Fotografė Akvilė Petraitytė. Galimybė sustabdyti akimirką ir išgyventi ją dar kartą

Jauna, protinga, talentinga ir nepaprastai raštinga. Tokia yra šios rubrikos herojė, kurios nuotraukos papuoš „Jurbarko laiko“ puslapius. Susipažinkite su Jurbarke gimusia ir užaugusia Akvile Petraityte, kuri vėliau mokslo duonos krimsti išvyko į sostinę ir ten taip stipriai „suleido šaknis“, kad dabar Jurbarke yra ganėtinai reta viešnia. „Tačiau vis tiek labai myliu gimtąjį kraštą ir nedrįstu savęs vadinti niekaip kitaip, tik jurbarkiete“, – tuoj pat priduria ji. Akvilė Vilniuje gyvena jau beveik 12 metų ir dirba darbą, susijusį su vizualinės medžiagos paieška straipsniams. Taip pat kuria rankų darbo juvelyriką. „Apie mano prekinį ženklą „Motė“ kai kurie jurbarkiečiai jau yra girdėję ir anksčiau“, – sako Akvilė, su kuria pasikalbėjome ne tik apie fotografiją, bet ir apie mokytojus, naujus hobius, gražius žmones ir didžias svajones.

Kiek fotografija užima vietos tavo pačios gyvenime dabar ir kiek ji užėmė anksčiau?

Kartas nuo karto vis dar esu jurbarkiečių prisimenama kaip mergaitė, kuri visur su savimi nešiojosi fotoaparatą. Tad iškart atskleisiu paslapties šydą ir pasakysiu, kad fotografija mano gyvenime vis dar aktyvi, tačiau fotoaparatas jau turi garbingą vietą namie ir be reikalo iš stalčiaus nėra traukiamas. Negaliu tiksliai įvardinti, kiek vietos fotografija užima ar užėmė mano kasdienybėje, tačiau buvo ganėtinai ilgas laikas, kai iš šio amato gyvenau, tada jis ir užėmė, rodos, visą įmanomą vietą. Pasitraukus iš žiniasklaidos buvo bent 2–3 metai sąstingio, kai nebenorėjau net žiūrėti fotoaparato pusėn, buvau perdegusi nuo viso to. Tiesą sakant, pati galvojau, kad jau niekuomet prie jo nebegrįšiu, tačiau, kaip sakoma: „gandai apie mano mirtį buvo gerokai perdėti“, ir daugmaž 2018 metais vėl išsitraukiau iš tolimiausio kampo fotoaparatą, nupūčiau nuo jo dulkes, atsiprašiau ir sugrįžau su naujomis idėjomis bei nusistačiusi sau naujas ribas. Dabar fotografuoju daugiausia koncertus, festivalius ir kitus pramoginius renginius, tačiau nebekišu nosies į vestuvių bei krikštynų fotografiją. Įvardijusi sau kryptį, kurioje noriu dirbti, lyg ir lengviau atsikvėpiau, nebeliko kažkokių „nenoriu“ ar „tingiu“. Beje, dabar fotografuoju prisidengusi, kaip juokauju, „sceniniu“ vardu – „Dark&Noisy“.

^{Akvilės Petraitytės nuotraukos.}

Paprastai su fotografija savo vaikus supažindina, sudomina tėvai. Tavo istorija kitokia – fotografija užkrėtė gimnazijos mokytojas Adolfas Būblaitis. Kuo ir kodėl fotografija pasirodė tau įdomi?O štai čia turiu sekundei pertraukti – mokytojas Adolfas Būblaitis tikrai buvo mano pirmasis vedlys fotografijoje, bet jis nebuvo žmogus, kuris mane „užkrėtė“ fotografijos „virusu“. Pati pradžia 2006-aisiais visgi nulemta buvo mano tėčio – iš jo rankų vis nugvelbdavau ne pačią įmantriausią mūsų turėtą „muilinę“ ir bėgdavau fotografuoti kiemo vabalus ar gėlytes. Tik vėliau fotografijos būrelio dėka tą „muilinę“ pakeitė veidrodinis fotoaparatas, kuris, beje, dabar yra paliktas tėčiui. Ratas apsisuko.

Giliai fotoarchyvuose vis dar turiu pirmus savo „meninius“ kadrus, tačiau į juos žiūrėti dabar netgi kažkiek gėda. Tai, kas kadaise man atrodė kaip „geriausias mano gyvenimo kadras“, dabar atsidurtų šiukšliadėžėje. Bet visiems gi nuo kažko pradėti reikia? Na, o smagiausios akimirkos iš fotografijos būrelio visgi buvo bendros peržiūros, kurių metu galėjome vieni iš kitų mokytis. Mokytojas A. Būblaitis dažniausiai nekritikuodavo mūsų klaidų, bet puikiai gebėjo pastebėti kiekvieno iš mūsų stiprybes fotografijoje.

