Gimusi kovoti: ringe, su ugnimi ir su stereotipais

Sunkūs laikai gimdo stiprius žmones. Šis žinomas posakis puikiai tinka Lijanai Lipinskaitei iš Žindaičių. Tik 22-ąjį gimtadienį gegužės pabaigoje švęsianti mergina yra daug kartų tapusi Lietuvos ir Baltijos šalių MMA bei graplingo čempione, dukart Europos MMA vicečempione, praėjusiais metais iškovojo Pasaulio pankrationo čempionės titulą, beveik metus dirba ugniagese gelbėtoja Kauno priešgaisrinės gelbėjimo valdybos 5-joje komandoje ir jau dėliojasi kitus planus – tapti antrąja šalyje moterimi ugniagese nare (povandenine gelbėtoja) ir siekti profesionalios MMA kovotojos karjeros.

Iš kur tiek motyvacijos? „Gyvenimas privertė anksti subręsti. Užgrūdino“, – sako mergina, prisimindama ir sunkius ūkio darbus, kuriuos nuo mažens teko dirbti, ir sudėtingus tėvų santykius. Tikina, daug ko išmokusi iš savo labai stiprios mamos, kuria nepaprastai didžiuojasi.

Beje, atidžiai skaitantieji mūsų laikraštį turėtų prisiminti neseniai kalbintą Lijanos mamą, ūkininkę iš Žindaičių Dalią Liutkevičienę, kuriai dukra nepaprastai dėkinga už gyvenimo pamokas. Pasak Lijanos, stipresnės moters nei jos mama ji nėra sutikusi. Būtent mama visus tris vaikus, Lijaną, jos seserį ir brolį, mokė kabintis į gyvenimą nagais ir dantimis, siekti, ko nori, ir suprasti, kad tau niekas nepadės – turi eiti ir pasiimti pati.

Mergina šypsosi vaikystėje pykdavusi, kad tenka tiek daug ir sunkiai dirbti, o dabar ji mamai labai dėkinga. Dabar Lijana tik ir laukia, kada prasidės šienapjūtė, nes šieną krauti jai esanti puikiausia treniruotė. Sako, kad tada būtinai pasiims laisvadienį ir dums į kaimą padėti mamytei. Sunkių darbų merginai nėra, nepatinka tik indus plauti – sako, daug mieliau visą dieną krautų šieną, nei 16 valandų plautų indus, tačiau ir tai teko daryti dirbant kavinėse.

Klausydama Lijanos pasakojimo suprantu, kad ši mergina nesirenka lengvų kelių, o jei jau pasirenka kryptį, jos niekas nesustabdys – eina pirmyn lyg taranas. Ne kartą tuo taranu jai ir teko būti laužant visuomenėje susiklosčiusius stereotipus.

 Širdžiai mielas sportas

Lijana, MMA (Mišrus kovų menas) žvaigždė, į ringą einanti tik laimėti. MMA naudojamos smūgavimo (rankomis, kojomis, keliaisir alkūnėmis) ir imtynių metimai bei pasidavimo (skausmingi irsmaugimo veiksmai) technikos.

Lijanai energijos ir užsispyrimo netrūko nuo mažens, be to, viskas buvo įdomu. Mokydamasi Eržvilko gimnazijoje ji dalyvaudavo visur, kur tik galėjo: ir dailės būrelį lankė, ir chore dainavo, ir šoko net aštuonerius metus. Buvo ir puiki sportininkė, dalyvaudavusi įvairių sporto šakų varžybose: bėgo, šokinėjo į aukštį, metus lankė orientavimosi sporto treniruotes. Juokiasi, kad ją būdavo sunku iš medžių ar nuo stogų nukrapštyti – taip mėgusi karstytis. Vis dėlto mergina jautė, kad jai kažko trūksta. Sako, tikriausiai instinktyviai ieškojusi sporto šakos, kur galėtų sustiprėti, išmokti apsiginti. Pasak jos, merginai nėra paprasta augti kaime tarp berniukų, žaisti ne su lėlėmis, o gaudynes ar kumštynes. Be to, dirbdama ūkio darbus: mėždama mėšlą, tampydama kibirus vandens, vasaromis kraudama šieną, ji buvo stipresnė, raumeningesnė už kitas merginas, tad norėjosi pasivaržyti. Prisimena, kaip mokydamasi Jurbarko Antano Giedraičio-Giedriaus gimnazijoje prašė draugų nusivesti į kovinių sporto šakų klubą „Pantera“, bet šie atsisakinėdavo, tikindami, kad merginai ten ne vieta. Lijana jų nepaklausė – pati susirado trenerį Mindaugą Smirnovą ir nuėjo į treniruotę. Sako, jau pirmoje treniruotėje supratusi, kad čia ir liks, nes iš karto labai patiko. Žinoma, pradžioje buvo labai sunku, ypač dėl priešiškos atmosferos: vaikinai į ją rimtai nežiūrėjo ir per treniruotes negailėjo. Tiesa, toks priešiškumas jos ne tik neatbaidė, bet veikė kaip geriausia motyvacija. Prisimena, tyliai sau galvodavusi: „Palaukite. Aš per kelis mėnesius išmoksiu tiek, kiek jums per kelerius metus nepavyko“. Taip ir nutiko. Pašaipos baigėsi po kelių mėnesių, kai Lijana pradėjo dalyvauti varžybose, kuriose iš pat karto neblogai sekėsi. Įrodinėti daugiau nieko nereikėjo – sportininkų kolektyvas tapo kaip viena didelė šeima. Žinoma, mėlynės po treniruočių niekur nedingo, bet Lijana sako mėlynių ant kojų niekada nesigėdijusi ir neslėpusi, drąsiai segėjusi sijonus.

