Veliuonos novelėje – skaudžios ir įkvepiančios Ukrainos istorijos

Rugsėjo 26-ąją į Veliuoną jau 49 kartą pakvietė Veliuonos novelė. Tradiciškai Rašytojų giraitėje pasodintas ąžuoliukas, šiais metais skirtas 2024 m. Šarūno Šimulyno premijos laureatei, veliuoniškei rašytojai ir poetei Violetai Šoblinskaitei Aleksa. Vėliau Veliuonos kultūros centre vyko literatūrinė popietė „Žydėk, Kreščiatiko kaštone“.

Džiugu, kad nepaisant santvarkų ir premijų pavadinimų keitimosi Veliuonos novelė gyvuoja ir kasmet sukviečia ne tik rašytojus bei meno žmones, bet ir mūzos nepalytėtuosius, tiesiog norinčius išgirsti gerus tekstus, skaitomus jų kūrėjų ar aktorių lūpomis.

Įleido šaknis

„Dabar jau nebebūsiu Veliuonoje bešaknė. Nors gyvenu čia nuo 1999 metų Šv. Kūčių, šaknis įleidau tik dabar“, – sodindama ąžuoliuką džiaugėsi V. Šoblinskaitė, prisiminusi, kažkada išgirstą jai skirtą pristatymą, kad esanti „priklydusi į Veliuoną“. Galimai be jokios piktos minties pasakytas žodis, pasirodo, išliko atmintyje ilgam. O aš pagalvojau: gerai, kad žmogus – ne medis ir tam, kad įleistų šaknis vienur, jis neturi jų išrauti iš kitur. Juk paskaičius Violetos romanus ar eilėraščius pasidaro aišku, jog jos šaknys gimtojoje Žemaitijoje tebėra įleistos tikriausiai visam laikui, tačiau jų užteks ir Veliuonai.

„Garantuoju, kad prigis“, – užtikrino Veliuonos seniūnas Egidijus Mikšta, kartu su seniūnijos darbininkais padėjęs sodinti medį. Ąžuoliukui neatsitiktinai parinkta vieta giraitės pakraštyje – šalia auga ir žaliuoja anksčiau pasodintas Violetos vyro Gasparo Aleksos ąžuolas.

Rašytojai G. Aleksa, V. Šoblinskaitė ir Veliuonos seniūnas E. Mikšta. R. Vasiliauskienės nuotraukos.

Prie augančių ąžuolų įrengtos aliuminio lentelės su QR kodais, kuriuos nuskenavus galima sužinoti, kam skirtas medis. Tai prieš šešetą metų Jurbarko rajono savivaldybės viešosios bibliotekos įgyvendinto projekto „Pasimatymas rašytojų giraitėje-2019“, kurį tuomet koordinavo Veliuonos bibliotekoje dirbusi pati V. Šoblinskaitė, rezultatas. Panaši lentelė turėtų atsirasti ir prie jos ąžuoliuko, tačiau kai kuriuos QR kodus Rašytojų giraitėje jau reikėtų pakeisti – dėl atmosferos poveikio paviršius, ant kurio jie išspausdinti, suskilinėjo ir kodai tapo neįskaitomi.

„Žydėk, Kreščiatiko kaštone“

Antroji renginio dalis, pavadinta „Žydėk, Kreščiatiko kaštone“ – pagal taikos metais sukurtą, meilę Ukrainos sostinei reiškiančią dainą, buvo skirta kovojančios Ukrainos kūrėjams.

Taiklus ir talpus pavadinimas, nes meilės, žmogiškos šilumos, begalinio orumo ir drąsos tą vakarą skaitytuose tekstuose buvo daug. Ir visiškai nebuvo to, ko mes paprastai tikimės, skaitydami apie karą. Nebuvo dusinančios baimės ir neapykantos. Netgi moters, ištarusios pačius baisiausius žodžius pasaulyje: „Aš šluosčiau savo vaikų kraują“, akyse ir širdyje nebuvo neapykantos. Nuo bombos žuvus jos dukrai ir anūkei, kurių krauju užlietą namų priebutį ji plovė savo rankomis, ji nelinkėjo to paties savo priešams, nes niekas neturėtų to patirti (V. Kebuladzė „Mūsų vaikų kraujas“).

