Lukauskų šeimos narių kraujas – mėlynai baltas

Tęsiame pažintį su ištikimais Jurbarko krepšinio komandos „Jurbarkas-Karys-Manvesta“ fanais. Šiandien pristatome Svajūną ir Ievą Lukauskus, kurių visa šeima ne tik namuose ir išvykose serga už savo komandą, bet ir visais įmanomais būdais ją remia. Abu šeimos vyrai, Svajūnas ir sūnus Denas, patys rimtai žaidžia krepšinį, tad komandą palaiko, puikiai suprasdami tiek pergalės, tiek pralaimėjimo skonį. Panašu, kad Lukauskai be krepšinio jau gyventi negali, nes, pajuokauja Svajūnas, kamuolio bumbsėjimas – jiems tarsi malda.

Paaiškėja, kad būtent Svajūnas oranžiniu virusu susirgo pirmiausiai ir rimčiausiai, ir visą šeimą juo susargdino.

Krepšinis lydi visą gyvenimą

Jurbarkietį krepšinis lydi nuo jaunystės. Kiek save atsimena, tiek jį ir žaidžia: pirmiausiai buvusioje Jurbarko II-oje vidurinėje mokykloje (dabar Naujamiesčio progimnazija), vėliau – Smalininkų aukštesniojoje žemės ūkio mokykloje (dabar Smalininkų technologijų ir verslo mokykla), po to – tuometinėje Policijos akademijoje. Nuo penkiolikos metų iki pat šių dienų, t. y. daugiau nei 30 metų, jis žaidžia Jurbarko rajono krepšinio pirmenybėse ir „Šviesos“ laikraščio taurės turnyre. Kasmet, jau daugiau nei dvidešimt metų, dalyvauja ir Lietuvos policijos Generalinio komisaro taurės varžybose.

Paskutinius 10 metų į krepšinio aikštelę Svajūnas išbėga jau kaip veteranas – teko už Jurbarką žaisti Žemaitijos krašto veteranų pirmenybėse. Svajūnas per visus tuos metus iškovojo daug gražių pergalių, tad Lukauskų namus puošia ne vienas krepšinio aikštelėje jo iškovotas trofėjus, daugybė medalių... Priduria, kad patirta ir skaudžių pralaimėjimų – o kaip gi be jų.

Neatsiejama Svajūno, kaip krepšinio fano, gyvenimo dalis yra per televiziją rodomos transliacijos. Jis niekada nepraleidžia Lietuvos krepšinio rinktinės rungtynių, visų Lietuvos krepšinio klubų pasirodymų tarptautinėse arenose, seka ir Lietuvos krepšinio lygos (LKL), Nacionalinės krepšinio lygos (NKL) transliacijas.

Palaiko visa šeima

„Akivaizdu, kad norom nenorom oranžiniu virusu užsikrėtė ir visa mano šeima“, – sako Svajūnas, kurio šeimos nariai, daug laiko praleidę krepšinio salėse, neliko abejingi šiai sporto šakai. Septyniolikmetis sūnus Denas jau daug metų lanko krepšinio treniruotes, o žmona Ieva ir dukra Ela stengiasi palaikyti šeimos vyrus krepšinio aikštelėje, taip pat serga už Kauno „Žalgirį“ ir, žinoma, nepraleidžia Jurbarko krepšinio komandos pasirodymų.

„Natūralu, kitaip ir būti negalėjo, kad tapome „Jurbarko-Kario- Manvestos“ sirgaliais, nes sportinių krepšinio batelių ir kamuolio bumbsėjimo garsas jau tarsi malda!“, – šypsosi Svajūnas.

Visa šeima stengiasi nepraleisti mėgstamos komandos rungtynių nei namie, nei išvykose, jei, aišku, nesutrukdo rimtos priežastys. Geriausias apdovanojimas tokiems fanams – komandos skinamos pergalės. Smagu, kad Jurbarko komanda pastaraisiais metais savo sirgaliams jų dovanoja daug. Ypač įspūdingi buvo du paskutiniai sezonai, kurie Svajūnui įsimintiniausi: kuomet „Jurbarkas-Karys“ iš pradžių tapo Regionų krepšinio lygos (RKL), o vėliau ir NKL čempionais. Žinoma, Lukauskai visada buvo šalia – iš arti matė savo komandos kelią į triumfą. „Tos auksinės akimirkos jau visam laikui giliai įsirėžė mūsų šeimos atmintin“, – sako jurbarkietis, prisiminęs, kaip didelė Jurbarko krepšinio sirgalių kariauna važiavo autobusais, automobiliais į Garliavą, į Kretingą stebėti svarbiausių savo komandos rungtynių ir drauge pasidžiaugti ten iškovotais RKL, NKL čempionų trofėjais.

Remia, kaip gali

Svajūnas serga už visą komandą, sako, nemėgstantis išskirti vieno ar kito žaidėjo. „Kadangi pats žaidžiau krepšinį, suprantu, kad kiekvienam žaidėjui aikštelėje treneris būna sugalvojęs vienokių ar kitokių užduočių. Kaip tos užduotys būna išpildomos aikštelėje, nuo to ir priklauso galutinis rezultatas. Jei aš, sėdėdamas šalia krepšinio aikštelės per rungtynes pamatau degančias krepšininko akis, jo pergalės alkį, norą nugalėti priešininką, suprantu, kad tai mano šios dienos mėgstamiausias žaidėjas ar žaidėjai“, – paaiškina jis.

Lukauskai „Jurbarko-Kario-Manvestos“ komandą  palaiko visais įmanomais būdais. Svajūnas su Ieva jau kelerius metus jai kaip paramą skiria 1,2 proc. savo pajamų mokesčio dalį, skleidžia informaciją apie vykstančias rungtynes, perka į jas bilietus, įsigyja ir krepšinio aprangą, šalikus bei kitą atributiką su savo komandos simbolika. „Vienu žodžiu, mūsų šeimos narių kraujas yra mėlynai baltas!“, – pusiau juokais, pusiau rimtai patikino Svajūnas. Ir negali netikėti.