Tūkstančio spalvų „Vaivorykštė“. Pasikalbėjimai ir mintys apie Jurbarko kultūros centro vaikų ir jaunimo teatrą

Straipsnis  0 komentarų
AŠrifto dydis+- Spausdinti

 

Paklaustas, kas yra teatras, tikriausiai kiekvienas pateiktų savąjį atsakymo variantą. Vieniems teatras – linksmybės, pramogos arba estetinis ir dvasinis malonumas. Tai – žiūrovai. Kitiems – galimybė pabūti tuo, kuo negali tapti realiame gyvenime, pajusti jaudulį prieš žengiant į sceną, ar triumfą griaudint ovacijoms. Tai – aktoriai. O Jurbarko kultūros centro vaikų ir jaunimo teatro „Vaivorykštė“ vadovė režisierė Birutė Šneiderienė sako, kad jai teatras – darbas ir gyvenimas, neapykanta ir meilė. O taip pat – džiaugsmas, liūdesys, skausmas, pasididžiavimas, rūpestis, nusivylimas, palaima... Viskas, kas sutelpa į tą vienintelę akimirką čia ir dabar. Ir taip jau 40 metų – nuo tada, kai jauna menininkė, tik prieš metus baigusi teatro studijas, peržengė Jurbarko kultūros rūmų slenkstį...

 Žiūrovė

Pirmąjį kartą „Vaivorykštės“ spektaklį išvydau gal 2015-ųjų pabaigoje – prieš pat Kalėdas rodytas proginis vaidinimas vadinosi „Kalėdinis paštas“ ir pasakojo pamokančią istoriją apie draugystę, gėrį, dovanas ir Kalėdas. Žiūrėti ėjau, nes spektaklyje vaidino dukra, tad kaip ir kiekviena mama, buvau pasiryžusi atkentėti tą privalomą valandą, kad tik galėčiau pasidžiaugti savo atžalos neabejotinu talentu. Gerokai mano nuostabai spektaklis iš tiesų patiko – atrodo, jo siužetas nebuvo kuo nors ypatingas, tačiau nykštukus čia vaidino teatro vyresnieji, gal vienuoliktokai, ilgakojai ir ištįsę kaip siūlai, atrodantys dar aukštesni dėl stačių raudonų kepurių, o visus „ne nykštukus“ – berniukus, mergaites ir netgi karalių – teatro mažiukai. Jau šis paradoksalus kontrastas atrodė įdomiai ir juokingai, o linksmas, šmaikštus ir sinchroniškai „apžaistas“ spektaklio veiksmas prabėgo kaip akimirka.

Vėliau, po kelių mėnesių, buvo rimtas, sukrečiantis savo giluma ir išraiška spektaklis „Žaidimas be taisyklių“, pasakojantis apie paauglišką kitoniškumą, vienatvę, patyčias ir susvetimėjimą, apie sudėtingą žaidimą, kuris, pasirodo, neturi jokių taisyklių – Gyvenimą. Dar vėliau – vėl visiškai kitoks teatro jaunesniųjų grupės spektaklis „Kai 14“ – pašėliška komedija apie suknistą paauglio gyvenimėlį, vis dėlto nagrinėjanti visiškai rimtus klausimus, kurie iškyla neretam keturiolikmečiui: kaip priimti naują sesę, kaip išsikovoti autoritetą klasėje, kaip atsispirti smurtui, kaip patinkančiai merginai pasakyti, kad ji patinka...

Kaip tik tuomet pradėjau suprasti, kodėl šis moksleiviškas kolektyvas turi tokį didelį ir ištikimą gerbėjų būrį, sausakimšai užpildantį salę per kiekvieną spektaklį, ir kad „Vaivorykštė“, nors vadinama vaikų ir jaunimo teatru, iš tiesų yra tiesiog Teatras, be jokių išlygų ar sąlygų. Nes žiūrint vaivorykštukų spektaklius nekyla švelni užuojauta ar globėjiškas bandymas pateisinti: girdi, nelabai kas čia jiems išėjo, bet, supraskime, vaidina tai ne profesionalūs aktoriai, o tik vaikai.

Teatro CV

Oficialioje teatro istorijoje rašoma, kad jį 1984 m. įkūrė ir jam vadovauja režisierė Birutė Šneiderienė. Kasmet šį kolektyvą lanko apie 30 moksleivių, kurių amžius nuo 14 iki 18 metų. Per 40 kūrybinės veiklos metus teatre pasikeitė 9 jaunųjų aktorių kartos, suvaidinta gerokai per 30 įvairių autorių ir žanrų spektaklių, dalyvauta daugelyje respublikinių ir tarptautinių teatrinių projektų, festivalių, konkursų. Ryškiausi spektakliai: „aš esu Aš“ pagal G. Kazlauskaitės novelę (2013), „Škac, mirtie“ pagal S. Šaltenio pjesę (2013), M. Korenkaitės „Pabėgimas į Akropolį“ (2015), L. Razumovskajos „Namo!“ (2017), W. Mastrosimone „Pykšt pokšt, tu negyvas“ (2019).

