Skirsnemunės teatro premjera – Moljero „Skapeno klastos“ (nuotraukos)

Kasmet, artėjant Baltramiejui ir miestelio šventei, skirnemuniškiai ima spėlioti, kokį spektaklį pristatys vietos teatralai – Jurbarko kultūros centro Skirsnemunės skyriaus teatras „Pakeleivis“. Tiksliau, klausimas būna ne visai toks – kaip vadinasi spektaklis, per keletą repeticijų mėnesių skirsnemuniškiai išsiaiškina (tokios paslapties išlaikyti neįmanoma), tačiau kokį reginį režisierė Birutė Šneiderienė ir „Pakeleivio“ aktoriai jiems parengė, žiūrovai sužino tik premjeros dieną.

Premjera per šv. Baltramiejų, rugpjūčio 24-ąją, praėjo puikiai –vos tilpę į erdvią Jurbarko kultūros centro Skirsnemunės skyriaus salę žiūrovai entuziastingai stebėjo spektaklį, kurio aktoriams negailėjo nei šypsenų ir juoko, nei plojimų, nei gėlių.

Tie, kas seka „Pakeleivio“ kelionę jau žino, o kitiems pasakysime, kad po visos eilės lietuviškos klasikinės dramaturgijos pastatymų, šiais metais teatras savo gerbėjams pristatė pasaulinę klasiką – ko gero, garsiausią žymiojo XVII a. prancūzų dramaturgo Žano Batisto Moljero komediją „Skapeno klastos“.

Ar žinojote, kad garsioji frazė „Ko jį velnias nešė į tą galerą?“ į mūsų kasdienę kalbą atkeliavo būtent iš „Skapeno klastų“? Šį spektaklį yra statęs ne vienas teatras, daug kartų rodytą televizinę versiją, kur Skapeną vaidino Rolandas Butkevičius, o Silvestrą – nepamirštamasis Bračas, aktorius Algirdas Grašys, tikriausiai atsimena dauguma vyresnių žiūrovų. Tačiau Skirsnemunės teatras parodė taii, ko žiūrovai tikrai nesitikėjo  – naujasis spektaklis buvo visiškai kitoks.

Žaismingoje Moljero komedijoje yra viskas, ko reikia gerai istorijai: įsimylėję jaunuoliai, kuriems susijungti trukdo iš pažiūros nenugalimos kliūtys, godūs, kvaili ir pasipūtę ponai, kuriuos tik ir norisi vedžioti už nosies. ir, žinoma, gudrūs tarnai, išradingai išsprendžiantys visas problemas ir viską sustatantys į savo vietas.

Režisierę ir aktorius apie naująjį spektaklį pakalbinome dar prieš premjerą – po rugpjūčio 20-ąją vykusios generalinės repeticijos.

Nauji personažai

Kodėl „Skapenas“, pirmiausia paklausėme režisierės Birutės Šneiderienės, ar Skirsnemunės teatrui jau nusibodo daug metų rodyti lietuviškos dramaturgijos klasikos spektakliai, ar nebeįdomu rengtis lininiais rūbais ir scenoje kilnoti alaus bokalus kaip žiūrovų jau matytuose ir pamėgtuose spektakliuose „Paskubėjo“, „Amerika pirty“ ar „Žaldokynė“. Nieko panašaus, sako Birutė, niekas nenusibodo, klasika todėl ir yra klasika, kad nenusibosta nei ją vaidinti, nei žiūrėti. „O Moljeras tam, kad turėtume gražias tarnaites“, – kvatojasi režisierė, mat naujajame spektaklyje visą veiksmą jungia, daug kam padeda ir daug ką paaiškina penkios tarnaitės, kurių, beje, pats Moljeras į savo pjesę įtraukti nesugalvojo – jos yra visiškas režisierės išmislas, pagal poreikį iš tarnaičių virstantis laivo burėmis, čigonėmis, plėšikais ar turkų galera.

