Žvilgsnis į Vietinę rinktinę – liudijimai ir prisiminimai

2023 m. lapkričio mėn. Seimas priėmė rezoliuciją, kuria pakvietė 2024 metais minėti Povilo Plechavičiaus 1944 m. įkurtos Vietinės rinktinės metus. Tikriausiai ne kiekvienas dabar žino apie šią organizaciją, kaip ir kodėl ji buvo įkurta, tad jūsų dėmesiui – ne tik istorinė perspektyva, bet ir tų laikų spaudos leidinių ištraukos.

Vietinės rinktinės sukūrimas

Pablogėjus padėčiai Rytų fronte 1943 m. pradžioje vokiečiai pradėjo organizuoti pastiprinimą – nacionalinius karinius dalinius kovai su sovietais. Beveik visoje Europoje (Suomijoje, Estijoje, Latvijoje, Danijoje, Vengrijoje) tokie daliniai buvo gana greitai organizuoti, tik Lenkijoje ir Lietuvoje tautinių karinių legionų nepavyko sukurti. Vien Latvijoje pavyko suformuoti dvi stambias divizijas (per 100 000 karių), kurios narsiai kovėsi su sovietais Rytų fronte ir pasiekė svarbių pergalių. Lietuvoje ir Lenkijoje nepavykus to padaryti, griebtasi represijų: uždarytos aukštosios mokyklos, žymūs inteligentai ištremti į Štuthofo koncentracijos stovyklą, suintensyvintas jaunimo gaudymas darbams Vokietijoje.

1943 m. pabaigoje Rytų Lietuvoje pradėjo veikti stambūs sovietų partizanų būriai (dalis buvo permesti iš Sovietų Sąjungos). 1943 m. rudenį vokiečiai vėl bandė suformuoti lietuvišką dalinį. Lietuvos kariškiai ir visuomenės veikėjai sutiko organizuoti karinį dalinį, vadovaujamą lietuvių karininkų, kuris gintų Lietuvą nuo SSRS diversinių būrių, kitų priešų ir artėjančios Raudonosios armijos. Vokiečių karinė valdžia nenoromis sutiko su tokiais siūlymais. Taip susikūrė Lietuvos Vietinė rinktinė, kuriai vadovauti sutiko generolas Povilas Plechavičius, Antrojo pasaulinio karo pradžioje grįžęs į Lietuvą iš Vokietijos.

Tikslas – kova su bolševizmu

1944 m. vasario 16 d. generolas Povilas Plechavičius per radiją pasakė ugningą kalbą, kviesdamas Lietuvos vyrus stoti į jo organizuojamą Vietinę rinktinę. Ta kalba netrukus buvo išspausdinta „Ateities“ dienraštyje ir žurnale „Naujoji sodyba“ (1944 m. vasario 28 d., Nr. 2), iš kurio ir cituojame tos kalbos ištraukas.

„Bolševikų tikslas bolševizmo bangą pastūmėti vis toliau į vakarus. Ją lydi nuolatiniai plėšimai, deginimas ir ramių gyventojų ir pareigūnų žudymas.

Bolševikai, okupavę 1940 metais Lietuvą, pakirto mūsų ekonominį gyvenimą, daug turtų išgabeno į išbadėjusią Rusiją, užgniaužė mūsų kultūrinį ir dvasinį gyvenimą, mongolai ir enkavedistai norėjo visą mūsų tautą išnaikinti, geriausius Lietuvos sūnus ir dukras su mažais vaikais, padoriausius ir geriausius ūkininkus ir darbininkus suiminėjo, sodino į kalėjimus, žiauriausiu būdu kankino. Gyvos tebėra dar žvėriškos bolševikų skerdynės Rainiuose, Pravieniškėse, Červenėje ir kitur.

Prisimindamas lietuvių tautai bolševikų padarytą smurtą ir jausdamas lietuvių tautos tvirtą pasiryžimą kovoti dėl savo teisių atstatymo ir ginti savo tėvų žemę, o taip pat jos vieningą valią gyventi ir kurti laisvai ir savistoviai Europos tautų tarpe, aš pasiėmiau Lietuvos Vietinės Rinktinės vado pareigas.

Pirmasis Rinktinės uždavinys – kova su banditizmu. Rinktinės plotas – Lietuvos teritorija. Be mano sutikimo iš Lietuvos ribų joks dalinys negali būti paimtas kur nors nusiųsti. Rinktinei vadovauja lietuviai karininkai.