„Vaivorykštės“ teatras ne kartą dalyvavo vaikų ir jaunimo festivaliuose „Nenuoramos“ Ukmergėje, „Vėjo malūnėlis“ Klaipėdoje, „Vivo avanscena“ Kaune, „DEK“ Jonavoje, „Bildučiai“ Ignalinoje, „Jausmų sala“ Birštone, „Bendraamžių scena“ Joniškyje, „Scenos pavasaris“ Šakiuose ir kt., stovykloje-kūrybinėse dirbtuvėse „Troškimai“ Troškūnuose, Anykščių r., ne kartą tapo Lietuvos vaikų ir jaunimo teatrų apžiūros-šventės „Šimtakojis“ diplomantais ir laureatais, o 2017 m. net du teatro spektakliai – L. Klemkaitės „Žaidimas be taisyklių“ ir J. Strong „Kai 14“ – įvertinti IX „Šimtakojo“ šventės laureato diplomais.

Birutės Šneiderienės iniciatyva nuo 1995 m. kas dvejus metus Jurbarke vyksta tarptautinės vaikų ir jaunimo teatrų kūrybinės dirbtuvės-festivalis „Vaivorykštė“, kuris 2016 m. Lietuvos mėgėjų teatro šventėje „Tegyvuoja teatras“ pripažintas ryškiausiu edukaciniu teatro projektu.

Jurbarkiečiai kasmet švenčia tarptautinę Teatro dieną – tądien Jurbarko kultūros centre vyksta Meno terapijos diena „Teatro karštinė“, kas keleri metai rengia atsisveikinimo su vyresniųjų grupe šventę „Vaivorykštės lempos“. Nuo 2015 metų „Vaivorykštė“ vykdo edukacinį projektą – kūrybinį maratoną „Eikš artyn“, kuriuo siekiama suteikti impulsą socialinę ir kultūrinę atskirtį patiriančiam jaunimui, ypač iš atokesnių miestelių bendruomenių, keisti bendravimo įgūdžius, atrasti save, tobulėti, ugdyti meninį skonį ir toleranciją vienas kitam. 2017 m. gimė naujas projektas – jaunimo talentų konkursas „mEFEKTAS“.

2017 metais Lietuvos nacionalinis kultūros centras Jurbarko kultūros centro vaikų ir jaunimo teatrą „Vaivorykštė“ ir jo vadovę Birutę Šneiderienę pagerbė aukščiausiu Lietuvoje mėgėjų meno kolektyvams skiriamu apdovanojimu „Aukso paukštė“ nominacijoje „Geriausias vaikų, jaunimo (moksleivių) teatras ir vadovas“.

Jurbarko kultūros centro vaikų ir jaunimo teatrui „Vaivorykštė“ pagal Lietuvos nacionalinio kultūros centro mėgėjų meno kolektyvų sugrupavimą, įvertinant jų meninį lygį, suteikta I kategorija.

 Režisierė

Birutė prisimena, kad mokydamasi Jurbarko I vidurinėje mokykloje (dabar – Antano Giedraičio-Giedriaus gimnazija) tikrai nebuvo pavyzdinė mokinė: neretai bėgdavo iš pamokų, nervindavo mokytojus ir keldavo rūpesčių tiek savo tėvams, tiek klasės auklėtojui šviesios atminties pedagogui Antanui Kasiuliui, taigi, buvo tokia pati, kaip ir daugelis jos vaivorykštukų. Tačiau buvo ir kai kas, kas patiko: ji mėgo organizuoti visokius, tiek klasės, tiek mokyklos, renginius. Prisimena, kad būdami devintokai ar dešimtokai su klasiokais suorganizavo agitmeninę brigadą (tais laikas tai buvo labai populiarus žanras, meninėmis priemonėmis kovojantis „su vis dar pasitaikančiomis negerovėmis“), su kuria tapo tikromis žvaigždėmis ir pasirodydavo ne tik bendraamžiams mokykloje, bet ir gastroliavo po rajono kaimus. Paskutinėje klasėje Birutė su tėvais galutinai persikraustė gyventi į Girdžius, kur ir baigė vidurinę mokyklą. Tačiau scena ją vis dar traukė, tad nusprendė stoti į Vilniaus kultūros mokyklą studijuoti dramos režisūros. Sako, labai norėjusi į Vilnių, kurį ir dabar tebemylinti. Pateko pas „kietą“ pedagogę Mariją Misiūnaitę, kuri, kaip prisimena Birutė, „dariusi“ iš jų aktorius. Visa bėda, kad Birutė vaidinti nei tada, nei dabar nenorėjusi, jai patiko tik kurti spektaklius. Sako, buvusi vidutinė studentė, dėstytojų, kaip ir mokytojų mokykloje, nesužavėjusi. Laimė, sostinėje buvo kita galimybė mokytis – profesionalių teatrų spektakliai, į kuriuos teatro mokslus studijuojantieji būdavo įleidžiami nemokamai. Štai šie spektakliai, prisimena režisierė, ir buvusi pati tikroji jos teatro mokykla.