Vyriškame kolektyve

Įrodinėti savo vertę Lijanai teko ir mokantis ugniagesių mokykloje, kur kurse buvo tik dvi merginos, beje, pasak kurso vadovų, – jau daug. Lijana sako labai džiaugusis, kad bus ne viena, kad dviese bus lengviau mokytis. Vis dėlto nuolatos jautė spaudimą: buvo duodama suprasti, kad merginoms čia ne vieta, kad darbas yra vyriškas ir kad jokių nuolaidų mokantis nebus daroma. Tačiau nuolaidų nei Lijana, nei jos kolegė ir neprašė – abiem merginoms teko įrodinėti, kad jos viską galinčios padaryti kaip ir kiti. Kai kas, prisimena Lijana, sunkiau pavykdavo, bet užsispyrus ir stengiantis įmanoma viskas.

Pradėjus dirbti ugniagese gelbėtoja Lijanai irgi neretai tekdavo išgirsti kandžių pastabų. Prisimena, pirmiausia sulaukusi replikos, kad tikrai nemokės dirbti benzininiu pjūklu. Pasirodo, kaip tyčia merginai dar paauglystėje teko ruošti malkas, taigi ir benzininiu pjūklu naudotis, ir jo grandinę pakeisti ji puikiausiai mokėjo.

Kantrybe ir atkaklumu Lijanai pavyko pralaužti priešiškumo ledus ir dabar ji su kolegomis puikiausiai sutarianti. „Jie sako, kad viską pakeičiau. Įnešiau daugiau spalvų“, – naujais santykiais džiaugėsi Lijana. Pamatę, ką ji sugeba, jos nepalaužiamą valią, kolegos pradėjo į ją rimtai žiūrėti. „Padarysime iš tavęs karį“, – su šypsena vyrų žodžius cituoja mergina. Ji juokiasi prisiminusi, kad pamainos vadui atsibodo klausyti jos „zyzimo“, kad norinti visur važiuoti ir viską daryti, tad teko pradėti ją siųsti į iškvietimus. „Motyvacijos man tikrai netrūksta“, – šypsosi Lijana. Jei pačioje pradžioje ir buvo kilę  abejonių dėl profesijos pasirinkimo, dabar ji jaučiasi savo vietoje. Suvokia ir savo galimybes. Sako, negalinti kaip raumeningi, 100 kg sveriantys vaikinai hidraulinėmis žirklėmis pjaustyti automobilio ar nešioti sunkiasvorių pacientų, bet būdama daug smulkesnio sudėjimo gali įlįsti į automobilį po avarijos, kur stambesnis kolega netilps, greitai lipti aukštyn. Be to, pasak jos, moters veidas bei balsas stresinėse situacijose ramina, tad, esant reikalui, ji gali pasikalbėti su vaikais, moterimis.

Kelionės

Pasirodo, kad Lijana  į ugniagesių mokyklą įstojo ne tuoj pat baigusi gimnaziją, o dar pusmetį keliavo po Vokietiją, Daniją, Kiprą, tuo pačiu dirbdama įvairius darbus. Sako, kad tuo metu jai to reikėjo, nes pusmetį visiškai negalėjo sportuoti – teko stiprinti nusilpusį organizmą.  Be to, ir savo norus norėjo išsigryninti – svarstė galimybę ir stoti į Sporto universitetą mokytis trenerio specialybės.

Galiausiai beprotiškai pasiilgusi treniruočių ir sporto grįžo į Lietuvą, apsisprendusi tapti ugniagese gelbėtoja. Šypsosi, kad mama jos nė nebandžiusi atkalbinėti – žinojo, kad dukros neperkalbės. Kai apie savo sprendimą papasakojo treneriui M. Smirnovui, labai nustebo sužinojusi, kad ir jis daugiau nei 20 metų dirbo ugniagesiu.

Vaikystėje Lijana sako galvojusi apie policijos pareigūnės darbą, nes visada norėjusi padėti kitiems, apginti, sumažinti neteisybę, kurios sako mačiusi pakankamai. Vis dėlto pasirinko ugniagesio profesiją, juk jos esmė ir prasmė – taip pat padėti žmonėms.

