Dviračiu į Romą per 20 dienų: atostogų istorija

Tikriausiai prisimenate jurbarkietį dantų techniką Matą Samį, kurį gegužės 1-ąją, 8 val. ryto, nuo Vytauto Didžiojo paminklo Jurbarke išlydėjome į Italiją? Vyras taip sugalvojo praleisti savo atostogas – dviračiu numinti iš Jurbarko į Romą. Artimieji ir bendradarbiai iš odontologijos klinikos „Laidente“ jį tąkart palydėjo plojimais ir padovanojo trispalvę, kurią palinkėjo išskleisti pasiekus kelionės tikslą. Matas taip ir padarė.

Jurbarkietis dviračiu į Romą nuvažiavo net greičiau nei planavo. Važiuodamas per Lenkiją, Čekiją, Austriją vidutiniškai 20 km/h greičiu, kasdien numindamas apie 130–140 km, per 20 dienų įveikė 2153 km ir pasiekė Italijos sostinę. Dovanotą trispalvę Matas išskleidė ten, kur ir planavo – prie vieno lankomiausių Romos turistinių objektų, Koliziejaus, I mūsų eros amžiuje pastatyto amfiteatro, kur kadaise vyko gladiatorių kautynės. „Geras jausmas buvo išskleisti vėliavą. Jaučiausi nusipelnęs“, – šypsojosi Matas, pripažinęs, kad jausmas tuomet buvęs dvejopas: ir džiugu, ir šiek tiek liūdna baigus kelionę, nes norėjosi dar važiuoti. Vis dėlto džiaugsmo būta daugiau, juk sėkmingai įveikė pirmą tokį ilgą atstumą dviračiu. Džiaugėsi ne tik jis pats, bet ir draugai, artimieji, o ypač abu jo sūnūs, Jokūbas ir Motiejus, kuriems pirmiesiems, dar prie Koliziejaus būdamas, paskambino. Šypsojosi, norėjęs paerzinti, esą jie suklydo galvodami, kad tėtis dviračiu tik Varšuvą pajėgs pasiekti.

Romoje patirta ir kitokių linksmų įspūdžių. Matas juokėsi pasakodamas, kaip pamatę trispalvę jį apspito tamsiaodžiai prekiautojai, manydami jį atvykus iš Afrikos, nes tame žemyne yra labai panašių spalvų vėliavų. Teko įrodinėti, kad jis ne iš Afrikos, o iš Lietuvos.

Pamatyti Koliziejų

Vyrą kalbinome jau sugrįžusį į Jurbarką, susigulėjus įspūdžiams. Labiausiai rūpėjo sužinoti, kodėl jis nusprendė vykti būtent į Romą ir kodėl dviračiu. Pasirodo, Matas prieš 20 metų kartu su tuometiniu A. Sodeikos meno mokyklos orkestru svečiavosi Romoje ir pabuvojo prie Koliziejaus, palikusio jam neišdildomą įspūdį. Praėjusių metų rudenį jam kilo mintis dar kartą pamatyti įspūdingąjį statinį, tačiau iki jo nuvažiuoti dviračiu. Tuomet pradėjo po truputį ruoštis: treniruotis, žiūrėti internete dviračiais keliaujančiųjų vaizdo dienoraščius, pamažėle krauti kuprinę. Šypsojosi, kad artimieji ir bendradarbiai, išgirdę jo planus, nelabai tikėjo, kad jam pavyks – juokaudavo, kad teks jį iš Lenkijos parsivežti. Ir pats Matas prisipažįsta turėjęs šiokių tokių abejonių, nes nesąs didis sportininkas, o ir treniruotėms daug laiko neturėjęs. Šypsojosi, pats visus raminęs, kad niekur toli nevažiuoja ir, jeigu kas, galės jį iš bet kur parsivežti, gi ne į kitą žemyną keliauja. Vis dėlto valios, ryžto ir užsispyrimo Matui niekada netrūko. Jo žmona Giedrė neabejojo, kad vyrui pavyks pasiekti tikslą, nes jei jau jis į žygį eina, tai eis iki galo, nesutrukdys nei blogas oras, nei kitos negandos.

Kelionės pradžia – su išbandymais

Niekas nesugadino ir šios kelionės, nors didžiausi išbandymai, pasirodo, laukė pačioje pradžioje. Antrą ar trečią kelionės dieną Matui pradėjo skaudėti Achilo sausgyslę. Draugai ragino nerizikuoti ir žygio atsisakyti, bet Matas pasikonsultavo su broliu kineziterapeutu, kuris patarė, kaip ir kokiomis priemonėms koją pasaugoti, ir važiavo toliau. Antrąją kelionės naktį Lenkijoje teko leisti degalinėje, nes nepavyko užsisakyti viešbučio, kuriuos Matas iš anksto užsisakydavo internetu. Vyras juokėsi, kad jei šią nakvynę būtų nufilmavęs, tai būtų įdomiausia kelionės medžiaga, nes naktį degalinėje virte virė gyvenimas. Daugiau jokių problemų neiškilo, neprireikė jokių medikamentų, kurių jam rūpestingai prikrovė artimieji ir bendradarbiai, netgi dezinfekcinio skysčio. Nereikėjo nė palapinės ir miegmaišių, kuriuos turėjo. Tik kartą kitą prireikė šiltesnio rūbo.