Lietuviai, aš kaip senas karys, nepriklausomybės kovose kariavęs su bolševikais, Žemaitijoje ir kitose kovose, jūsų neapvyliau ir šiandien esu pasiryžęs ginti savo tėvų žemę. Visų mūsų vienintelis troškimas – laisvi žmonės laisvoje nuo bolševikų ir banditų Lietuvoje.

Lietuviai kariai! Kai tėvynė pavojuje, imkime tvirtai ginklą į savo rankas, kad visi susibūrę į Lietuvos Rinktinę, išvalytume savo žemę nuo visų tų iš Rytų beslenkančių banditų, kurie žudo mūsų brolius, niekina mūsų moteris, plėšia ir degina mūsų turtą. O tu, Lietuvos jaunime, kuris neturėjai ginklo rankose, seki savo vyresniųjų brolių pėdomis.

Lietuvos vyrai, aš jus kviečiu stoti į mano organizuojamą Vietinę Rinktinę. Visi vykite pas savo apskričių komendantus, nes atėjo laikas ginti savo Tėvynę.

Nepriklausomybės kovose žuvusiųjų savanorių ir partizanų kraujas pralietas ne veltui, tęsime jų pradėtą darbą ir neužmirškime mūsų tautos himno žodžių: Lietuva tėvynė mūsų, tu didvyrių žemė.

Tat, vyrai, už ginklų!“.

Registracija vyko entuziastingai

Kaip vyko registracija į Vietinę rinktinę Kaune, o turbūt ir visoje Lietuvoje, aprašyta dienraštyje „Ateitis“ (1944 m. kovo 1 d., Nr. 51).

„Tėvynė šaukia... Pirmosios valandos Vietinės Rinktinės Kauno miesto vyrų registracijos punkte. Putvinskio gt. 27 nr. įėjimas papuoštas dviem tautinėmis vėliavomis, prie durų dalinasi įspūdžiais grupelė įvairaus amžiaus vyrų. Nuotaika rimta. Jaučiamas susikaupimas. Tai pirmieji savanoriai į Vietinę Rinktinę. Pirmieji, kurie nesvyruodami atsiliepė į Tėvynės šaukimą. LVR štabo viršininkas O. Urbonas. pasakoja, kad kada mūsų namai liepsnoja, nesiteiraujama, kas vadovaus gesinimui. O kada iš Rytų plaukia visa naikinančių hunų lava, grasindama užlieti visų mūsų namus, nušluoti mus pačius nuo žemės paviršiaus. Ne už svetimųjų interesus kovojam. Ne svetimą žemę ir ne svetimus namus ginti einame. Kova prieš bolševikinį terorą krašto viduje, na ir jeigu priešas priartės prie mūsų žemės, kova prieš antrąją jo invaziją – štai pagrindiniai Rinktinės vyrų uždaviniai. Tėvynė pavojuje! Štai mūsų šūkis!..“

Į Vietinę rinktinę stojo tiek daug jaunimo, kad registraciją reikėjo sustabdyti.

 Aktyviai stojo ir jurbarkiškiai

Į Lietuvos Vietinę rinktinę gausiai stojo ir Jurbarko krašto jaunimas. Štai kaip jų išleistuves aprašė dienraštis „Ateitis“ (1944 m. balandžio 19 d., Nr. 89). „Iš visos Lietuvos. Jurbarkas. Vietinės Rinktinės savanorių išleistuvės. Kovo 21 d. tūkstantinė minia išlydėjo pirmąjį Vietinės Rinktinės savanorių jurbarkiškių dalinį. Dar netarnavę kariuomenėje vyrai išvyko pasimokyti vartoti ginklą prieš bolševikus. Pasiryžimu ir tėvynės meile degė jų akys, o gyvos gėlės puošė krūtines. Vieni palikę mokyklos suolą, kiti tarnybą, dar kiti – arklą, išėjo ginti savo tėvų sodybų nuo raudonųjų banditų užpuldinėjimų.

Atsisveikinimo žodį tarė ats. j. ltn. L. Sviderskis, pabrėždamas išvykstančiųjų pareigas kovoje prieš amžinąjį Lietuvos priešą – Rytų kaimyną. Po to vyrai, orkestro lydimi, pražygiavo Jurbarko gatvėmis. Garlaivyje su išvykstančiaisiais atsisveikino savanoris kūrėjas J. Sabaliauskas, palygindamas juos su 1919 metų savanoriais. Ir tada, lygiai prieš 25 metus, jų tėvai skaitlingais būriais ėjo savanoriais tam pačiam tikslui – ginti Lietuvos laisvę nuo to paties priešo – bolševizmo. Jei reikės, jie ir vėl ryžtingai papildys dabar išvykstančiųjų eiles. Mokyt. V. Ždankus priminė vyrams garbingą mūsų tautos praeitį ir palinkėjo nepamiršti narsiųjų mūsų protėvių testamento – lietuvio kardas tik pergalę neša! Po to buvo sugiedotas Tautos Himnas. V. Š-s“.