Birutė juokiasi, kad jos pasirinkimas tėvams nelabai patikęs, mama vis sakydavo: „Kur tu darbą rasi su tokia specialybe? Galėsi nebent Pavidaujy dirbti“. Teneįsižeidžia Pavidaujo gyventojai, tačiau Birutės tėvams jų kaimelis, matyt, atrodė toks Dievo užmirštas užkampis, kuriame niekas nevyksta. Tad koks buvo smūgis Birutei, kai jai, baigusiai kultūros mokyklą ir grįžusiai į gimtąjį kraštą, pirmasis darbas ir buvo pasiūlytas... Pavidaujo kultūros namuose.

Tiesa, Pavidaujyje ji dirbo tik metus. Vėliau pasiprašė į Jurbarką, o tuometinė Jurbarko rajono savivaldybės kultūros skyriaus vedėja Liudvika Frejienė pasiūlė jai kurti... lėlių teatrą. „Visai man tas lėlių teatras nepatiko, tačiau tuomet dar buvau „gera“, nedrįsau prieštarauti“, – juokiasi Birutė.

Taigi, pirmasis naujai iškeptos režisierės vadovaujamo teatro pasirodymas, įvykęs Jurbarko kultūros rūmų mažojoje salėje, buvo lėlių spektaklis pagal S. Michalkovo „Milicininką Stiopą“ apie gerąjį milicininką ir „blogąjį“ Zuikį Puikį, kuriam lėles pasiuvo pati Birutė. Spektaklyje vaidino nedidelė grupelė Jurbarko mokinių, kurie ir stovėjo prie pačių kolektyvo, tada dar nesivadinusio „Vaivorykšte“, ištakų. Deja, o gal laimė, pirmasis šio žanro jos spektaklis Jurbarke buvo ir paskutinis.

Tarp komedijos ir dramos

Kitas, 1986 metais pastatytas linksmas muzikinis spektaklis „Murzių šalyje“, nors ir priskiriamas „Vaivorykštės“ istorijai, buvo sukurtas viso būrio tuometinių kultūros darbuotojų, kurie rašė scenarijų, kūrė dainų tekstus, juos įrašinėjo, gamino dekoracijas, o taip pat ir vaidino kartu su vaikų ir jaunimo teatro aktoriais.

Po šio spektaklio režisierė kuriam laikui padarė pertrauką, per kurią gimė ir kiek paūgėjo vaikai, Kristina ir Ignas, o grįžusi atgal į darbą toliau statė spalvingas ir linksmas muzikines pasakas su dainomis ir šokiais.

Kuriuo metu vaikų ir jaunimo teatras tapo „Vaivorykšte“ režisierė prisipažįsta jau neatsimenanti, mat vardą reikėjo sugalvoti labai greitai. „Liuda Frejienė (ir vėl ji!) sako: „Greitai sakyk kolektyvo vardą, reikia įrašyti į popierius. Teturėjau keletą sekundžių pagalvoti. Jei būčiau daugiau laiko turėjusi, teatras gal vadintųsi kitaip“, – juokiasi Birutė, tąkart pabandžiusi įsivaizduoti kažką labai gražaus, spalvingo, kartu laikino ir amžino... Tokio, kaip teatras.

Lūžis „Vaivorykštės“ gyvenime įvyko 1998 metais, kai spektakliu „Pražūtingas apsvaigimas“ pagal Juozo Grušo pjesę „Meilė, džiazas ir velnias“ ne tik tuometinė teatro grupė, bet ir pati režisierė pradėjo naują etapą imdamiesi rimtos, aktualios dramaturgijos, siekiančios parodyti asmenybę, sielą, gyvenimo konfliktus ir dramatizmą.

Birutė prisimena, kad pjesę tąkart ji pasirinko paskatinta jaunųjų aktorių, kuriems buvo nebeįdomu vaidinti žvėrelius – jie užaugo ir scenoje norėjo kalbėti apie save, santykius su savo bendraamžiais, tėvais ir mokytojais. Ir spektaklį tuomet po gabalėlį jie lipdė visi drauge – tarėsi, svarstė, siūlė savo mintis ir idėjas, improvizuodami patys kūrė savo personažus, jų monologus papildė savo mintimis apie meilę, gyvenimą, santykius su suaugusiais...

Atsigręžus atgal aiškiai matosi, kad kiekviena nauja „Vaivorykštės“ grupė pereina, sakytum, vaikystės etapą – pasakas ar komedijas – kol tampa pakankamai suaugę imtis tų vaidmenų ir spektaklių, už kuriuos juos taip myli žiūrovai – rimtų, jauno žmogaus gyvenimo problemas atskleidžiančių dramų.

