Gina Meškauskienė: turime burti bendruomenę ir būti matomi

Liepos pradžioje Mažosios Lietuvos Jurbarko krašto kultūros centrui pradėjo vadovauti Gina Meškauskienė, iki tol Smalininkų technologijų ir verslo mokykloje dirbusi karjeros specialiste ir neformaliojo švietimo organizatore. Beje, prieš keletą metų Gina jau dirbo šiame kultūros centre. Praėjus beveik trims mėnesiams pakalbinome naująją direktorę apie pirmųjų darbo mėnesių įspūdžius, ateities planus ir vizijas.

„Niekada neateinu į naują darbą su rožiniais akiniais. Priimu sprendimą, viską apsvarsčiusi. Juk tu ateini dirbti, ir suvoki, kad darbas nebus tik gražios akimirkos. Ir į šitą darbą atėjau suvokdama, kad bus visko. Priimdama sprendimą tariausi su savo šeima, nes iš jų daug laiko atimu“, – pripažino Gina Meškauskienė, pastebėjusi, kad nors egzistuoja darbai, kuriuose labai aiškiai apibrėžtos funkcijų ir atsakomybės ribos, kultūriniai darbai prie tokių nepriskiriami. „Šiame darbe ribų nėra“, – šypsojosi ji.

Vasara, pasak naujosios direktorės, ne pats tinkamiausiais laikas pradėti dirbti. Pastaruosius keletą mėnesių tai vienas, tai kitas darbuotojas atostogavo, todėl su visu įstaigos kolektyvu susitikti pavyko tik rugsėjo mėnesį.

O ar ta aplinkybė, kad dauguma darbuotojų naujajai direktorei pažįstami iš anksčiau, padeda, ar trukdo, pasiteiravome. „Sutaupė daug laiko, nes man nereikėjo su tais žmonėmis susipažinti“, – šypsojosi G. Meškauskienė, pasak kurios, per vasarą su kolektyvu pavyko atlikti daug ūkiškų darbų: Viešvilėje vietoj buvusio direktoriaus kabineto įsirengė bendrą patalpą, kur, pasirodo, smagu ne tik susirinkti išgerti kavos, bet ir pasidalinti idėjomis, Smalininkuose išdažė koridorių ir pertapetavo du kabinetus. „Pasigražinome, kiek įmanoma“, – džiaugėsi ji.

Priminsime, kad Mažosios Lietuvos Jurbarko krašto kultūros centras veikia Viešvilėje ir Smalininkuose, ir, pasak naujosios direktorės, neįmanoma pasakyti, kuri iš šių vietovių yra pagrindinė.

Lidija ir Nemunas

Su direktore susitikome kitą dieną po rugsėjo 29-ąją Smalininkuose vykusio Lidijai Meškaitytei skirto renginio, apie kurį rašėme praėjusiame „Mūsų laiko“ numeryje. Priminsime, kad tą dieną miestelyje buvo pristatyta nuolatinė Lidijos miniatiūrų reprodukcijų paroda lauko stenduose, o taip pat plenero „Kartu su gamta“ dalyvių darbų paroda kultūros centro erdvėse.

Pasak direktorės, bus siekiama, kad Lidija ir toliau išliktų vienu svarbiausių Smalininkų miesto ir kultūros centro veiklos prioritetų. Asociacijos „Smalininkietis“ parengto projekto „Smalininkų kultūrinio identiteto stiprinimas siejant su Lidijos Meškaitytės kūrybos paveldu“, kurį įgyvendinant aktyviai dalyvauja ir kultūros centras, veiklos apima ne tik jau minėtų lauko stendų įrengimą, bet ir galimybę pasivaikščioti Lidijos takais po apylinkes – jau spalio pabaigoje startuos interaktyvus maršrutas „Lidijos takais“, kurį sudarys 9 skirtingi Smalininkų objektai, atvaizduoti dailininkės darbuose. „Nedidelis žygis, tinkamas šeimoms“, – pastebėjo G. Meškauskienė.

Smalininkai glaudžiai susiję ir su Nemunu. Kitąmet vienai seniausių Lietuvoje Smalininkų vandens matavimo stočiai sukanka 215 metų, tad šis įvykis tikrai bus pažymėtas, kad ir kasmet miestelyje organizuojamos Nemuno šventės metu.

Naujosios direktorės planuose – ir atnaujinti Smalininkus garsinančią Pasienio edukaciją. „Tai labai gerai pristatantis mūsų kraštą turistinis produktas, įdirbis yra, tereikia tik kiek atnaujinti. Atsiras nauji personažai, kiek pasikeis pats modelis“, – pasakojo Gina.

Miškas ir menas

Jei Smalininkai jau turi savo tam tikrus „firminius ženklus“ – Lidiją, uostą, gyvenimą pasienyje, knygnešystę, Viešvilė kol kas „savojo veido“ dar ieško. „Dar tariamės su darbuotojais, kokie galėtų būti Viešvilės akcentai“, – pripažįsta naujoji direktorė.

