Žvilgsnis į rajono miestelius ir kaimus. VIII dalis. Šimkaičiai (nuotraukos)

Įdomu, kokią didelę įtaką keliai daro ne tik gyvenvietėms, pro kurias jie driekiasi, bet ir mūsų nuomonei apie šias gyvenvietes – juk daugelį jų ir matome tik pravažiuodami pro šalį. Taip ar panašiai mąstėme gruodžio 15 d. apsilankę Šimkaičiuose, kurie iki tol atrodė besantys tikras užkampis, pasiklydęs tarp miškų, aplenktas asfaltuoto plento, vedančio tiesutėliai į Raseinius. Tačiau miestelyje mūsų laukė tikras kultūrinis šokas, nes Šimkaičiai pasirodė kur kas didesni, įdomesni, turintys kur kas daugiau visokių įstaigų, negu būtume galėję pagalvoti. Beje, miškų čia taip pat netrūksta, o juose – ir grybų, ir laukinių žvėrių, kurie ne tik per kelią laksto, bet ir prie namų ateina: vietiniai gyventojai netgi dienos metu yra prie namų sutikę ne tik stirnų, bet ir lapę ar vilką.

Kad Šimkaičiai jau nuo seno – miškų kraštas, išduoda ir tik įvažiavus į akis krintantys aukšti mediniai pastatai – kitur retai tokius pamatysi: buvęs malūnas, dabar priklausantis žemės ūkio bendrovei, buvę kultūros namai, kuriuose įsikūręs autoservisas, ir išskirtinio grožio šv. vyskupo Martyno bažnyčia.

Biblioteka ir vaikai

Jaukiose ir šviesiose bibliotekos patalpose mūsų jau laukė bibliotekininkė Jolanta Jucikaitė, Šimkaičių seniūnijos vyriausioji specialistė, jau kuris laikas laikinai einanti seniūnės pareigas Jolanta Zikienė, Šimkaičių miestelio bendruomenės pirmininkė Danguolė Stašaitienė ir du šimkaitiškiai kaimynai Zita Vaitekūnaitė ir Antanas Gudžiūnas. Tiesa – dar trejetas mokyklinio amžiaus vaikų, įsigilinusių į kompiuterinius žaidimus.

Atrodo, mes pataikėme atvažiuoti – lygiai prieš metus, gruodžio 15 d., biblioteka atvėrė duris naujoje vietoje, Šimkaičių seniūnijos pastate, kur jai buvo pritaikytos uždaryto pašto patalpos. Nors sąlygos čia kur kas geresnės nei anksčiau – šviesu ir žiemą šilta, o vasarą vėsu, bibliotekininkė sakė abejojusi, ar vaikai norės čia lankytis, nes naujosios patalpos kiek toliau nuo mokyklos nei buvusios. Pasirodo, be reikalo. Ši biblioteka, kaip, beje, ir daugelis kitų aplankytų, vaikams yra ta vieta, kur galima ramiai pabūti ar palaukti į namus vežančio mokyklinio autobuso. Žinoma, su sąlyga, kad bibliotekininkė turi noro su vaikais užsiimti. Tačiau bibliotekininkė Jolanta, akivaizdu, iš tų žmonių, kurie ir nori, ir gali. Pati juokiasi, kad kai kurie vaikai dar prieš bibliotekai atsidarant jau prie durų stovi, nes ši dirba tik pusę dienos ir atsidaro 13 val. Arba namo nenori eiti – yra ir tokių, kuriems bibliotekoje geriau nei namuose.

Tiesa, kai kurių iš šių lankytojų dabar jau nėra – pasak mūsų pašnekovų, neseniai miestelis „prarado“ net devynis vaikus: vaikų teisų apsaugos specialistai paėmė penkis iš vienos šeimos ir keturis – iš kitos. Nebuvo tai pavyzdinės šeimos, motinos vienos augino vaikus, girtaudavo, tačiau pašnekovai kiek abejoja dėl paėmimo metodų ir jų įtakos kitiems vaikams. Mat valdžios atstovai atvyko į mokyklą, darželį ir vaikus išsivedė matant jų bendraamžiams. „Kaip kačiukus sukišo į maišą ir išvežė“, –  liūdnai pasakojo moterys