„O tai ką daugiau statyti su keturiolikmečiais, – sako Birutė. – Dramų jie dar toli gražu nepavežtų, tad tenka pradėti nuo pasakų ir komedijų, kur vaikai gali išsižaisti, išsidūkti ir pamažu išmoksta įeiti į pačius įvairiausius vaidmenis.“

O tų pasakų ir komedijų per 40 metų pastatyta daugybė, kur kas daugiau negu dramų, kurias taip mėgsta kiek paūgėję ir subrendę jaunieji aktoriai, o taip pat ir žiūrovai. „Murzių šalyje“, „Karališkieji kiškiai“, „Šventa teisybė ir melo pasakos“, „Buratino nuotykiai“, „Karlsonas, kuris gyvena ant stogo“, „Coliukė“, Pypkės dūmai“, „Raganos burtai“, „Nė mur mur“, „Baubokiškos istorijos“, o taip pat „Pagalba iš dangaus“, „Angelas“, „Kai 14“, „Uždarų durų naktis“ – visų neišvardysi, tačiau visos jos paliko žymę tiek teatro istorijoje, tiek pačių jose vaidinusių aktoriukų atmintyje.

„Rodos, nė vaidinti labai nereikėjo – tik atsipalaiduoti ir būti savimi“, – apie vaidmenį labiausiai įsiminusiame spektaklyje K. Borutos „Šventa teisybė ir melo pasakos“, trumpiau vadintame „Kvailių kaimu“, sako tuometinė „Vaivorykštės“ aktorė Sigita Kubiliūtė-Patašienė.

Tačiau „Vaivorykštės“ teatro skiriamuoju ženklu, žinoma, yra dramos – dažniausiai tamsios ir susimąstyti priverčiančios, tačiau pro niūrios kasdienybės juodumą jose visada švysteli Viltis – bent mažutis jos spindulėlis. Per 40 metų „Vaivorykštės“ aktoriai tokių spektaklių sukūrė daug: „Pražūtingas apsvaigimas“, „Žaidimas be taisyklių“, „Šokantys berniukai“, „Pilnatis“, „Dorieji“, „Pabėgimas į Akropolį“, „Namo!“, „Pykšt pokšt, tu negyvas“, „Heroinas“.

Žinoma, buvo ir kitokių spektaklių – rimtų, bet ne tamsių, vietomis linksmų, bet ne komedijų. Tokie buvo „100 procentų vilties“, „aš esu Aš“, „Škac, mirtie“.

Kai kurios dramos, kaip ir komedijos, „Vaivorykštėje“ statytos ne vieną kartą – ir kaskart vis kitaip: su naujais aktoriais, nauja scenografija ir naujais režisūriniais sprendimais. Ir tai nenuostabu, nes kuriant spektaklį visada jo kūrime kartu su režisiere dalyvauja ir jaunieji aktoriai. Ir ne tik įnešdami savąją vaidmens interpretaciją, bet ir siūlydami išraiškos sprendimus, kartais netgi pakeisdami siužeto vingius.

Įvertinimai ir apdovanojimai

Kaip rašoma ir oficialiojoje teatro istorijoje, už savo spektaklius bei kitokią įvairiapusę veiklą „Vaivorykštės“ teatras ir jo vadovė yra sulaukę pačių įvairiausių apdovanojimų. Teatras ne kartą yra tapęs respublikinės vaikų ir jaunimo teatrų šventės-konkurso „Šimtakojis“ diplomantu ir laureatu, skynė laurus tarptautiniuose festivaliuose, ne kartą buvo apdovanotas Lietuvos mėgėjų teatro šventėje „Tegyvuoja teatras“, o 2018 metais šioje šventėje Birutei Šneiderienei buvo įteiktas Kazimieros Kymantaitės vardo diplomas už ilgametę kūrybinę veiklą, už sukurtus ryškius nacionalinės dramaturgijos spektaklius.

2015 metais Jurbarko rajono jaunimo reikalų tarybos apdovanojimų vakare „Vaivorykštės“ teatras paskelbtas Jurbarko „Jaunimo grupe“.

2022 metais Birutė Šneiderienė apdovanota Jurbarko rajono savivaldybės padėkos ženklu „Krištolinė lelija“ nominacijoje „Už išskirtinius pasiekimus kultūros ir meno srityje, jaunimo telkimą ir aktyvinimą“.

Ar šie apdovanojimai svarbūs, klausiu Birutės, ir jeigu taip, tai kiek?

„Meluočiau sakydama, kad apdovanojimai visiškai nesvarbūs, – sako režisierė. – Kiekvienam smagu būti įvertintam. Tačiau niekada sau neleidau daryti to, ko nenoriu, tam, kad būčiau įvertinta. Vaikams paprastai neakcentuodavau, kad dalyvaujame kokiame nors konkurse. Jie ir taip kiekvieną kartą eidami į sceną daro viską kiek įmanoma geriau. Juk kiekvieno aktoriaus svarbiausias vertintojas yra ne kokia nors komisija, o žiūrovas.“ Ir juokdamasi priduria: „Jei labai pergyvenčiau dėl įvertinimų, nestatyčiau dramų, nes konkursų komisijos paprastai dramų nemėgsta.“

Vis dėlto yra vienas apdovanojimas, kurio, pasakojant apie šį teatrą, nutylėti neįmanoma. Tai geriausiam 2017 metų šalies vaikų ir jaunimo (moksleivių) teatrui ir vadovui – Jurbarko kultūros centro vaikų ir jaunimo teatrui „Vaivorykštė“ ir vadovei Birutei Šneiderienei – skirtas Lietuvos nacionalinio kultūros centro apdovanojimas „Aukso paukštė“. O tas 2018 m. kovo 16-osios vakaras, kai didžiojoje Jurbarko kultūros centro salėje daugybė įvairaus amžiaus ir įvairių kartų vaivorykštukų laukė nusileidžiančios „Aukso paukštės“, buvo išties ypatingas: kupinas prisiminimų, emocijų, ilgesio ir džiaugsmo.