Esi sakiusi, kad studijuojant ir dirbant Vilniuje daug naudingų žinių suteikė kraštietis Eimantas Genys. Ko jis fotografijoje pamokė?

Eimantas Genys, galėčiau sakyti, buvo dar vienas mano mokytojas. Studijuodama pirmame kurse įsidarbinau naujienų portale alfa.lt fotografe, tačiau techninių žinių vis tiek turėjau gerokai per mažai. Eimantas tuo metu dirbo tame pačiame portale operatoriumi. Pamatęs, kad mano integracija nevyksta taip sklandžiai, kaip buvo tikėtasi, būtent jis griebė „jautį už ragų“: kiekvieną dieną (nejuokauju, išimčių nebuvo – kiekvieną mielą dieną) po darbo sulaukdavau Eimanto skambučio ir frazės „atsiversk savo šiandienos nuotraukas“. Sukdavome vieną po kitos mano tos dienos publikuotas fotografijas ir kartu ieškodavome klaidų. Kartais toks pokalbis trukdavo kelias valandas, kartais trumpiau. Yra tekę po pokalbio ir ašarų išlieti, bet šitas etapas mano kelyje tikrai buvo būtinas – jokiu kitu būdu, manau, nebūčiau padariusi tokio greito progreso. Po kelių mėnesių skambučiai pradėjo retėti, nes ir klaidų ėmė mažėti.

Ką pačiai labiausiai patinka fotografuoti pastaruoju metu ir kodėl?

Kaip ir minėjau, dabar fotografuoju scenas ir viską, kas vyksta ant jų ar aplink jas. Regis, dabar, kai kiekviename telefone yra visai nebloga kamera, nebėra tos būtinybės visur su savimi temptis fotoaparatą, tačiau neretai jis vis tiek atsiduria mano kuprinėje netgi einant į renginius ne dirbti, o leisti laisvalaikį. Taip pat beprotiškai mėgstu gaudyti žmonių (o kartais ir gyvūnų) emocijas – portretas man vis tiek išlieka vienas mylimiausių žanrų.

Jei reikėtų paprastai paaiškinti, kas yra fotografija.

Man fotografija – galimybė sustabdyti akimirką ir išgyventi ją dar kartą.

Sakoma, kad fotografai kitaip mato pasaulį, žmones. Ar tikrai kitaip?

Negaliu ginčytis. Bent jau aš pasaulį regiu kadrais. Kartais būna, kad pamatai gražų vaizdą, ir mintyse savaime susidėlioja visi reikalingi parametrai. Kai kuriuos atvejus pasilieki sau kaip paslaptį, kaip niekad neįvykusį tobulą kadrą, tačiau kitus visgi sugrįžti ir nufotografuoji, kad galėtum iš naujo pamatyti tai vėliau.

Peržiūrėjus socialinių tinklų nuotraukas atrodo, kad visi galvojame, jog graži nuotrauka yra tik tada, kai mes kadre laimingi šypsomės, esame seksualiai apsirengę, šukuosenas pasidarę ir pan. Kaip fotografai vertina tokias nuotraukas? Kas tau yra graži nuotrauka?

Man graži nuotrauka – ta, kuri skleidžia emociją pati iš savęs. Žmogus nuotraukoje gali nesišypsoti, gali išvis net ir nesimatyti jo veido, bet jei aš, pažiūrėjusi į tą nuotrauką, pajausiu emociją, nesvarbu, kokią – džiaugsmą, liūdesį, ar, tarkim, vienatvę – didelė tikimybė, kad tą nuotrauką tarp visų kitų išrinksiu kaip pačią gražiausią. Bet grožio suvokimas, kaip bebūtų, yra labai subjektyvus dalykas, lygiai kaip ir tam tikros emocijos pajautimas. Galbūt kažkam „selfiai“ su dirbtine šypsena irgi sukelia emocijas.

Kas tau yra gražus žmogus?

Tas, kuris supranta, kad tobulų žmonių nėra, ir nebando kažko įrodinėti. Sveikas natūralumas man yra viena gražiausių žmogaus savybių.

Ar tavo nuotraukos yra dalyvavusios kokiame konkurse? Kokių apdovanojimų esi gavusi? Kiek tau yra svarbus įvertinimas?