Miestelis su visais privalumais

Kaip minėjome, pabendravus su pašnekovais bibliotekoje pasirodė, kad Šimkaičiuose visko yra kur kas daugiau nei galėtum įsivaizduoti. Šimkaičių Jono Žemaičio pagrindinėje mokykloje mokosi per 120 mokinių, tiesa, daugiausia suvažiuojančių iš aplinkinių kaimų. Yra ir didokas, visiškai užpildytas vaikų darželis. Į mokyklą atvykę rajono valdžios atstovai, savivaldybės tarybos nariai jau bendravo su mokinių tėvais ir mokytojais, siūlyta mokyklą prijungti prie Eržvilko gimnazijos arba prie Skirsnemunės Jurgio Baltrušaičio pagrindinės mokyklos, tiesa, kol kas ją pavyko išsaugoti. Danguolė priduria, kad Šimkaičių krašto mokinukai mokytis į Eržvilką ar Skirsnemunę tikrai nevažiuos – jų tėvams, kaip ir kitų šiame krašte įsikūrusių miestelių ir kaimų gyventojams, artimesni Raseiniai. Ir dabar kai kurie vaikai jau važinėja ten mokytis.

Sunegalavusiems šimkaitiškiams gydytojo už jūrų marių ieškoti irgi nereikia – miestelyje veikia ambulatorija, kurios gydytojai, čia pat vietoje ir gyvenančiai, Laimai Balseraitienei mūsų pašnekovai gerų žodžių negaili – ji ir puiki specialistė, ir rūpestinga, ir visuomet pasiruošusi padėti. „Jei nori susileisti vaistus, šiandien suleis, jei nori, kad priimtų, šiandien priims“, – sako vietiniai gyventojai, neturintys problemų dėl ilgų eilių pas šeimos gydytoją. Esant reikalui, džiaugiasi Jurbarke gyvenanti laikinoji seniūnė Jolanta, čia pagalbos gali sulaukti ir prie gydymo įstaigos neprisirašiusieji. Pasirodo, į Šimkaičius ir odontologas iš Kauno atvažiuoja, taigi ir savo dantimis šimkaitiškiai gali pasirūpinti vietoje, toli nevažinėdami.

„Ir kirpykla yra, kurioje irgi jokių eilių, gali tą pačia dieną priimti“, – šypsosi moterys, pridūrusios, kad netgi manikiūro salonas čia dar neseniai buvo. Miestelyje veikia Jurbarko kredito unijos filialas, autoservisas. Yra pora mažų įmonių, gaminančių šaldytus koldūnus ir čeburekus, rūkytus mėsos gaminius – šiuos, kaip vėliau sužinojome, šeštadieniais veža parduoti ir į Jurbarko turgų, o firminė parduotuvė yra Raseiniuose. Norintys dirbti vyrai, darbo taip pat randa vietoje, nes aplink Šimkaičius įsikūrusios net dvi stiprios žemės ūkio bendrovės –  „Bebirvytis“  ir Medininkų ŽŪB.

Blogas vanduo ir išeinantys gyventojai

Paklausti apie miestelio problemas kaip ir nebespėjame – vietos gyventojai patys jas išsako. „Ką turime blogo, tai vandenį“, –  sako bendruomenės pirmininkė Danguolė. Visada žinojo, kad jis kažkoks neskanus ir atvažiuojantys svečiai, sugalvoję išsimaudyti, pajusdavo nemalonų jo kvapą. Prieš penkerius metus ištyrus vandenį paaiškėjo, kad jame yra arseno. Tai nuodai, tad tokio vandens negalima ne tik maistui naudoti, netgi dantims valyti jis netinka – tenka vandenį pirkti. Apie naują gręžinį kalbama jau seniai, bet jo įrengimo darbai dėl įvairių priežasčių iki šiol dar neperėjo projektavimo stadijos.

Bibliotekininkė Jolanta vandenį gerti ar kavai virti vežasi iš Paulių, sako, vietiniai vaikai jo atsigėrę giria, kad labai skanus.

O europiniuose vandentiekio tinklų plėtros projektuose miestelis dalyvauti negali, nes gyventojų skaičius per mažas – turi būti bent 200 žmonių. Pasirodo, kad Šimkaičių miestelyje yra 183 gyvenamąją vietą deklaravę gyventojai, dar 30 – šalia esančiame Kniečių kaime. Nors ten eina ta pati gatvė, tačiau už griovio – jau kita gyvenamoji vietovė, kurios gyventojai į miestelėnų skaičių neįskaičiuojami, kaip ir devyni šalia esančio Šimkaičių kaimo gyventojai.

Kad padėtis pasitaisytų ir gyventojų skaičius Šimkaičiuose padidėtų vilčių nedaug – laikinoji seniūnė Jolanta sako, kad anksčiau per metus seniūnijoje sumažėdavo maždaug 50 gyventojų, per šiuos metus – 100, mat čia negyvenantis jaunimas „išsideklaruoja“, kad tėvai galėtų gauti šildymo kompensacijas, nemažai žmonių išvyksta. Pasak Jolantos, per šiuos metus seniūnijoje užregistruoti berods 2 gimimai ir... 33 mirtys.