Žinoma, Viešvilė daug kam asocijuojasi su mišku. „Nepamirštame šito. Kažkada ten buvome pradėję rengti „Šungrybių festivalį“. Mes jį prikelsim“, – užtikrino G. Meškauskienė.

Dar vienas Viešvilės išskirtinumas – kultūros centre dirbančios menininkės Snežanos Šašienės kuriami dideli objektai, įvairiomis progomis papuošiantys miestelio viešąsias erdves. „Tai irgi galėtų formuoti Viešvilės „veidą“, nes kitur tokių dalykų nepamatysi“, – sako G. Meškauskienė.

Beje, ir šiuo metu, pasak direktorės, kultūros centre Viešvilėje verda darbas: S. Šašienės vadovaujamos suaugusiųjų kūrybinės studijos „Guzikas“ dalyviai labai užsiėmę – ruošia kalėdines dovanas. Mat Viešvilėje jau susiformavo tradicija prieš Kalėdas, kai vyksta miškininkų rengiama šakų dalijimo akcija „Parsinešk Kalėdas į savo namus“, aplankyti vienišus vyresnio amžiaus gyventojus. Jų miestelyje tikrai nemažai, todėl dovanų ruošimas prasideda jau prieš kelis mėnesius. Ir tai ne tik atvirukai ar kalėdinės dekoracijos – studijos nariai verda uogienes, pilsto medų, gamina mišraines, kuriomis prieš šventes nudžiugina senjorus.

Viešvilėje jau pradedama rengtis ir kitąmet vyksiančiam vokalinės muzikos festivaliui, kuris bus skirtas moterų ansamblio „Vėtrungė“, vadovaujamo Kristinos Martinaitytės-Glinskienės, veiklos 20-mečio jubiliejui.

Vaikams – Kultūros pasas

Naujoji direktorė pasidžiaugė, kad centras turi  9–12 klasių moksleiviams skirtą Kultūros paso edukaciją „Lidijos Meškaitytės gyvenimas ir kūryba“, kurios metu galima susipažinti su dailininkės Lidijos Meškaitytės gyvenimu, ją supusia aplinka, išskirtiniu kultūriniu identitetu, sukurti miniatiūrą puantilizmo technika.

Centras planuoja parengti ir užregistruoti ir daugiau edukacijų: apie gyvenimą pasienyje, senąją mokyklą – Smalininkuose, su muzika ar daile susijusių veiklų – Viešvilėje. Laukiama tik kvietimo teikti paraiškas.

Kitoks Čiurlionis, Šiurpės ir kalėdiniai vakarėliai

„Su metais“, pasak G. Meškauskienės, jai vis svarbesnis darosi lietuviškumas, lietuviškas identitetas, kurį Mažosios Lietuvos Jurbarko krašto kultūros centras ir sieks skleisti savo renginiais – neįkyriai, be didaktikos, pernelyg nespaudžiant, nepamirštant nei tradicijų, nei pramogų.

„Štai, kad ir Čiurlionio gimtadienis. Visi tapė, piešė, o mes „įjungėme kūrybiškumą“ ir sugalvojome pakviesti Smalininkų gyventojus tiesiog pasivaikščioti ir pasiklausyti Čiurlionio muzikos“, – pasakojo direktorė, pasak kurios, tokia mintis gimė tiesiog kalbantis su darbuotojais. „Net nepasakyčiau, kas pirmasis tą mintį pasiūlė  – vienas pasiūlė vieną, kitas – kitą, tada paaiškėjo, kad turime technines galimybes ir paleisti muziką, ir apšviesti medžius bei sienas“, – sakė ji.

Prieš Naujuosius metus tiek Smalininkuose, tiek Viešvilėje vyks jau tradicija tapę kalėdiniai vakarai su vaišėmis ir gyva muzika, bilietai į kuriuos išperkami per keletą dienų.

Jaunimui direktorė žada ir Šiurpes – ne Helouvyną ar konkurenciją Vėlinėms, o tiesiog filmų vakarą, kuriame iš pradžių bus rodoma animacija mažiesiems, o vėliau, jau vyresniems nuo 16 metų – klasikinis siaubo filmas. „Juk pasakoti baisias istorijas irgi liaudiška tradicija“, – pastebi G. Meškauskienė, kviesdama į Šiurpnaktį ateiti „ir jaunimėlį, ir suaugusius“.

„Tas jaunimas, pripratęs lankytis kultūros centre nors ir filmų žiūrėti, ateis ir vėliau“, – įsitikinusi G. Meškauskienė. „Patys žodžiai „kultūros centras“ ir apibrėžia, kad mes turime būti centras, turime burti žmones, būti matomi“, – sako ji.

To naujajai direktorei bei jos vadovaujamam kultūros centrui ir linkime.