Būti mokytoju – jausti ne tik pagarbą, bet ir atsakomybę

Pasikalbėti su mokytoju nedrąsu, bet labai įdomu. Pasitinkant Mokytojo dieną, pasikalbėjome su gerai žinomu ir gerbiamu pedagogu, lietuvių kalbos ir literatūros mokytoju, Konstantino Glinskio teatro aktoriumi, Sauliumi Ambrazaičiu, kuris mokytoju dirbo 44 metus.

Saulėtą rugsėjo dieną gurkšnojome kavą Mituvos slėnio parke, kur mokytojas mėgsta vedžioti savo čihuaha veislės šuniuką Čilį. Kreipiausi į jį kaip į mokytoją, nors jau beveik metus mokykloje nebedirba. „Jau neištrinsi. Liks visą gyvenimą“, – šypsosi S. Ambrazaitis, pats kilęs iš mokytojų šeimos – abu tėvai buvo pradinių klasių mokytojai. Mama Donata dirbo Meškininkų, o tėtis Vincas – Dainių, Rukšnių, Lukšių mokyklose. „Tėvas, būdamas 85-erių metų, dar buvo vadinamas mokytoju“, – sako pašnekovas, kuriam irgi patinka, kad jį iki šiol mokytoju vadina. „Jauti atsakomybę ir pagarbą“, – pastebi.

Mokytojui svarbi jo šeimos, giminės praeitis, rodos, atspindinti ir šalies istoriją. Sovietų okupacijos metais du rusų kariai atėjo į kiemą ir nušovė jo senelį Kazimierą Mačiulį. Nežinia, dėl kokių priežasčių, ar kad arklio nedavė, o gal dėl to, kad namuose buvo apsistojusi vokiečių įgula. Senelio brolio Domo Mačiulio, visos giminės gerbiamo dainininko, šeimą ištrėmė į Sibirą, kaip ir močiutės iš mamos pusės seserį, vienuolę. Šią – už rožinį, kurį išsiuntė sovietų kariuomenėje tarnaujančiam giminaičiui. Paaiškėjo, kad mokytojo pavardė skiriasi nuo jo tėvų – tėvai Ambrozaičiai, o jis, vienturtis sūnus, Ambrazaitis. Pasak jo, karininkas gimimo liudijime pavardę netiksliai įrašė, o tėvai, matyt, bijoję taisyti – taip ir liko.

Kaip manote, ar mokytojo profesija prestižinė, nusipelnanti pagarbos?

Jei prisimintume prieškarinius laikus, tuomet buvo ypatinga pagarba mokytojui. Mokytojas, kunigas ir gydytojas – trys žmonės, labiausiai gerbiami ir mieste, ir kaime. O mūsų laikais tas supratimas yra truputėlį kitoks. Sutinku, kad tai prestižinė profesija, bet kad pagarbos mokytojo profesijai yra mažiau, taip pat reikia pripažinti.

Gal mokytoju dirbantis žmogus turi pagarbą užsitarnauti?

Be abejo. Mosuodamas aukštojo mokslo diplomu nebūsi gerbiamas. Gal greičiau vardu vadins ar kaip kitaip. Reikia pagarbą užsitarnauti per laiką, per pastangas, tikslus, siekius, per savo mokinių pripažinimą. Aš visada stengiausi mokiniams duoti tai, kas, mano akimis, buvo svarbu ir reikalinga – vertybes, kurias perimame iš mūsų tautos, kurios yra mūsų visuomenėje. Tai sąžiningumas, atlaidumas, atjauta ir dar daugybė kitų.

Visą interviu skaitykite „Mūsų laiko“ laikraštyje.