Pilnutėlėje Veliuonos kultūros centro salėje tą vakarą mes pabuvojome ir fronte, kur kario žmogiškąjį orumą ir individualybę saugo tik kas rytą išgeriamas puodelis kavos („O ką, gal šiandien žūsiu. Tai kodėl turėčiau atsisakyti įprastinės, tradicinės rytinės kavos? Joks putinas man to nesutrukdys“) (A. Liubka „Roasted Uganda“), o kariai po mūšio skaito vaikišką knygutę (M. Prochasko „Tylos versijos“), ir netoli fronto linijos, kur savo griūvančiuose namuose gyvena užsispyrusios paazovės senutės „nepanorusios palikti mirčiai pasmerktų kaimų“, o jas ir fronte kovojančius karius gelbėjęs medikas pats paaukoja savo gyvybę (J. Pajevska (Taira) „Šaukinys „Fašas“), ir Kyive, kur motina meldžia tik vieno: kad Ukraina laimėtų, o sūnus liktų gyvas.

Linksmybių tą vakarą nebuvo – tik rimtis, susikaupimas ir slopinamos ašaros, klausantis širdį rėžiančių tekstų. Pradėdamas renginį veliuoniškis bardas Naglis Mačėnas atliko dvi dainas: „Rudens naktis sustojo“ (ž. J. Degutytės, m. R. Girskytės) ir „Maldos išpildymas“ (ž. V. Bako, m. N. Mačėno), o renginį užbaigė asociacijos „Menų kubas“, vadovaujamos Jurgitos Brazaitienės, moterų ir vaikų kompozicija, kurioje atskleisti šešiolikos ukrainiečių moterų prisiminimai, užrašyti P. Galkontaitės ir L. Šlipavičiūtės knygoje „Ištrūkusios iš pragaro“ („16 karo liudijimų. Autentiškų, unikalių ir sukrečiančių. Kodėl privalome juos išgirsti? Kad neapsnūstume, nenurimtume, nesusitaikytume. Kad nuolat prisimintume, jog tebevyksta žūtbūtinė kova tarp gėrio ir blogio. „Mes kovojame ne prieš, – pasakys vienas šios knygos herojus, – o už. Už tuos, kuriuos mylime, už teisę gyventi savo žemėje“).

„Menų kubas“.

Vakaro metu buvo perskaitytos šešios novelės. Andrijaus Liubkos „Roasted Uganda“ skaitė Aleksandras Rubinovas, Julijos Pajevskos (Tairos) „Šaukinys „Fašas“ – Daiva Škelevaitė, Vachtango Kebuladzės „Mūsų vaikų kraujas“ – Egidijus Tamošiūnas, Liudmylos Taran „Sirena-hiena“ – Violeta Steponkutė, Artemo Čapajaus „Už kieno pečių“ –  Gasparas Aleksa ir Marjanos Prochasko „Tylos versijos“ – Violeta Šoblinskaitė Aleksa.

„Noriu padėkoti jums, kad kantriai išklausėte šitų skaudžių tekstų ir padėkoti mūsų svečiams, kurie atvyko į šią tikrai keistą, bet labai reikalingą Novelę“, – pabaigoje dėkojo V. Šoblinskaitė.

Kodėl Ukraina?

Pasak Violetos, tekstus šių metų Novelei padėjo rasti poetas Vladas Braziūnas, pats verčiantis iš ukrainų kalbos ir kiekviena proga primenantis, jog Ukraina ir Lietuva turi daugybę bendrų sąlyčio taškų. Tekstai kol kas nepublikuoti, bet ruošiami spaudai. Juos vertė Donata Rinkevičienė, o kupiūravo ir redagavo pati Violeta.

Kodėl Ukraina, paklausiau Violetos, juk einant ketvirtiesiems rusijos pradėto karo metams Lietuvos visuomenėje vis garsiau skamba nusivylimo ir nuovargio natos – esą, kiek galima apie tą Ukrainą, rūpinkimės savimi. „Tradicija tokia: kai teikiama premija – visas dėmesys laureatui. Kai nepremijiniai metai – ieškome temų. Pavyzdžiui, buvo vakarai „Novelės rankraščiai nedega“, „Lietuva kaimynų ir bičiulių apsupty“, kai skaitėm vertimus iš lenkų, latvių, baltarusių, rusų, kartvelų kalbų, buvo „Egzodo novelė“ ir t. t., ir t.“, – sakė Violeta, aiškindama, kodėl šių metų renginį nusprendė pavadinti „Žydėk, Kreščiatiko kaštone“.

„Manau, ketvirtus metus besitęsiantis karas, kad ir kas ką bešnekėtų, privalo mus jaudinti. Blogai, jeigu Ukrainos skausmas ir liejamas kraujas jau kažkam įkyrėjo. Į save esame susikoncentravę kasdien, tačiau pasaulis yra ne vien mes. Gyventi tik sau būtų stručio politika: galvas – šiuo atveju ne į smėlį, o į minkštas pagalves“, – kalbėjo rašytoja.