Tad koks vis dėlto apdovanojimas pats svarbiausias, klausu Birutės.

„Su jaunimu dirbti tikrai nelengva, – pastebi ji. – Ir labiausiai dėl to, kad toks bendravimas reikalauja visiško nuoširdumo, atsidavimo, čia negali užsidėti rimto suaugusiojo kaukės ar sakyti pamokslų, nes paprasčiausiai nebūsi išgirstas. Tačiau šis darbas duoda ir įspūdingą grąžą, kai matai, kaip užsidaręs, susikaustęs paauglys po kurio laiko ima atsiskleisti, pražysta nuostabiausiais talentais...“

Aktoriai

Santykis su pirmosiomis „Vaivorykštės“ grupėmis buvo ypatingas, prisimena režisierė, tuomet į savuosius vaivorykštukus žvelgusi daugiau kaip į draugus. Ir nenuostabu, pagalvojus, kad vadovės ir jos aktorių amžiaus skirtumas tada buvo ne itin didelis.

Vienoje iš pirmųjų „Vaivorykštės“ grupių vaidinusi jurbarkietė verslininkė Sigita Kubiliūtė-Patašienė sako, kad pagalvojus apie „Vaivorykštę“ ją užplūsta patys šilčiausi prisiminimai, o veidą nušviečia šypsena. „Buvome padūkę, alkani dėmesio, naujų potyrių, drąsūs – tokie, kokių reikėjo scenai. Vadovė Birutė iš mūsų, kaip iš molio, lipdė aktorius. Kaip dabar suprantu, ne tik aktorius, bet ir žmones. Ji, kaip vyresnioji geriausioji draugė mus, paauglius, puikiai suprato, palaikė ir motyvavo“, – prisimena Sigita ir pacituoja žodžius iš jai labiausiai į atmintį įstrigusio spektaklio „Kvailių kaimas“: „Gyvenimas – kaip šlapių malkų kūrenimas.“ Ir, kai pagalvoji, argi ne tiesa?

„Vaivorykštės“ teatras mums buvo tarsi antri namai. Ir mums labai pasisekė turėti tokius namus, į kuriuos net ir po sunkiausių pamokų, atsiskaitymų mokykloje, ėjome su džiugesiu, nenorėdami praleisti nė vienos repeticijos. Kiekvienas spektaklis leido mums, paaugliams, išjausti, išgyventi paaugliškus skaudulius, išlieti emocijas. Kiekvienas spektaklio parodymas auditorijai mus mokė drąsos, pastabumo, pajausti vienam kitą, dirbti komandiškai. Kiekvienas teatrų festivalis mokė atsakomybės, suteikė progą pamatyti kitus miestus, mokytis iš kitų“. Agnė Kalninytė-Blažienė, filologė, humanitarinių mokslų daktarė.

 „Esu be galo dėkinga likimui, kad suvedė su „Vaivorykšte“ ir kad scena ir teatras buvo mano gyvenimo dalis. Prisimenant „Vaivorykštę“ sukyla milijonai sentimentų scenai, koridoriams, operatorinei, visiems, prisidedantiems prie kūrybos ir švenčių, bei kolegoms teatralams, kurių sutikau nesuskaičiuojamą galybę. Akimirkos iš festivalių, premjerų, repeticijų saugiai saugomos širdyje ir visad šildo prisiminus“. Justė Puidokaitė-Krūvelė, matematikė.

„Prisiminus paauglystės metus, pasidaro be proto graudu. Ne iš liūdesio, o iš džiaugsmo, jog tiek savęs patirti galėjau. „Vaivorykštės“ teatras – vieta, kurioje be jokios baimės visi galėjome būti savimi. Ačiū žiūrovams, pripildžiusiems sales, ir ačiū Birutei bei teatro kolegoms už nuostabiai atvirą draugystę, už įskiepytą pasitikėjimą savimi, drąsą suklydus atsiprašyti bei galimybę patirti pasaulį iš visų jo pusių. Myliu šį savo vaikystės etapą ir visus jame“. Ignas Kmita, laisvas menininkas.