Senbuviai

„Šis personažas – visai kito sukirpimo“, – apie savo vaidinamą poną Argantą sako teatro veteranas Jonas Tamošaitis. Pasak jo, įkūnyti prancūzišką tėvą kur kas sudėtingiau nei lietuvišką, kurių scenoje teko vaidinti ne vieną. „Taip jau susiklostė, kad man vis tenka tėvų rolės. Dar nė karto neteko vaidinti, pavyzdžiui, sūnaus“, – šypsojosi Jonas, pripažindamas, kad prancūziškam tėvui pavaizduoti teko prisiminti skaitytas knygas, matytus filmus. „Ir aš vis dar ieškau“, – pastebėjo daugybę rolių suvaidinęs aktorius. Žiūrovai, tikriausiai, dar nepamiršo jo pono Argano iš „Tariamo ligonio“, Burmistro iš „Revizoriaus“, tėvų iš „Ponaičio“ ar „Amerikos pirty“, pagaliau, aludario Žaldoko. Neabejojame, kad ponas Argantas naujajame spektaklyje susilauks ne mažiau šypsenų, juoko ir plojimų nei ankstesni Jono personažai.

„Stengiuosi, kad mano personažai spektakliuose nesikartotų, todėl ieškau visokių variantų. Ir nebijau savęs parodyti kvailo ar juokingo – tegul žmonės juokiasi“, – šypsojosi verksmingą jaunikaitį Oktavą suvaidinęs jurbarkiškis Edmundas Paulis.

Linui Burnelaičiui, įkūnijusiam poną Žerontą, šis spektaklis, ko gero, buvo sunkiausias, mat per beveik visą spektaklio kūrimo laiką jis ištisomis savaitėmis dirbdavo toli nuo namų, o repetuoti su teatru galėdavo tik penktadieniais ar savaitgaliais. „Ateinu į repeticiją, o čia jau viskas pasikeitę, nelabai suprantu, kas vyksta“, – juokėsi Linas. Tiesa, jis pirmasis ir, ko gero, geriausiai iš visų išmoko savo žodžius. Kol kiti po sceną dar vaikščiojo su lapais rankose, vis žvilgčiodami į tekstą, Linas jį jau mokėjo kuo puikiausiai. „Veža mane įmonės autobusiuku į darbą, aš ir skaitau scenarijų“, – prisiminė Linas. O kad repeticijų trūkumas nesutrukdė jam sukurti ryškaus ir įsimenančio personažo – kvailo ir šykštaus pono, žiūrovai galės įsitikinti jau labai greitai.

Kad spektaklis nepanašus į anksčiau buvusius, sutinka visi „Pakeleivio“ aktoriai. Beveik visi juokiasi, kad iš pradžių netgi buvo suabejoję režisierės sumanymais, galvojo, kad nieko gero iš to neišeis, tačiau pamažu, vėl ir vėl kartodami, įsitraukdami į veiksmą, pajuto pašėliško žaidimo žavesį, kuris, tikisi, uždegs ir įtrauks žiūrovus.

Naujokas

„Atrodo, viskas normaliai“, – sako teatro naujokas Darius Bružas, „Skapene“ vaidinantis tarną Silvestrą, tiesa, pripažindamas, kad nerimas artėjant premjerai vis auga. Darius juokiasi, kad iš pradžių scenoje buvo visiškai niekas neaišku, jautėsi „kaip iš dangaus nukritęs“, tačiau pamažu, žvelgdamas į kitus aktorius, klausydamas jų patarimų, domėdamasis pjesėje vaizduojama istorine epocha, pradėjo kurti vaidmenį.

