kartupių kaimą ir susitikus su A. Janušu suprasime, jog svarbiausias tikro lietuvio bruožas - svetingumas. Ponas Antanas labai apgailestavo, kad nesuspėjo sutikti svečių prie vartų, kaip visada daro, nes bandė sutvirtinti vienos iš jo namuose esančių bandonijų dirželius, o instrumentų namuose daugybė - su vienais grota, o atsisveikinta su dar daugiau. Pasak pono Antano, visi instrumentai, su kuriais jam teko groti, ir į traktoriuką nesutilptų. Antras lietuvio bruožas – darbštumas. Pono Antano sodyboje dar užpernai būta 30 obelų, tik pernykštė audra ne vieną išguldžiusi, sode aviliuose dūzgia bitelės, - visa tai pats šeimininkas prižiūrėjo, tik po  2011–ais metais patirtos avarijos, sveikata sušlubavo, tad žolę nupjauti atvažiuoja sūnus Algimantas. Tada ir atsišnekėti gali, nes vienatvė nėra lengva, ypač ji slegia rudens ir žiemos metu. Tuomet garbaus amžiaus žmogus ne tik groja bandonija, bet ir mina dviračio pedalus. O pavasarį ir vasarą tik spėk važinėti su ,,Eržvilko bandonijos“ ansambliu koncertuoti Lietuvos miestuose ir miesteliuose.  ,,Koncertuojame beveik kiekvieną savaitgalį. Smagu, prasiblaškau ir kitiems malonumą suteikiu”, - teigia ponas Antanas, išlydėdamas pro vartelius, netoli kurių stovi koplytstulpis, šeimininko prašymu padarytas meistro iš Viduklės. ,,Tai mano patronas, šv. Antanas“, - šypsosi jis ir patikina, jog tikrai gros  ne tik Kaune vykstančiame ,,Eržvilko bandonijos“ koncerte, bet ir birželio 15–ąją Eržvilke antrą kartą vyksiančiame respublikiniame bandonijų festivalyje ,,Antanų polka“.