Jurbarko krašto poetų eilės mamoms

Violeta Šoblinskaitė Aleksa

Gėlių atmintis

Mamai

geltonieji narcizai, žybsintys savo taurelėmis, kiekvieną pavasarį primena buvus Nausodės vienkiemį, kuriame jaučiaus tartum Rojuje, iš kurio, Dieve, Dieve, esam visi išvaryti.

kosmėjų plazdėjime matau savo tėvus, tokius jaunus ir tokius gražius, kol manęs dar nebuvo.

linksmaspalviai našlaičių žiedai švyti net ir tuomet, kai per kiemą ateina šalna, užkandžiaujanti tuo, kas dar žalia.

jie švyti per visą žiemą ir švytės, kol į dulkes pavirs, nes atsimena, kaip stropiai, su kokia pašėlusia meile siuvinėjo kiekvieną žiedlapį mano motinos rankos.

Loreta Lora

Mamai

Tau pavasarį sodai sužydi.

Dėl tavęs pasipuošia laukai.

Ir sugrįžta visi, kurie myli,

kam lig šiolei brangi Tu likai.

Tavo žvilgsnis mane vis dar lydi,

o suklupus visad palaikai.

Tik malda mintyse. Lūpos tyli.

Žemėj šioj Tau svarbiausia – vaikai.

Tavo galvą paglostyt norėčiau,

pažiūrėt į akis, apkabinti.

Į vaikystę sugrįžt jei galėčiau –

Tavo juoką širdin susirinkti.

Neužmiršiu to rankų švelnumo,

kai vis glostei, nurimti man leidai.

Ir akių išminties, ir gilumo...

Ir kai viską, taip greitai atleidai.

Žemė žiedlapiais tampa nusėta,

pasipuošus spalvingai, marga.

Ir pavasariais, taip išmylėta

mūsų laukia.. brangiausia Mama.

Ona Čirvinskienė

Išėjusioms Mamoms

Taip tylu ir ramu, tik jauti širdimi:

kaimo vieškeliu atbrenda vakaras.

Ir skubi link namų su tylia viltimi,

kad dar dega motulės ugniakuras.

Bet, priėjus artyn, pamatai, kad languos

jau seniai nebėra žiburėlio

ir mama nepriglaus, niekada nepaguos,

tik po sodą blaškysis šešėliai.

Prisiglausi skausmu prie medinės kertės –

kas išėjo, sugrįžt nebegali.

Neieškok širdyje praradimo vertės –

tokią Dievas paskyrė tau dalią.

Taip tylu ir skaudu...