Svajonė – tapti profesionalia kovotoja

Lijana į gyvenimą žiūri kaip į tikslų grandinę – vieną pasiekus, norisi siekti kito, didesnio. Mokydamasi mokykloje ji kiekvieną vasarą dirbdavo Lietuvoje ar užsienyje, nes važiuoti į varžybas reikėdavo pinigų. Džiaugiasi, kad per vieną vasarą darbuodamasi gėlyne Danijoje ji užsidirbo tiek, kad galėjo nusipirkti automobilį ir dar liko pinigų kelionei į Abu Dabį, kur vyko kovinio sporto čempionatas. Prisimena, kad vasarą uždirbtų pinigų užtekdavo iki pavasario, nes juos leisdavo tik varžyboms.

Ir dabar ji aiškiai ir nuosekliai dėliojasi savo tikslus. Vienas jų – tapti profesionalia MMA kovotoja, kad galėtų iš kovų uždirbti. Sako, planuojanti profesionalų kovose dalyvauti ne tiek Lietuvoje, kiek užsienyje. Dabar ji Kaune aktyviai treniruojasi ir siekia rezultatų, o vasarą vyks į Tailandą, MMA sporto  tėvynę, kur visą mėnesį kasdien intensyviai treniruosis. Pasak jos, ten važiuoja visi šios sporto šakos kovotojai – patirti sunkių kovų, iš kurių grįžta sustiprėję ir įgiję daug žinių.

Kitas tikslas –  ugniagesio naro kvalifikacija. Sako, kad je leis sveikata taps tik antrąja tokios profesijos moterimi šalyje.

Ilgalaikėje perspektyvoje – trenerės darbas, apie kurį ateis laikas pagalvoti, tapus profesionalia kovotoja.

 Nepatinka emocingumas

Paklausus apie silpnybes, kurių norėtų atsikratyti, Lijana pamini žemą sportinę savivertę ir emocingumą. Jai nepatinka po pralaimėtų kovų palūžti, pravirkti. Tada esą pritrūksta motyvacijos, o be motyvacijos ir treniruotis sunkiau, jaučiasi silpnesnė. Pasak Lijanos, jai pralaimėta kova kiekviena, kurios nelaimėjo. Tad ir iškovota antroji vieta atrodo pralaimėjimas. Šypsosi, kad  mokosi save įveikti, išmokti tvarkytis su emocijomis, bet visko nutinka. Sako, kad jei po kovos pravirksta, visi žino, kad nereikia jos raminti – reikia leisti išsiverkti.

Rašo eilėraščius

Lijana pripažįsta, jog vis dar tenka įrodinėti, kad ji ir ringe gali pasiekti puikių rezultatų, ir išlikti moteriška. Pasak jos, visi labai nustemba sužinoję, kad gležna, liekna ir rami mergina yra tikra kovotoja ringe. Ji pati labai dėkinga sportui už suteiktą discipliną, savikontrolę ir išmokytą pagarbą varžovui, nes nors ringe kovojama iki galo, kartais iki kraujo, pabaigoje apkabini varžovą ir jam padėkoji už kovą.

Paaiškėjo, kad ši kovotoja nuo mažens kuria eiles. Sako, kad ir jos mama eiles rašiusi ir vaikus skatinusi kurti. Lijana prisėsdavo prie balto popieriaus lapo, kai naktimis negalėdavo užmigti, nes  galvoje knibždėdavo per daug įvairių minčių. Tada mintys išsiliedavo eilėraščiais. „Paskui ir ramiai išmiegu, ir dar gražų eilėraštį sukuriu“, – šypsojosi ji, netrukus paskaičiusi keletą savo eilėraščių, kurių vienas skirtas mamai.

Ryšys su tėvu

Mergina augo kaip ir be tėvo – šis jau seniai buvo įklimpęs į alkoholizmo liūną. Tėvams išsiskyrus, Lijana, jauniausia šeimoje, buvo vienintelė iš vaikų, kuri stengėsi tėvą suprasti ir jam atleisti. „Ne tiek dėl jo, kiek dėl savęs. Nesinori gyventi laikant pyktį ir nuoskaudą. Kam to reikia“, – sako ji ir teigia alkoholizmą priimanti kaip ligą. Todėl iki šiol stengiasi su tėvu palaikyti ryšį – užsuka išgerti kavos, džiaugdamasi laimėjimais nusiunčia jam nuotraukų.

Lijanai tėvą iš dalies pakeitė treneris Mindaugas Smirnovas, kuris pats ją laiko trečiąja dukra. Treneris Lijanai buvo pavyzdys, kaip svarbu dirbti mylimą darbą, nes tada, kad ir kiek daug dirbi, rodos, nepavargsti ir esi laimingas. Tokio darbo ji ir pati sau linki, džiaugdamasi, kad, panašu, savo vietą jau atrado.