Gal, sakome, nauji gyventojai autobusais atvažiuoti galėtų? Juokaujame, žinoma, kas gi dabar viešuoju transportu važinėja, tiesiog įdomu, ar pro Šimkaičius autobusai važiuoja. Pasirodo, keletas autobusų maršrutų dar likę. Kažkada, prisimena pašnekovai, iš Šimkaičių buvo galima ir į Kauną, Klaipėdą, Ukmergę, Šiaulius ar Panevėžį nuvažiuoti, dar neseniai – į Vilkaviškį, dabar galima pasiekti tik Jurbarką ir Raseinius. Priminsime, kad šioje bibliotekoje, kaip ir kitose, platinami viešojo transporto elektroniniai bilietai, bibliotekininkė vieną taip pat yra pardavusi. Beje, mūsų pašnekovai Zita ir Antanas irgi šiuos bilietus turi, bet sako nusipirkę Jurbarko autobusų stotyje, mat ten daug patogiau – galima atsiskaityti grynaisiais arba kortele, o bibliotekoje – tik elektronine bankininkyste.

Pašnekovams primename, kad, pasak mero, elektroninio bilieto sistema įvesta suteikti galimybę gyventojams į darbą ir iš darbo važinėti viešuoju transportu. Sulaukiame gardaus juoko ir pastabos, kad tokiu atveju reikėtų maršrutus tinkamai sudėlioti. Jolanta Zikienė sako, kad į darbą iš Jurbarko ryte dar galėtų atvažiuoti, tačiau namo grįžti – niekaip, mat paskutinis autobusas į Jurbarką išvyksta 14.30 val., o darbas seniūnijoje, kaip ir visose įstaigose – iki 17 val.

Ką parodyti turistams?

Per savo klajones po kaimus ir miestelius mažiau žinomose vietovėse vis užduodame jau „firminiu“ tapusį klausimą „Ką parodytumėte čia atvykusiems turistams?“ Dažniausiai sužinome ką nors naujo ir įdomaus. Štai Šimkaičių apylinkėse esama paminklo čia 1945–1957 m. žuvusių Kęstučio apygardos partizanų atminimui, prie mokyklos pastatytas paminklinis akmuo, skirtas Lietuvos valstybės šimtmečiui bei 1919–1920 metų Nepriklausomybės kovų Šimkaičių valsčiaus savanorių bei Vyties kryžiaus kavalierių atminimui įamžinti, maždaug už 12 km, Aušgirio kaime pastatytas akmuo, žymintis  rašytojo, poeto, lietuvių dramaturgijos pradininko Aleksandro Fromo-Gužučio sodybos vietą.

Akmenys akmenimis, o Šimkaičių bibliotekoje, pasirodo, sutikome giminingą sielą – paaiškėjo, kad bibliotekininkė Jolanta labai domisi kraštotyra ir yra parengusi nemažai šio krašto vietovių ir objektų istoriją pasakojančių darbų: apie bažnyčią, apie Medininkų kaimą, kur sovietmečiu prie fermų buvo pilamos šiukšlės, o senovėje ten buvusios kapinės. Bibliotekininkė prisimena, kad bandė inicijuoti šių kapinių įtraukimą į valstybės saugomų objektų registrą, deja, paveldosaugininkai ten vertingų archeologinių radinių neužfiksavo. Jolantos užsidegimas džiugina ir stebina – pasirodo, ji prieš keletą metų pati nufotografavo ir suinventorizavo visus Šimkaičių kapinėse esančius paminklus. Dabar kapinės jau oficialiai skaitmenizuotos, tačiau, kai kurių paminklų, laidojimo vietų, Jolantos kadaise nufotografuotų ir aprašytų, jau nebėra nei skaitmeniniuose žemėlapiuose, nei pačiose kapinėse.

Pašnekovai sako, kad verta apsilankyti ir kaimo turizmo sodyboje „Bebirva“, įrengtoje sename dvare, kuriai vadovauja Sigita Parnarauskienė. Tik naujųjų savininkų dėka buvo išsaugoti ir atkurti dvaro architektūros elementai. Nereklamuojame, tik perduodame vietos gyventojų žodžius, kad dvare labai graži aplinka ir skanus maistas, mat jį gamina puiki virėja iš Vadžgirio Diana Juškienė, dar šį rudenį dalyvavusi LRT laidoje „Samčių kovos“.

