GMP medikė: išgelbėta vaiko gyvybė prilygsta stebuklui

Medicinos darbuotojų dienos išvakarėse pakalbinome žmogų, kuris kaip niekas kitas žino, kokia trapi žmogaus gyvybė, kokia plonytė riba tarp gyvenimo ir mirties. „Niekas nepamatuos, kiek kiekviename iš mūsų likę gyvybės“, – sako skubios pagalbos specialistė Giedrė Juškienė, jau 27 metus greitosios pagalbos automobiliu skubanti gelbėti, gaivinti, suteikti reikalingą pagalbą sunkiausiais atvejais: avarijų, nelaimingų atsitikimų, ištikus infarktams, insultams.

„Tarpinis variantas tarp seselės ir gydytojo“, – paprastai savo darbo specifiką apibūdina moteris, budinti GMP tarnybos Kauno rajono teritorinio skyriaus Jurbarko pastotėje. Giedrės darbas visus tuos 27-erius metus vis toks pat – gelbėti, gydyti, teikti skubią pagalbą pačiais sunkiausiais atvejais.

„Kas paskaičiuos, kiek tos gyvybės žmoguje yra. Rodos, vienam nieko tokio nėra, o jis pokšt – ima ir miršta. Rodos, viską čia ir dabar padarei, laiku spėjai, gaivini ir jis turi atsigauti, bet neatsigauna. O kitas, rodos, neturi jokių šansų atsigauti, o ima ir atsigauna, išgyvena. Mįslė, nuo ko tai priklauso. Būna taip, kad onkologinis ligonis, kuris, sako, nė nakties neišgyvens, dar mėnesį gyvena. Kiekvienam, kiek skirta, tiek gyvena“, - svarsto Giedrė, patikinusi, kad GMP ekipažas ir ji pati daro viską, ką sunkiu atveju gali padaryti. Ne visada pavyksta, bet, džiaugiasi, per tuos 27 metus jos darbe, ko gero, būta daugiau sėkmės istorijų. „Matyt, po laiminga žvaigžde gimiau“, – šypsosi moteris, kuriai tenka ne tik gelbėti gyvybes, bet ir jas priimti. Giedrė suskaičiuoja, kad jau yra padėjusi į šį pasaulį ateiti šešiems kūdikiams. Penkiems – GMP automobilyje, o vieną priėmė pacientės namuose. Šypsosi, kad kai kurioms kitoms jos kolegėms nėra tekę nė vieno gimdymo priimti, tačiau, pasak jos, sunkiausia yra priimti patį pirmą gimdymą, o paskui jau lengviau.

Sunkiausia, kai nepavyksta išgelbėti vaiko

Sunkiausia darbe yra vaiko netektis, teigia Giedrė, kurios nuomone tą pasakytų kiekvienas medikas. Sunku yra vaiką gaivinti, sunku ir tada, kai to padaryti nepavyksta. „Neįsivaizduojate, kiek dar laiko svarstai ir persvarstai situaciją. Savaitę laiko nerandi ramybės. Tas vaizdas ilgai prieš akis stovi“, – sako ji, prisimindama, kaip atvykusi į kaimą rado mergaitę, kažką įkišusią į elektros rozetę ir nutrenktą srovės – tada ji nieko negalėjusi padaryti.

O išgelbėti vaiką, pasak Giedrės, prilygsta stebuklui ir būtent tokie atvejai jos darbe įsimintiniausi. Giedrė kaip dabar prisimena įvykį, kai pavyko atgaivinti naujagimį. Tąkart važiavo pas moterį, kuri nė neįtarė esanti nėščia ir netikėtai pačiai sau pagimdė neišnešiotą kūdikį, nerodžiusį jokių gyvybės ženklų. Giedrė iki šiol prisimena, kad lyg kas iš aukščiau paragino ją bandyti gaivinti – atsargiai paspaudyti tą trapų kūnelį dviem pirštais. Mergytė stebuklingai atsigavo, išgyveno, dabar jai turėtų būti 4 ar 5 metai. „Stebuklingas dalykas, kur, rodos, jokių šansų nebuvo“, – prisiminė paramedikė.

Visą straipsnį skaitykite „Mūsų laiko“ laikraštyje.