„O kur dings, patekęs į patyrusių aktorių ansamblį. Juk tuomet nieko kito nelieka kaip greitai įsilieti ir lygiuotis į kitus, stengtis dirbti jų ritmu. Jau negali temptis, negali nedrįsti. Juk dažniausiai žmonės nedrįsta. Jie turi vidinius gebėjimus, bet nedrįsta jų parodyti. Galvoja, kaip aš čia rėkausiu, kaip aš čia atrodysiu. Taip ir Darius – iš pradžių pasižvalgė, patylėjo, o paskui, kad prašneko...“ – juokėsi režisierė Birutė. Pats Darius tikisi premjeroje pasirodyti ne blogiau nei kiti aktoriai, nors pernelyg išsiskirti taip pat, sako, nenorėtų, matyt, nedrąsa dar ne visiškai praėjo.

Režisierė

„Kiekvieną kartą svarstant, kokį naują spektaklį vaidinsime, galvojame – kas toliau? Ką dar parodyti įdomesnio, nebandyto arba seniai bandyto, nes ne paslaptis, kad Moljerą teatras jau statė. Antrasis ir gana sėkmingas spektaklis buvo „Tariamas ligonis“. Paskutiniai keli spektakliai buvo lietuvių klasikos, o dabar norėjosi parodyti visai ką kitą: užsidėti tuos perukus, tas pūstas kelnes, kad žiūrovas pamatytų mus kitokius – ponus, ponaičius, paneles, o ne valstiečius, ne Bekampį su Bekampiene, Žaldoką ar velniukus֧“, – linksmai kalbėjo režisierė, pastebėjusi, kad Skirsnemunės teatras, per laiką nuo ankstesniojo spektaklio, kai statė Moljerą, labai patobulėjo. „Pasikeitė viskas: aktoriniai gebėjimai, išmokome improvizuoti, žaisti. Tai nesulyginami dalykai. Tuomet sukome galvas, kaip sukurti charakterį, o dabar viskas vyksta lyg ir savaime – žmonės patys žino, kad turi sukurti vaidmenį ir į sceną lipa jau viską apgalvoję, net taisyti nereikia“, – šypsojosi Birutė, pasak kurios, ilgametis įdirbis, aktorinis įgudimas leidžia viską daryti greičiau. „Pati noriu kiek galima greičiau spektaklį parodyti žiūrovams. Anksčiau galvodavau, kad gal dar ne viskas gerai, gal ką reikia tobulinti, o dabar tiesiog nekantrauju parodyti gražią istoriją“, – sakė režisierė, paklausta, ar ramiai laukia premjeros (žinoma, kad neramiai).

Pažadas žiūrovams

„Gerą nuotaiką. Geras emocijas. Jei ateis, nesigailės“, – vienas per kitą kalbėjo aktoriai, paklausti, ką gali pažadėti sekmadienį į Skirsnemunės kultūros namus atėjusiems žiūrovams. „Gyvenime ir taip daug negatyvo, tad į mūsų teatrą atėję žmonės gali pasisemti gerų emocijų, pasijuokti, atsigauti ir pailsėti“, – pastebėjo Sonata Paulienė.

Aktoriams pritaria ir teatro talismanu vadinama Jurbarko kultūros centro mėgėjų meno kolektyvo vadovė Dalė Jonušauskenė, apsilankiusi generalinėje repeticijoje. „Visiškai kitoks, neįprastas, įtraukiantis spektaklis. Su įspūdingais rūbais, išskirtiniais režisūriniais sprendimais ir profesionalaus teatro vertomis dekoracijomis“, – įvertino ji.

Spektaklyje vaidina: Skapenas – Mindaugas Dilys, ponas Argantas – Jonas Tamošaitis, ponas Žerontas – Linas Burnelaitis, Oktavas – Edmundas Paulis, Hiacinta – Sonata Paulienė, Leandras – Vytautas Norkus, Zerbineta – Rasa Dilienė, Silvestras – Darius Bružas, tarnaitės: Gražina Gelžinienė, Albina Miliauskienė, Edita Riaukienė, Alma Snudaitienė, Rūta Vasiliauskienė.