 „Teatras ir „Vaivorykštė” mano gyvenime atsirado labai netikėtai, kai klasiokas Karolis tiesiog pasiūlė ateiti ir prisijungti prie jau susibūrusios grupės. Pirmą susitikimą prisimenu iki šiol, kai atėjęs supratau, kad tai ne tik puiki galimybė gerai praleisti laisvalaikį ir atskleisti savo meniškąją pusę, bet ir susipažinti su naujais, skirtingais žmonėmis bei atrasti bendraminčius, su kuriais iki šiol leidžiamės į nuotykius. Tai buvo erdvė, kuri supažindino su teatro kultūra ir išugdė meilę lankytis teatre kaip žiūrovui. Ir nors nuo pirmo susitikimo prabėgo bene 15 metų, „Vaivorykštėje“ atradau žmones, kuriuos vadinu savo geriausiais draugais. Festivaliai, kelionės, teatrinės stovyklos praplėtė akiratį ir leido pažinti bendraamžius iš kitų miestų ir šalių“. Darius Kucinas, odontologas.

„Vaikų ir jaunimo teatras „Vaivorykštė“ – labai svarbi mano gyvenimo dalis, kuri nuo paauglystės metų formavo mane kaip asmenybę bei leido atrasti tikrus draugus, kurie iki šiol yra vieni svarbiausių mano gyvenime. Praėjusią vasarą atšventėme „Vaivorykštės“ baigimo dešimtmetį ir prisiminėme daugybę nuotykių, kuriuos patyrėme kartu. Tai ir kelionių akimirkos, jaudulio patyrimas prieš lipant į sceną, sudegintos vadovės Birutės nervų ląstelės dėl mūsų bandymų „apeiti taisykles“ ar smagios akimirkos muzikuojant, organizuojant ir vedant renginius kultūros centre. Mano kelias „Vaivorykštėje“ nebuvo ilgas, dalyvavau teatro veikloje porą metų, tačiau jie buvo spalvoti ir turiningi, kaip ir pats kolektyvas. Manau, kad mums, paaugliams, turėti savo gyvenime teatrą buvo be galo svarbu, tai mokė mus puoselėti vertybes, už kurias esu dėkinga iki šiol. Mes mokėmės ne tik aktorystės meno, tačiau ir atjausti, suprasti vieni kitus, palaikyti, kai to labiausiai reikia, ir, svarbiausia, mokėmės išlikti autentiški ir vieninteliai, tokie, kokie esame! Manau, kad kiekvienam vaivorykštukui tai liko ir liks visam gyvenimui! Juokas ir ašaros, meilė ir palaikymas, draugystės ir atsisveikinimai...“ Agnė Mišeikaitė-Kuprėnienė, psichologė.

„Dėkoju Visatai, kad mus, braižančius galvomis debesis, priėmė Birutė į teatro trupę, kurioje mes radom draugus, bičiulius, šeimos narius, jaukumą, bendrystę, saugumą, palaikymą. Tai buvo, tikiu, kad vis dar yra, kiekvienam jaunam žmogui kaip saugus uostas, kuriame visuomet esi laukiamas, o jame dar ir kuriamas menas, lavinamas jaunimas, jo gebėjimai. Tai nėra teatras, tai yra namai“. Agnė Liaudanskaitė, pareigūnė.

O Birutė pasakoja ir pasakoja teatro istorijas... Vardija spektaklius, vardus, pavardes... Ir kiekvieną „Vaivorykštės“ grupę apibūdina panašiai: „ypatinga“, „kūrybinga“, „išskirtinė“...

Paklausta apie dabartinę „Vaivorykštės“ grupę, Birutė neabejodama ir ją įvardija išskirtine. Ir ne tik todėl, kad šiems vaivorykštukams likimas lėmė su teatru susipažinti per pandemiją ir Jurbarko kultūros centro didžiosios salės remonto metu. „Gaila jų, – sako Birutė, – nes kai kurie keletą metų „atvaidino“ teatre, bet taip ir neturėjo progos pasirodyti kultūros rūmų didžioje scenoje.“ Todėl, kad scena, pasak režisierės, aktoriui labai svarbus dalykas, o Vytauto Didžiojo progimnazijos scena, remonto metu priglaudusi „Vaivorykštės“ teatrą, tikrosios teatro scenos, deja, negalėjo atstoti.

Vis dėlto dabartinių aktoriukų išskirtinumas ne tas – Birutę be galo stebina jų rimtumas, susikaupimas, noras įsigilinti į vaidmenį. „Nepatikėsi, – sako režisierė, – per repeticijas jie netgi mobiliuosius į šalį pasideda. O kai aš su vienais repetuoju, kiti tuo metu savo vaidmenis analizuoja, aptarinėja savo herojų priešistorę.“ „Niekada tokių vaikų neturėjau“, – juokiasi Birutė, prisimindama ankstesniųjų kartų vaivorykštukų išdaigas ir tvirtindama, kad teiginys, jog šiuolaikinis jaunimas ištižęs, neatsakingas ir domisi tik virtualiu pasauliu, netiesa.

„Teatras man kaip namai, scena – lyg namų širdis, vaivorykštukai – kaip šeima. Vaivorykštė atsiranda šviečiant saulei ir lyjant lietui. Tai atspindi ir mane – lyjant lietui nuotaika bloga, o scenoje jaučiuosi lyg saulės apšviesta“. Donata Čyžaitė, dabartinės grupės aktorė.

