Vienišumo slepiama liga: kodėl artimieji per vėlai pastebi demencijos ženklus

Močiutė ėmė namuose pamesti daiktus, įtarinėti kaimynus vagystėmis, o kasdienybėje – pasimesti įprastose situacijose. Šeima ramino save: „Jai jau aštuoniasdešimt, tai tiesiog senatvė“. Tik gerokai vėliau paaiškėjo, kad tai ne „sunkėjantis charakteris“ ar tiesiog užmaršumas, o pirmieji rimti atminties ir mąstymo sutrikimai. Ar ši situacija skamba pažįstamai?

Kodėl ligą pastebime per vėlai?

Pirmieji demencijos požymiai retai būna ryškūs. Jie ateina pamažu – per smulkmenas, kurias lengva paaiškinti nuovargiu, stresu ar amžiumi. „Senjoro“ organizacijos, teikiančios socialines paslaugas senjorams jų namuose, atstovai pastebi, kad liga neretai „pasislepia“, kai artimieji neturi galimybės dažnai lankyti senjoro, jie nemato kasdienės jo rutinos – nuo elgesio pokyčių, padidėjusio įtarumo iki mitybos pasikeitimų.

„Pokalbio telefonu metu dažnai atrodo, kad viskas gerai: senjoras sklandžiai kalba, orientuojasi, išlaiko įprastą bendravimą. Tačiau nuolat nebūdami šalia, artimieji nemato, ar žmogus geba pasirūpinti savimi, ar nepasimeta įprastoje aplinkoje, ar jo elgesys nesikeičia“, – pasakoja „Senjoro“ organizacijos vadovas Modestas Bastys.

Laiku atpažinti pokyčius yra kritiškai svarbu – tai pabrėžia ir gydytojai. Medicinos mokslų daktarė, gydytoja neurologė Rūta Kaladytė-Lokominienė teigia, kad ankstyva demencijos diagnostika suteikia galimybę gerinti paciento ir jo artimųjų gyvenimo kokybę, nes tuomet galima anksčiau pradėti gydymą, diegti tikslingus gyvenimo būdo pokyčius ir kurti saugesnę socialinę aplinką.

Natūralus senėjimas ar galima liga?

Daugeliui iš mūsų gali kilti klausimas, ar artimojo elgesys yra tiesiog laiko pasekmė, ar tai jau liga?

„Lankydami šimtus senjorų kasdien, savo praktikoje matome, kad atskirti paprastą užmaršumą nuo rimtesnių sveikatos pokyčių ne visada lengva, tačiau labai svarbu. Visi kartais pamirštame, kur padėjome raktus, bet kai žmogus nebežino, kam jie skirti, randa juos keisčiausiose namų vietose ar nuolat pamiršta išjungti viryklę – tai rimtas signalas. Atsiradęs įtarumas, agresija ar staigus užsidarymas savyje, kai anksčiau žmogus buvo bendraujantis, taip pat yra ženklas, kad į artimojo sveikatą reikėtų pažiūrėti kur kas atidžiau“, – įžvalgomis dalinasi Modestas Bastys.

Pasak gydytojos neurologės, diagnozuojant demenciją, pirmiausia reikia ištirti, ar nėra ją imituojančių „grįžtamų“ priežasčių: mažakraujystės, vitamino B12 trūkumo, skydliaukės, kepenų ar inkstų nepakankamumo, depresijos ar kitų psichinių ligų, klausos ar regos sutrikimų. Adekvatus tokių ligų gydymas reikšmingai pagerina pažinimo funkcijas – kartais net iki amžiaus normos.

Kalbėdama apie demencijos ligos diagnostiką, gydytoja pabrėžia, kad visuomet svarbu reguliariai lankytis pas senjorą, o atsiradus dvejonių dėl galimo kognityvinio sutrikimo – specifiškai kreiptis į šeimos gydytoją, kuris atliks būtinus pradinius tyrimus ir nuspręs, ar reikia išsamesnių tyrimų.

„Deja kartais pacientai kreipiasi dėl demencijos, kai kognityviniai sutrikimai būna jau ženklūs. Liga sutrikdo kritiškumą savo simptomams, ypač kai žmogus gyvena vienas, o artimieji sieja užmaršumą su klaidingomis prielaidomis – natūraliu senėjimu, blogu charakteriu, tinginyste“, – pasakoja gydytoja R. Kaladytė-Lokominienė.

Kaip nepraleisti pirmųjų ženklų: patarimai artimiesiems

Dažnai gyvenimo tempas ar atstumas neleidžia artimojo matyti kasdien. Kad reti susitikimai taptų galimybe objektyviai įvertinti situaciją ir, esant poreikiui, laiku kreiptis į specialistus, „Senjoro“ organizacija rekomenduoja vadovautis trimis žingsniais:

Stebėkite veiksmus, o ne žodžius. Kai lankotės, ne tik kalbėkitės. Gaminkite pietus ar tvarkykitės kartu. Svarbu ne galutinis rezultatas, o eiga. Ar artimajam lengva sekti veiksmų seką? Ar jis nepasimeta naudodamasis įprastais daiktais?

Pasitelkite aplinkinius. Jei artimojo negalite lankyti dažnai, palaikykite ryšį su kaimynais ar bičiuliais. Žmonės, matantys jį kasdien, greičiau pastebi, jei artimasis ima keistis – galbūt jis nebesitvarko namų, tapo nerūpestingas savo išvaizdai ar vengia bendravimo. Tai, kas jums atrodo kaip viena „bloga diena“, kitiems gali pasirodyti kaip sistemingas pokytis.

Suteikite galimybę padėti profesionalams. Socialinės paslaugos teikiamos senjorams jų namuose suteikia ne tik pagalbą buityje, bet ir galimybę pastebėti jų elgsenos pokyčius. Individualios priežiūros darbuotojas – ne tik pagalbininkas buityje, bet ir atidus stebėtojas. Reguliariai lankydamasis žmogaus namuose, jis pastebi smulkmenas, kurias jūs, matydami artimąjį retai, praleidžiate.

Modestas Bastys pažymi, kad neretai vis dar jaučiama stigma kreiptis dėl papildomos priežiūros paslaugų: „Gauti socialinę pagalbą – tai būdas išsaugoti savarankiškumą, o ne jį prarasti. Nenoras priimti pagalbą dažnai kyla ir iš informacijos stokos – daugeliui vis dar nėra žinoma, kad kiekvienas senjoras, esant poreikiui, gali gauti profesionalią pagalbą savo namuose, kurią visiškai ar iš dalies finansuoja savivaldybė.“

Rūpestis savo artimaisiais prasideda nuo atidaus žvilgsnio į jų kasdienybę. Atsiradus dvejonių dėl galimų atminties ar mąstymo sutrikimų, neurologė Rūta Kaladytė-Lokominienė ragina kreiptis į šeimos gydytoją, kuris atliks būtinus pradinius tyrimus ir nuspręs, ar reikia išsamesnės specialisto konsultacijos.