„Pienės pūkas“ – švelnus grožio prisilietimas

Kiekvienas norime, kad mūsų šventės būtų nepamirštamos, kad į jas susirinkę svečiai netektų žado, kad artimas žmogus įėjęs į pokylio salę iš džiaugsmo apsiašarotų, ir kad vėliau pažvelgus į vestuvių, jubiliejų, krikštynų ar vaikų gimtadienių nuotraukas vėl ir vėl atmintyje atgytų tobula diena. Tam reikia ne tiek ir daug: geros nuotaikos, smagaus draugų ir artimųjų būrio ir... gero šventės dekoratoriaus. Laimė, Jurbarke tokį rasti nesunku – tai dekoravimo ir floristikos studija „Pienės pūkas“, kurios įkūrėją Dovilę Bakšienę pakalbinome ir papasakosime apie ją jums.

Dovilė sako, kad kai atėjo laikas apsispręsti, kuo norėtų užsiimti gyvenime, ji prisiminė savo vaikystės pomėgius, mat dar besimokant mokykloje jai patiko daryti įvairiausius rankdarbius, verti karolius, komponuoti gėles, daryti visokius papuošalus, puošti renginius. Tiesa, tuomet minties, kad šie pomėgiai galėtų tapti pragyvenimo šaltiniu, nebuvo, prisimena svajojusi tapti policininke. Deja, būsimai policininkei sunkiai sekėsi gauti vairavimo pažymėjimą, tad šios svajonės teko atsisakyti. Bet dabar Dovilė dėl to visai nesigaili.

Meilės emigrantė

Iš Šilutės kilusi mergina dar būdama 14 metų pamilo jurbarkietį, tad prieš keletą metų ištekėjo ir atsikraustė gyventi į mūsų miestą. Sako, kad čia negalėjo sėdėti rankų sudėjusi, tad ėmėsi mėgstamų rankdarbių. Vienas jos pomėgių buvo dekoruoti raides, žmonių inicialus: iškirpdavo jas iš kartono ir dekoruodavo dirbtinėmis gėlėmis. Tokios raidės netrukus tapo populiarios jos pažįstamų ir draugų rate. Dovilė pradėjo gauti užsakymus gimtadienių ir kitomis progomis, nes ne vienas norėjo padovanoti tokius dekoruotus inicialus švenčių „kaltininkams“. Dovilė sako, kad tokia kūryba, formų ir spalvų derinimas teikė jai didelį džiaugsmą, be to už tai dar gaudavo, nors ir nedidelį, atlygį. Kai pabodo dekoruoti raides, ėmėsi dekoruoti širdis.

Pomėgis pavirto verslu

Užsiregistravusiai Užimtumo tarnyboje Dovilei buvo pasiūlyta dalyvauti programoje „Atrask save“ ir mokytis floristikos. Studijos jai labai patiko, o kūrybingą moterį pastebėjo ir dėstytojai, ją girdavo. Dovilė prisimena, kad kai atsiskaitymo metu padarė puokštę, joje tebuvo vienas trūkumas – blogai nukirpti gėlių kotai. Bet šis dalykas lengvai išmokstamas.

Baigusi mokslus ji suprato, kad eina savo keliu, tiesa, gėlių salono atsidaryti nesiryžo, nes, pasak jos, Jurbarke šioje srityje labai didelė konkurencija, tad nusprendė imtis švenčių dekoravimo. Susipirko tam reikalingas priemones, dekoracijas ir 2020 metais gavo savo pirmąjį užsakymą – papuošti vestuves. Prisimena, kaip ji stengėsi, kiek darbo įdėjo, kaip džiaugėsi, kad galės pasidaryti nuotraukas ir parodyti kitiems užsakovams. Deja... Pasak Dovilės, tada užsakovams nepatiko niekas: nei dekoravimas, nei jaunosios puokštė, net... servetėlių spalva. Jaunosios dekoratorės nedrąsus pirmas darbas buvo palydėtas komentaru, kad gėles į vazas ir patys užsakovai galėję pamerkti.