„Teatras man yra daugiau nei paprasta scena – čia atgyja istorijos. Tai vieta, kur skrenda svajonės, kur širdis randa paguodą ir kur sielos bendrauja. Teatras man padeda geriau suprasti skirtingus požiūrius ir save. Tai gali būti sudėtinga, reikalauja drąsos ir atsidavimo, bet taip pat suteikia džiaugsmo, bendruomeniškumo ir savęs atradimo“. Ema Stūronaitė, dabartinės grupės aktorė.„ 

„Man teatras tai kaip vizitas pas psichologą – apsivalau, pamatau tai, kas vertinga, kas svarbu, o kas smulkmenos, šiukšlės, trukdančios gyventi. Personažai ir jų ydos yra vaistas man pačiai kaip žmogui. Džiaugiuosi atėjusi į „Vaivorykštę“, nes tai ne šiaip paprastas užsiėmimas: teatras išmoko, iš pradžių eiti tiek, kiek reikia, paskui tiek kiek gali. Nėra blogai klysti, svarbu ne klaida. Svarbu tai, kaip su tuo susitvarkai, ko iš to išmoksti ir kaip tą pamoką pritaikai savo gyvenime“. Nia Bialoglovytė, dabartinės grupės aktorė.

Šie rimti ir atsakingi vaivorykštukai dabar repetuoja naują spektaklį – Simonos Smirnovos dramą „Mėnulis turi veidą“, kuris „Pilnaties“ pavadinimu teatre buvo statytas prieš daugelį metų. Spektaklio premjera, skirta „Vaivorykštės“ 40-mečiui, numatyta kovo 22-ąją.

Ema Stūronaitė pasidalina ir savo mintimis apie vaidmens kūrimą: „Žengti į naują vaidmenį yra ir iššūkis, ir jaudulys. Perėjimas nuo Živilės (pagrindinė spektaklio „Pabėgimas į Akropolį“ veikėja), naivaus ir linksmo veikėjo, į moksleivę, kuri skaudina kitą žmogų, yra sudėtingas. Manau, kad šiame procese labai padeda, kai sukuriu išsamią savo veikėjų gyvenimo istoriją, pasineriu į jų užkulisius ir emocijas, tada galiu juos autentiškai atgaivinti scenoje. Nors mano personažas yra žiaurus, aš į jį žiūriu su empatija ir supratimu.“

Savo metodais įsitraukti į vaidmenį dalijasi ir kitos dabartinės „Vaivoykštės“ aktorės. „Pirmą kartą į teatrą atėjau prieš dvejus metus. Nuo tada mane seka motinos vaidmuo. Tačiau mano kurti personažai, nors ir vadinami vienu, motinos, vardu, atspindi skirtingų moterų asmenybes. Marytė iš spektaklio „Pabėgimas į Akropolį“ – tai dėl nieko nesukanti galvos pardavėja, savo sūnui linkinti tik geriausio. Ją vaidinti buvo lengva, nes savyje atradau tarsi dalelę tokios moters. Antrąjį, valdingos ir tik save mylinčios moters vaidmenį spektaklyje „Mėnulis turi veidą“ man atskleisti buvo „kietas riešutėlis“, nes pati tokia nesu“, – pasakoja Rūta Zobielaitė.

„Į mamos vaidmenį įsikūnyti buvo sunkiau, nes to vaidmens emocinis charakteris buvo naujas ir nepatirtas, – pasakoja kita spektaklio „Pabėgimas į Akropolį“ „mama“ Kotryna Kiudytė. – Tačiau pereiti iš mamos vaidmens į mokytojos vaidmenį (dramoje „Mėnulis turi veidą“) per daug kliūčių nebuvo, nes abiejų veikėjų charakteriai yra emociškai panašūs.“

„Į teatrą pradėjau eiti tik visai neseniai. Aš nežinojau, kaip formuojamas personažas. Viskas vyko per nuojautą, intuiciją, atvirumą, atsidavimą režisierei. Su jos pagalba patikėjau, kad gal ir iš tiesų galiu atlikti Eglės vaidmenį“, – sako Nia Bialoglovytė, atliekanti pagrindinį vaidmenį spektaklyje „Mėnulis turi veidą“.

Iš scenos – į Sceną

Prieš porą metų, 2022-aisiais, vykusio vaikų ir jaunimo teatrų kūrybinių dirbtuvių-festivalio „Vaivorykštė“ atidarymo metu garsi aktorė, režisierė, teatrologė Violeta Trečiokaitė-Mičiulienė prabilo apie išskirtinę jaunimo teatro svarbą ir reikšmę, prisimindama savo pačios vaikystę mažame provincijos miestelyje, kur „storą ir ryžą“, ir dėl to bendraamžiams negražią mergaitę su keistu humoro jausmu teatras išmokė priimti ir mylėti save tokią, kokia yra, suprasti savo išskirtinumą ir išdrįsti jį parodyti.