Esu dalyvavusi ne viename konkurse, esu keletą iš jų ir laimėjusi, tačiau jau nebesivaikau titulų. Kadaise svajojau gauti auksinį kadrą (Lietuvos spaudos fotografų konkurso laureatams įteikiamas prizas). Dabar didesnis įvertinimas man yra gražūs draugų ir nepažįstamųjų žodžiai, o ne diplomai, padėkos ar statulėlės.

Kokią ir kada save mėgsti fotografuoti? Ir apskritai ar tai mėgsti daryti? Kokios nuotraukos niekada neskelbtum socialiniuose tinkluose ir apskritai viešoje erdvėje?

Save fotografuoju gerokai rečiau nei paauglystėje. Dabar, atrodo, tam nebelieka laiko. Tačiau praėjusiais metais turėjau pirmąją gyvenime fotosesiją, kurioje buvau ne fotografė, o modelis – netyčia sutikau su kolegės Rugilės Skairytės-Šeputės (Lapės Akimirkos) pasiūlymu, o po to jau nebebuvo kur trauktis. Fotosesijos pradžia kitoje objektyvo pusėje nebuvo jauki, tačiau patirtį tikrai mielai pakartočiau.

Socialiniuose tinkluose, gali būti,  nesu pats atsargiausias žmogus, tačiau yra vieta ties kuria brėžiu ribą – tai yra nuogas kūnas. Tokiais savo kadrais nesidalinčiau viešoje erdvėje, nors aktų fotografija gali būti ir labai subtili bei estetiška.

Ar prisimeni savo pirmąją parodą? Gal planuoji pristatyti savo naują parodą?

Puikiai prisimenu – pirmoji mano paroda „Akimirkos Ultragarsu“ vyko Jurbarko kultūros centre, vėliau buvo perkelta ant tuometinės parduotuvės „Gintaro baldai“ langų. Buvo 2011 arba 2012 metai. Tai, beje, vienintelė mano kada nors surengta paroda. Vėliau esu dalyvavusi keliose jungtinėse parodose, tačiau ten greta kitų kūrėjų darbų būdavo vos 1–2 mano fotografijos.

Tiesa, visai taikliai pataikyta: labai aktyviai galvoju apie naują savo parodą, tačiau nustebinsiu – tai nebus fotografijos paroda. Ruošiu darbus tapybos parodai „Gamtos Garsai / Sounds of Nature“, kuri, mano skaičiavimais, susiklosčius tinkamoms aplinkybėms, galėtų įvykti jau kitais metais.

Jei pačiai reikėtų surengti nuotraukų parodą, skirtą Jurbarkui, kokia toji paroda būtų, kas tose nuotraukose turėtų būti?

Rinkčiausi vieną iš dviejų krypčių: arba fotografuočiau Jurbarko žmones, arba, visų pirma ištyrinėjusi senus miesto archyvus, bandyčiau nufotografuoti tas pačias vietas, kaip jos atrodė seniau ir kaip atrodo dabar. Net ir per 10 metų Jurbarkas pasikeitė neatpažįstamai, tad būtų smagu šalia sudėti „prieš“ ir „po“ kadrus, kuriuos skiria, pavyzdžiui, 50 ar net 100 metų.

Jei reikėtų sukurti Jurbarko krašto portretų parodą: kokį žmogų pirmiausia norėtum įamžinti ir kodėl?

Patį pirmą fotografuočiau vyriausią Jurbarko žmogų. Galbūt net ir visą seriją padaryčiau būtent apie vyriausius jurbarkiečius. Tokius, kurie atmintyje nešiojasi tolimiausius prisiminimus apie miestą ir rajoną. Nuskambės keistai, tačiau nuotraukose vyresnio amžiaus žmonės, kurių veiduose matosi išminties ir laiko palikti ženklai, atrodo kažkaip ypatingai. O taip pat neretai jie turi labai daug įdomių pasakojimų iš praeities. Tokią parodą papildyčiau ir istorijomis, išgirstomis iš jų lūpų.

Fotografija pagal lytį – ar yra skirtumas tarp vyrų ir moterų darytų nuotraukų?

Manau, kad nėra reikalo skirstyti fotografus pagal lytį. Tai nėra profesija, kurioje įtakos turėtų fizinės vyro ar moters savybės, o kiekvienas fotografas (kaip ir kiekvienas žmogus), nepriklausomai nuo to, kokia jo lytis, turi savo išskirtinį pasaulio suvokimą ir pajautimą.

Ne tik fotografuoji, puikiai rašai, bet ir kuri žalvarinius papuošalus. Kokių dar naujų talentų, pomėgių esi atradusi ar norėtum išbandyti ir kodėl?