Prisiminęs kelionę Matas pripažino, kad iššūkių galbūt netgi norėjosi daugiau. Tokių, kad reikėtų pasukti galvą, ieškoti išeities. Sako kiek nerimavęs ir dėl nepakankamo anglų kalbos mokėjimo, bet kai reikia nakvynę susirasti, nori nenori turi kalbėtis. „Smagu, kai neturi, kur trauktis. Turi sprendimo ieškoti. Nesusitarsi – liksi lauke“, – šypsojosi keliautojas, tikinęs, kad ši kelionė jam buvęs pats geriausias poilsis, kai džiaugėsi kiekviena diena. Jokių minčių apie darbą, galva išsivėdina. Mina komfortišku greičiu, klausydamas mėgstamos muzikos, nes iš anksto turėjo pasiruošęs ir sąrašą mėgstamų kūrinių, nuo V. Kernagio iki klasikos.

Matas nesijaučia padaręs kažką ypatingo. Prisipažino, kad jaučiasi nesmagiai, kai jį gatvėje sutikę pažįstami ranką spaudžia, sveikina tokį atstumą nuvažiavus, tarsi didžiausią žygdarbį atlikus. „Aš nieko nepadariau, tik sau įrodžiau, kad galiu dviračiu nuvažiuoti į Romą. Važiuoti dviračiu man buvo pats geriausias poilsis. Ne darbas“, – pastebėjo jis.

Manė, kad dviratis elektrinis

Mato planų oras nekoregavo. Šypsojosi prisiminęs, kaip viešbučio darbuotojos stebėjosi, kad jis ruošiasi važiuoti per pliaupiantį lietų, siūlė jam dienelę palaukti, kol šis nurims.

Neretai viešbučiuose paklausdavo, ar nereikės dviračio pakrauti, mat galvodavo, kad jis elektrinis. O pažiūrėję nustebdavo, kad Matas iš taip toli mina paprasto dviračio pedalus.

Dygliuotos pakelės

Matas sako, keliaudamas dviratininkų sutikęs nedaug, daugiausia Italijoje. Nors ten dviračiais keliauti populiaru, bet prie perėjos, pasak jo, tenka laukti kone pusdienį, kol tave automobilių vairuotojai praleis, kitaip nei Lietuvoje, kur tik privažiavus prie perėjos, automobiliai sustoja. Italijoje dar užkliuvo nenušienautos pakelės, kuriose želia dygūs augalai, tarsi erškėčiai, braižantys kojas.

Gražiausia ir maloniausia kelionės dalis, pasak Mato, buvo iš Austrijos įvažiavus į Italiją, kur ir kalnai, ir upė, ir kelias lygus, ir šiaurės vėjas į nugarą. Gaila, kad tik vieną dieną toks maršrutas tęsėsi. „Darbiniu maršrutu“ jis vadina kelią per Lenkiją, kur nebuvo labai malonu važiuoti senuoju keliu palei autostradą su fūrų srautais.

Vėl planuoja kelionę

Pats Matas jau namie, Jurbarke, o jo dviratis kol kas liko Vienoje. Mat, iš Italijos į Lietuvą jis keliavo traukiniais, tad galimybės dviratį traukiniu parsivežti nuo Vienos iki Varšuvos nebuvo, teko jį palikti pas Austrijos sostinėje gyvenančią seserį. Sako, kad dviratį greičiausiai parveš tėvai, kai važiuos sesers aplankyti.

Vyras dviratį, beje, pirko ne naują, o padėvėtą, tačiau prieš kelionę meistrai jį gerai patikrino. Ir dviratis kelionės metu nenuvylė – tik vienas varžtelis buvo iškritęs, bet Matas viską pats greitai sutvarkė.

Jurbarkiečiui tokios atostogos labai patiko. Sutinka, kad apetitas atsiranda bevalgant, tad sako jau pradedantis galvoti apie kitą kelionę. Norėtų tolimesnės, panašiu metų laiku ir ją pradėti Vokietijoje. Šypsosi jau maždaug žinantis, į kurią šalį norėtų dviračiu nuvažiuoti, bet kol kas tegul tai lieka paslaptyje.

Sugrįš į Romą

O į Romą Matas planuoja grįžti dar šią vasarą, nes pažadėjo ten nusivežti abu sūnus ir parodyti jiems Koliziejų. Sako, kad sūnūs, ypač vyresnėlis Jokūbas, labai domisi Romos imperija. „Jis man pasiruošęs sudėlioti kelionės maršrutą. Taip domisi ta istorija, kad man būtų baisu jų nenusivežti“, – šypsojosi Matas. Tiesa, šįkart važiuos automobiliu, nes lėktuvu per daug nuobodu, o dviračiais sūnums dar per anksti. Bent jau kol kas.

Kiekviena kelionė padeda pažinti ne tik pasaulį, bet ir save, sutinka Matas. Jis pats po kelionės dviračiu sakė supratęs, kad ko nors trokštant nereikia abejoti. „Jei sugalvojai, kad nori dviračiu minti – tai ir mink“, – pastebi vyras, pridurdamas, kad labai svarbu ir eismo taisyklių laikytis, ir konfliktų vengti. Tad kviečiame nebijoti keliauti.