Dauguma Jurbarko krašto Vietinės rinktinės karių buvo įkurdinti buvusiose Lietuvos kariuomenės kareivinėse Seredžiuje, kur buvo suformuoti 309 ir 310 batalionai. Netrukus jie buvo išsiųsti į Vilniaus kraštą kovai su sovietiniais banditais ir lenkų Armijos Krajovos partizanais.

Rinktinės išformavimas

Vokiečiams pareikalavus Lietuvos Vietinės rinktinės karius pasiųsti į Rytų frontą ir gen. P. Plechavičiui atsisakius tai vykdyti, jis su visu Vietinės rinktinės štabu buvo išsiųsti į Salaspilio koncentracijos stovyklą Latvijoje, o rinktinė gegužės 15 d. buvo pradėta vokiečių nuginkluoti. Gen. P. Plechavičius dar suspėjo kai kuriems batalionams duoti įsakymą išsiskirstyti. Kai kurie kariai tai ir padarė. Nemažai rinktinės karių vokiečiai sušaudė, kiti buvo išsiųsti į Vokietiją, į priešlėktuvinės gynybos dalinius.

Kaip buvo nuginkluojami ir šaudomi Vietinės rinktinės kariai rašė antinacinis pogrindinis leidinys „Lietuvių fronto biuletenis“ (1944 m. gegužės 27 d. , Nr. 2).

„Žiaurus Lietuvos Vietinės Rinktinės likvidavimas buvo itin skaudžiai išgyventas Vilniuje. Nuginklavus Vilniuje stovėjusį 306-tą Vietinės Rinktinės batalioną, 05.17 d. 11–12 val., Panerių miške, žydų šaudymo vietoje, buvo sušaudyta 17 šio bataliono karių. Į šaudymo vietą buvo atgabenta dar 10 to paties bataliono karių, kurie buvo priversti stebėti tragišką savo kovos draugų mirtį. Atgabenę į Vilnių iš Ašmenos, Varėnos ir kitų Vilniaus krašto miestelių Vietinės Rinktinės dalinius, jie gegužės 21 d., 12 val. išrikiavo kareivinių kieme 800 karių, parinko iš jų tarpo 12 vyrų ir nuvežę į Panerius, sušaudė. Ašmenoj stovėjęs Vietinės Rinktinės batalionas buvo vokiečių apsuptas ir nuginkluotas tuo momentu, kai kapinėse buvo laidojami 30 lenkų partizanų nukautų to paties bataliono karių. Vokiečiai net nedavė bataliono kariams užkasti savo draugus. Jie susodino juos į sunkvežimius ir išvežė į Vilnių. Neužkastą kapą sutvarkė vietos lietuviai“.

Jurbarkiškių prisiminimai

Pateikiame keleto buvusių Lietuvos Vietinės rinktinės karių, kilusių iš Jurbarko krašto, atsiminimus apie tarnybą.

„Mokiausi Jurbarko amatų mokykloje, iš kurios ir išėjau į Lietuvos Vietinę rinktinę. Iš Jurbarko buvome nulydėti į garlaivį ir nuplaukėme į Seredžių. Tarnavau 309 batalione. Priesaiką priėmėme Seredžiuje. Ją priimant turėjome pakelti rankas, bet priesaikos metu paminėjus Hitlerį ir Vokietiją, staigiai jas nuleidome. Mums išdavė mėlynas vokiškas uniformas ir po mėnesio apmokymų nuvežė į Kauną, o iš čia traukiniu į Lentvarį. Iš Lentvario nuvežė į Varėną, kur ėjau sargybą prie sandėlių. Mūsų būrio vadas buvo kpt. J. Čeponis. Teko dalyvauti mūšyje su lenkų Armijos Krajovos partizanais. Šiame mūšyje žuvo 12 mūsų karių, kurie buvo laidojami neobliuotų lentų karstuose ir uždengti trispalvėmis.