Juoką sukeltų pamačius, kokioje aplinkoje atsakinėju į šiuos klausimus. Priešais mane  – tapybos reikmenys, nebaigtas tapyti paveikslas, dėžėje greta – siūlai ir medžiagos, o ant sienos kabo gitaros. Kitame kambaryje – juvelyro stalas. Veiklos man netrūksta, tačiau vis tiek vis ką nors naujo prisigalvoju. Štai pavyzdžiui, praėjusių metų pabaigoje nusprendžiau, kad dar per mažai man visko ir prie esamų užsiėmimų pridėjau pliušinių žaislų nėrimą. Nežinia, kiek dar naujų hobių atrasiu bėgant laikui, tačiau atrodo, kad būti be veiklos aš tiesiog nemoku.

Kaip tavo pasaulio suvokimą, pačios gyvenimą paveikė Rusijos karas Ukrainoje? Jei pačią pakviestų vykti į Ukrainą kaip spaudos fotografę, ar sutiktum? O gal jau kvietė?

Kuo vyresnė darausi, tuo labiau visko bijau. 2013–2014 metais Ukrainoje prasidėjus Euromaidanui dar dirbau spaudoje. Tiesą sakant, tuo metu kirbėjo mintis, kad jei atsirastų tokia galimybė, vykčiau fotografuoti įvykių Ukrainoje. Kvapą gniaužė vien mintis apie fotografavimą realaus pavojaus akivaizdoje – norėjau viską pamatyti iš arti, norėjau turėti galimybę kadrais perduoti savo baimę. Bet visa tai buvo teoriniu lygmeniu. Įsivaizduoju, kad jei iš tiesų būčiau atsidūrusi įvykių sūkuryje, būtų drebėjusios ir kojos, ir rankos, o tokie ir tesigauna kadrai, kai rankos dreba. Dabar, matyt, suaugau, bijau net ir minties apie karo fotografavimą. Lyg ir kirba kažkur giliai viduje idėja, kad tai būtų tikrai išskirtinis mano karjeros fotoreportažas, tačiau ta mintis, kaip greitai atsiranda, taip greitai ir praeina. Savaime suprantama, Rusijos karas Ukrainoje  pakeitė mano pačios požiūrį į daugelį dalykų – vis dar labai bijau dėl draugų ukrainiečių, o kiekvieną kartą gavusi iš jų žinutes atsikvepiu lengviau. Tačiau dar lengviau būtų kvėpuoti, jei žinočiau, kad karas baigėsi ir nebėra grėsmės nei jiems, nei mums. 

Ką norėtųsi patarti Jurbarko krašto jaunimui, prisiminus savo kelią – ar provincijos jaunimas turi tokias pat starto pozicijas, kaip ir gyvenantys didmiesčiuose?

Sakyčiau, kad provincijos jaunimas kai kuriais atvejais turi net ir geresnes startines pozicijas. Mažame miestelyje yra lengviau išsiskirti iš kitų. Čia ilgai neužtrunka, kad apie tave bei tavo darbus sklistų kalbos (tikėkimės, geros), tad mažesnės bendruomenės dėka tu gali tapti, kuo tik nori. Tik vėliau, atvykus į didmiestį su visu savo talentų lagaminu, supranti, kad esi statistinis vienetas, nesi toks jau labai išskirtinis. Bet tu jau turi savo bendruomenės tau sukurtus pamatus, nuo kurių gali pradėti statyti savo karjerą. Todėl manyčiau, kad veiklus jaunimas mažame miestelyje jau yra vienu žingsniu priekyje veiklaus jaunimo didmiestyje.

Pasidalink su mūsų skaitytojais savo svajonėmis. Sakoma, įvardintai svajonei daugiau šansų realizuotis. Ko palinkėtum sau ir kitiems?

Pati didžiausia mano svajonė, kaip, manau, ir daugelio, kad kuo greičiau pasibaigtų karas. O antra pagal eiliškumą – ilgos ir geros atostogos su daug miego, daug gražių vaizdų ir skaniu maistu. Į šias dvi svajones atsiremia ir tai, ko palinkėčiau visiems – leisti sau sustoti ir pailsėti, saugoti vienam kitą, bet labiausiai save, ir niekad nepasiduoti siekiant savo užsibrėžtų tikslų!

TRUMPI KLAUSIMAI

Kokį žinomą žmogų norėtum nufotografuoti ir kodėl?