Pirmas blynas prisvilo. Bet Dovilė nenusiminė, sako, dabar net džiaugiasi, kad taip įvyko, mat po šio įvykio ji neprarado pasitikėjimo savimi, tik dar labiau susikaupė ir nusprendė daryti tą patį, tik tobuliau. Ir jai ėmė sektis: po truputį užsakovų daugėjo, o dirbdama įgijo ir daugiau patirties. Dovilė juokiasi, kad kaupėsi ne tik patirtis, bet ir inventorius – jos namai užsipildė visokiomis dekoracijomis: tekstile, lėkštėmis, žvakidėmis, arkomis, įrankiais, tad dabar ji galinti pasiūlyti dekoracijas visiems skoniams ir stiliams.

Daro taip, kaip jai gražu

Dažniausiai į Dovilę kreipiasi nuotakos, norėdamos, kad jų šventės būtų tobulos, gražiai ir įspūdingai atrodytų. Užsakovių norai, sako Dovilė, būna įvairiausi: vienos nori ryškių spalvų, kitos – pastelinių, vienoms reikia blizgančių detalių, kitoms – gamtos ir medžio akcentų. Pati Dovilė nuolat tobulinasi, domisi dekoravimu ir dizainu, stebi mados ir stiliaus pasikeitimus, nes tenka išpildyti pačius įvairiausius norus. Pasak jos, dažniausiai užsakovai renkasi natūralesnį dekorą: pastelines, žemės spalvas, tačiau nori ir raudonų, mėlynų, žalių akcentų.

Dovilė sako, kad jos stilius – neperkrauti, o padaryti saikingai ir stilingai. Pasak jos, ji gali išpildyti visokiausius norus, bet dekoruoja tol, kol pačiai patinka, tik tada gali būti rami, kad patiks ir švenčių šeimininkams.

Dirba visoje Lietuvoje

Moteris sukasi ir dirba visoje Lietuvoje: ir Vilniuje, ir Panevėžyje, ir Kaune, ir Klaipėdoje, ir pajūryje. Džiaugiasi, kad vis daugiau užsakymų gauna ir Jurbarke. Dovilė ne tik puošia šventinius stalus, parenka puokštes, staltieses, įrankius, indus, bet ir padaro foto sieneles, arkas jauniesiems tuoktis, parengia šampano staliukus. Ir labai džiaugiasi, kai klientai, kuriems puošė vestuves, paprašo papuošti ir krikštynas. Kol kas ji dirba viena, dažniausiai padedama vyro Ryčio, kuri švelniai vadina Meile. Deja, vyras gali padėti ne visada, tad vis dažniau pagalvoja apie pagalbininką. „Per laiką supratau, kad neturiu trijų rankų“, – juokiasi Dovilė.

Moteris pasakoja, kad jos darbe pasitaiko ir netikėtų bei neplanuotų situacijų, tokių, kai tarytum iš kibiro prapliumpa lietus, ar vėjas viską išvarto – kartą sulaužė net pastatytą arką, laimei, vis pasisekdavo viską išspręsti ir laiku užbaigti darbus.

Kodėl „Pienės pūkas“?

Dovilė prisimena, kaip ilgai rinko pavadinimą savo verslui. Jį buvo pavadinusi ir „Gėlių pieva“, ir „Žydinčiomis gėlėmis“, tačiau šie pavadinimai, pasak jos, neprilipo. Netikėtai šovė į galvą „Pienės pūkas“, kuris tiko idealiai, mat pienės pūkas gražus, paprastas, tobulas ir, pasak Dovilės, asocijuojasi su dekoru, kaip lengvas ir švelnus prisilietimas. „Turi kiekvieną užsakymą daryti be streso, tarsi lengvai, švelniai priliesdama“, – pastebi ji.

Dekoratorė Dovilė Bakšienė šypsosi, kad į ją besikreipiančias nuotakas skatina svajoti ir išsakyti jai visus savo norus, ko tik pageidauja, nes, pasak jos, „Pienės pūkas“ skrenda toli ir gali padėti labai daug.