Turbūt kpt. J. Čeponis mums pranešė, kad jei nepasitrauksime, būsime vokiečių apsupti ir suimti. Mes, pasiėmę maisto, ginklus ir šovinius, pasitraukėm. Galvojome, kad sunkiausia bus pereiti Merkio tiltą, kur mūsų jau lauks vokiečiai, bet čia nieko nesutikom. Vietiniai gyventojai mus labai užjautė, palaikė. Ėjome naktimis ir tik miškais. Ties Zapyškiu išėjome prie Nemuno. Radome valčių ir mūsų, apie 15 žmonių, persikėlėme per Nemuną ir po kurio laiko grįžome į Jurbarką. Ginklus ir šovinius paslėpėme. Vėl grįžau į amatų mokyklą. Sovietų buvau suimtas ir kurį laiką tardytas Šiluvoje. Kadangi amatų mokykla buvo priskirta prie karinio dalinio, tai iš čia buvau išvežtas į Klaipėdą valyti griuvėsių. Miestas buvo smarkiai sugriautas – į gatves suvirtę namai“. Bronius Janušauskas (1923–2009).

„Priesaiką priėmiau Seredžiaus bažnyčioje. Seredžiuje gavau rūbus ir prancūzišką karabiną. Buvau paskirtas į mokomąjį būrį. Iš Seredžiaus buvome nuvežti į Vilniaus kraštą ir įkurdinti Jašiūnų dvare. Čia gavau puskarininkio laipsnį.

Švenčionėliuose, vedant į sargybą karius, žuvo mūsų skyriaus vadas Jurgis Pečiulis ir man teko perimti skyrių.

Turgeliuose teko dalyvauti mūšyje su lenkų Armijos Krajovos partizanais. Sužeistas, kartu su kitais šešiais kariais, buvome paimti į nelaisvę. Lenkų buvau išrengtas, sumuštas ir suspardytas. Po kurio laiko mus išvadavo kita kuopa. Nebuvo dienos, kad nežūtų žmonės.

Gegužės 15 dienos pavakaryje, apie 4–5 val., atvažiavo vokiečių tanketė. Visus išrikiavo pilnoje aprangoje ir ėjom apie du kilometrus. Einant keliu per „ruporus“ pranešė, kad kolona deda ginklus į dešinę, o patys eina į kairę, kur jau buvo užtvertas „žardis“. Taip buvo nuginkluoti 304, 309, 310 batalionai. Iš rikiavo koloną po keturis, atskaičiavo kas dešimtą ir už tai, kad nėjo į frontą – sušaudė (juos „sukrovė" į mašiną ir išvežė sušaudyti). 

Mus susodino į tris mašinas, nuvežė į IX fortą, kur mus išmaudė, aprengė naujomis uniformomis, nuvarė į geležinkelio stotį. Švintant susodino į vagonus, užkalė duris, kuriąs atplėšė tik išvažiavus iš Lietuvos. Paskirstymo punktas buvo Breslau mieste. Vienus pasiuntė į aerodromą, į priešlėktuvinį dalinį. Mane ir kitus šešis į Mumą – šovinių fabriką, kur naktimis krovėme šovinių dėžes į lėktuvus.

Rusai, užėmę Vokietiją, mane ir kitus, suėmė, ištardė ir įsitikinę, kad mes atvežti prievarta, nesuėmė. Trejus metus teko tarnauti sovietų kariuomenėje Lenkijoje statybos batalionuose ir valyti griuvėsius.

Teko girdėti, kad Seredžiaus kareivinių rūsys buvo pilnas dokumentų, susijusių su Vietinės rinktinės kariais. Po karo ten apsigyvenusi vokiečių tautybės moteris visus tuos dokumentus sudeginusi“. Juozas Dimaitis (1925- ?).

„Jurbarke, Lietuvos Vietinės rinktinės karių registracija vyko buvusiame valsčiaus pastate, Vytauto Didžiojo g. 16 ir Donelaičio g. 20. Iš amatų mokyklos išėjo apie 50 mokinių. Registravo Ausiukaitis, būrio vadas buvo karininkas Savičius.

Buvome palydėti į garlaivį ir išplaukėme į Seredžių. Priesaiką priėmiau Seredžiaus bažnyčioje – vokietis prie altoriaus skaitė priesaiką, o lietuvis vertė.

Tarnavau 309 batalione, 1 kuopoje, 1 būryje.

Išvežė į Varėną. Tarnavau kulkosvaidininko Urbono padėjėju. Teko laidoti 12 žuvusių rinktinės karių.

Pasitraukėme apie 70 karių. Punios miestelyje gyventojai mus pavalgydino, įdėjo maisto.

Rusai paėmė mane į kariuomenę. 1945–1949 tarnavau Kirove, Brianske – pjoviau miškus, dirbau prie tiltų statybų, lentpjūvėje“. Pranas Račiūnas (1924–2007).