Draugiška ir iniciatyvi bendruomenė

Visi susirinkę bibliotekoje, pasirodo, kilę visai ne iš šių kraštų, kažkodėl daugiausia – iš Šilutės, bet yra ir iš Seredžiaus kilusių. Zita ir Antanas – abu šilutiškiai, likimo valia Šimkaičiuose tapę artimiausiais kaimynais. „Kai pagal paskyrimą čia atvykau dar kolūkio laikais, Šimkaičiai man baisus užkampis pasirodė“, – juokiasi Zita, vis dėlto taip tame „užkampyje“ ir pasilikusi, mat čia ramu, tylu ir tyras miško oras. Bibliotekininkė Jolanta čia kasdien važinėja iš netoliese esančių Paulių, o laikinoji seniūnė Jolanta – iš Jurbarko.

Jolanta Zikienė Šimkaičiuose prieš ketverius metus dirbti pradėjo vyriausiąja specialiste (anksčiau tokios pareigos vadintos seniūno pavaduotojo), o išėjus iš darbo ankstesniam seniūnui Sigitui Vaitiekūnui jau kuris laikas eina seniūnės pareigas, nes rajono valdžia konkurso į jas skelbti neskuba. Tiesa, jei būtų vietos gyventojų valia, seniūne ji jau seniai būtų tapusi. „Jei mums būtų galima rinkti seniūną, jau seniai būtume išsirinkę“, – sakė bendruomenės pirmininkė Danguolė. Pasak jos, miestelyje iš karto pasijuto „moteriška ranka“: sužydėjo gėlės,  papuošta seniūnijos aplinka, iškirsti sužėlę krūmynai. Laikinoji seniūnė sako, kad norėtų sutvarkyti ir priešais seniūniją esantį apleistą valstybinės žemės sklypą: išvalyti tvenkinuką, įrengti gėlynus, pastatyti suoliukus  – kad tai būtų reprezentacinė miestelio vieta.

Sunku dirbti, ypač likus vienai, bet ir smagu, sako Jolanta, prisipažindama, kad būtent šiame darbe sužinojo daugybę dalykų, kuriais anksčiau visai nesidomėjo – teko išmokti ir žemėlapius skaityti, ir psichologe padirbėti, nes daug žmonių ateina pasiskųsti ar išsipasakoti.

Trapiai moteriai kartais tenka ir jėgą parodyti, laimė, kol kas – ne fizinę. Jolanta šypsodamasi pasakojo, kaip teko sustabdyti miškovežį, be leidimo vežusį medžius ir gadinusį kelią. Iš pradžių miško darbininkai juokėsi, matydami kažką aiškinančią šviesiaplaukę moterį, taigi teko miškovežiui užtverti kelią automobiliu ir iškviesti policiją bei surašyti pažeidimo aktą.

Labai ilgai kalbėtis neteko, nes susirinkusieji dar rūpinosi ir eglės įžiebimu – ji Šimkaičiuose turėjo nušvisti būtent tą vakarą. Tačiau bendruomenės pirmininkė Danguolė, kuri yra ir viena iš 5 seniūnijos seniūnaičių, nepamiršo pasidžiaugti aktyviais miestelio bendruomenės nariais. Pasak jos, visada tvarkant miestelį prisideda Medininkų žemės ūkio bendrovės vadovas Vitoldas Parnarauskas, negailintis tam nei jėgų, nei laiko. Ir kiti gyventojai nelieka nuošalyje „Jei gėles sodinam, tai iš viso kaimo moterys gėles ir gėlių svogūnėlius suneša. Vieni tekstus parašo, kiti duoną iškepa“, – gerais 20-metį atšventusios bendruomenės narių santykiais džiaugiasi pirmininkė.

Atsisveikinę su svetingais šeimininkais Šimkaičių biblioteką paliekame apdovanoti pačios bibliotekininkės kepta duona ir iš „paskutinės Pauliuose privačios karvės“ pieno pagamintu sūriu. Tą karvę, pasirodo, ir laiko Jolanta Jucikaitė. Patraukę į gatvę pafotografuoti, įsitikiname, kad vietos gyventojai tikrai myli ir gražina savo miestelį – dvi jaunos moterys šalia daugiabučio puošia jauno medelio lają lempučių girlianda, taip ruošdamosi miestelio eglutės įžiebimui ir kalėdinių švenčių pradžiai.

Jau išvažiavus iš miestelio link Paulių priešais automobilį per kelią šmurkšteli lapė ir sustingsta šalikelėje, lydėdama mus akimis.