Kažkada svajojau nufotografuoti savo mylimiausią aktorių ir atlikėją Andrių Kaniavą. Tokį, koks jis man atrodo pats tikriausias. Turėjau tą progą ir, manau, visai neblogai pavyko. Dabar labiausiai iš visų norėčiau padaryti Ukrainos prezidento Volodymyro Zelenskio portretą be jokio dirbtinumo ir suvaidintų emocijų.

Jei reikėtų rinktis, fotografuoti gaisrą ar naujos mados kolekcijos pristatymą, ką rinktumeisi ir kodėl?

Nė vienas iš šių variantų stipriai neatbaido. Yra tekę fotografuoti ir vieną, ir kitą, bet jei jau būčiau priversta rinktis, greta podiumo manęs nebūtų. Būčiau ten, kur galbūt pavyktų užfiksuoti kažkieno sielvartą, o ne naujausios kolekcijos kojinaites.

Fotogeniškiausios Jurbarko (ir ne tik) krašto vietos: kokios jos?

Fotogeniškiausios TOP 3 vietos man būtų Sudargo piliakalniai, Jurbarko Dvaro parkas bei senosios Jurbarko kapinės.

Kokia pačios yra mylimiausia vieta Jurbarke?

Kadaise mėgstamiausią vietą, į kurią vykdavau, kai minčių galvoje būdavo per daug, turėjau prie užtvankos. Dabar toli ieškoti nebereikia – savo mylimiausia vieta įvardinčiau tėvų kiemą, nes tik čia basomis braidydama po ką tik nupjautą žolę jaučiu vidinę ramybę.

 Kokią knygą dabar skaitai? Kokią rekomenduotum paskaityti ir kodėl?

Dabar skaitau Philippe'o Claudel’io „Brodekas“ – kol kas dar nesuprantu, ar patinka. O mano knygos rekomendacija jau eilę metų iš eilės nesikeičia: Aldous Huxley „Puikus naujas pasaulis“. Ši knyga tikrai ne kiekvienam, bet būtent ji turi galią papurtyti ir sugrąžinti į realybę. Kūrinyje detaliai pasakojama apie ateities pasaulį, šiek tiek kitokį nei mūsų dabartis, tačiau skaitant daugelis dalykų atrodo ganėtinai artimi. Labiausiai šioje knygoje nustebina, kaip taikliai autorius, rašydamas kūrinį beveik prieš šimtą metų, sugebėjo pataikyti į kai kurias šių laikų detales.

Kokios muzikos klausaisi redaguodama nuotraukas?

Kadangi dažniausiai pastaruoju metu fotografuoju (o tuo pačiu ir redaguoju) įvairių koncertų nuotraukas, paprastai ir pasileidžiu būtent tos grupės ar atlikėjo, kurių nuotraukas stebiu ekrane, atliekamą muziką.

Ko nemėgsti fotografuoti ir kodėl?

Išskirtinai nemėgstu pozuotų kadrų. Tiesą sakant, kai nemėgstu, tai nelabai man su jais ir sekasi. Esu ne kartą dirbus studijoje, dariusi asmenines fotosesijas, tačiau taip ir nepripratau prie šios fotografijos krypties. Mieliau tiesiog gaudyčiau natūralias žmogaus išraiškas jam to nežinant nei prašyčiau papozuoti.

Ekstremaliausiu būdu (vietoje) daryta nuotrauka ar vaizdo įrašas: kur, kada ir kaip?

Šiaip esu atsargus žmogus, todėl ir ekstremalių situacijų mano gyvenime ne per daugiausia. Vienintelis atvejis, kuris dabar iškyla atmintyje, įvyko istorijos rekonstruktorių festivalyje. Ten vyko senovės karių kovos ratas, kur vienas prieš vieną kovėsi du kariai. Vienam iš jų per pusę lūžo kirvio kotas, o nulūžęs ašmuo nukrito vos per metrą nuo manęs. Toli gražu nepavadinčiau to ekstremalia situacija, tačiau sekundei buvau išsigandusi.

Geriausias Lietuvos fotografas.-Kas jis, tavo nuomone?

Skirstyti kolegas ir draugus į geriausius ir ne tokius gerus yra šiek tiek nemandagu, tačiau turiu savo asmeninius favoritus, kurių fotografijų stengiuosi jokiu būdu nepramesti. Portretų kategorijoje žaviuosi Augustinos Miknevičiūtės-Lunarios darbais; visuomet patiko šmaikštūs Ramūno Danisevičiaus gatvės foto pasakojimai; o ekstremalių situacijų fotografijos kategorijoje labiausiai mėgstu Artūro Morozovo darbus.

Ačiū už pokalbį.