Vėliau pakalbinta Violeta pasakė dar daugiau: „Vaikų teatras, o ypač vaikų teatras provincijoje, yra ta vieta, kur mažų miestelių vaikai gali būti tokie, kokie yra, kur jie priimami, vertinami ir gali saugiai augti tokių pat nepaprastų bendraamžių kompanijoje, įgyti pačių įvairiausių patirčių ir tapti asmenybėmis. Dar daugiau – būtent iš provincijos vaikų teatrų, juose dirbančių kūrybingų ir pasiaukojančių režisierių užauginti, ateina žmonės, vėliau didžiuosiuose miestuose, sostinėje kuriantys profesionalųjį meną.“

Tokių „Vaivorykštės“ aktoriukų, teatrą pasirinkusių savo profesija, yra tikrai nemažai. Jau visoje Lietuvoje žinomi aktoriai Arnas Ašmonas ir Mantas Bendžius, beje, pernai pelnęs „Auksinį scenos kryžių“ jaunojo menininko kategorijoje. Šiuo metu Lietuvos muzikos ir teatro akademijos III kurse vaidybą studijuoja Arno brolis Aidas Ašmonas, II kurse – Simonas Goptaitis, Vilniaus dizaino kolegijoje – Matas Petraitis. Marija Vasiliauskaitė yra tos pačios Lietuvos muzikos ir teatro akademijos II kurso teatro režisūros studentė.

„Mano prisiminimai apie „Vaivorykštę“ patys geriausi! Kalbant apie paauglystę, tie 4–5 metai teatre buvo įsimintiniausias ir puikiausias jos etapas! Teatras buvo antri namai, tiesą sakant, kartais ten būti norėjosi labiau nei namie. „Vaivorykštė“ man buvo didžiulis laiptelis link profesionalaus teatro, čia aš užsikrėčiau scena ir noru joje būti, kurti vaidmenis ir stebinti žiūrovą. Visur, kur manęs klausia, interviu ar laidoje, ar dar kažkur, kur prasidėjo mano teatro kelias, aš visada su plačia šypsena ir su pasididžiavimu sakau – Jurbarko jaunimo teatre „Vaivorykštė“. Arnas Ašmonas, aktorius.

„Jei ne „Vaivorykštės“ teatras ir tas būrelis, gal net nebūčiau tapęs aktoriumi ir tuo, kas esu dabar, nes ten būdamas ir kvailiodamas su draugais pamilau teatrą, vaidybą ir apskritai meną. Pamilau tai, ką jis duoda pirmiausia pačiam kaip žmogui. Niekada nepamiršiu gastrolių į kitus miestus ir to kultūros centro scenos kvapo, kai žiemą eidavom repetuoti spektaklį“. Mantas Bendžius, aktorius ir muzikantas.

Nemažai vaivorykštukų yra baigę kūrybinių industrijų ir kitų su menais susijusių sričių studijas. Viena iš tokių – Urtė Laurinaitytė, baigusi tiesioginių televizijos laidų kūrimo studijas Portsmuto universitete Didžiojoje Britanijoje, kuri prisimena: „Jau nuo pirmos dienos, kai prisijungiau prie šios teatro grupės, jausmas buvo magiškas – lyg tai būtų mano šeima. Yra daug nuostabių prisiminimų, bet geriausiai prisimenu vieną ypatingą momentą – tai buvo mano pirmasis žingsnis ant scenos. Prieš spektaklį užkulisiuose širdis daužėsi taip, lyg norėtų iššokti iš krūtinės, bet tą akimirką, kai užlipau ant scenos ir apsidairiau aplink, baimė dingo. Žinojau, kad nesvarbu, kas nutiks, tie žmonės pagelbės kiekviename žingsnyje. Pabaigus mokyklą mano teatro dienos nesibaigė ir grįžusi iš studijų turėjau dar vieną galimybę dirbti su Birute. Šį kartą kaip jos, teatro režisierės, asistentė. Ji pasitikėjo manimi ir leido režisuoti jos naują teatro grupę. Tai buvo ypatinga patirtis, kurios metu supratau, kaip nuostabu yra dirbti su jaunimu, bet tuo pačiu, kad tai reikalauja daug daugiau darbo, negu atrodo iš šalies.“

Birutė pastebi, kad išskirtinių aktorinių ar režisūrinių gebėjimų turėjo ir daugybė kitų jos aktoriukų, kurie, laimė, (juokiasi) pasirinko kitokias profesijas. Nes, pasak režisierės, „moksleiviško teatro paskirtis yra kita – nesvarbu, kokiu keliu toliau nueis jaunas žmogus, tačiau jis visada mylės ir vertins teatrą, galbūt jame nevaidins, tačiau bus gilus ir išprusęs teatro žiūrovas, sugebantis suprasti ir vertinti šį meną.“

Vietoj uždangos

Šis pasakojimas, žinoma, toli gražu nepilnas, neužbaigtas. Jis ir negali būti užbaigtas, nes prieš 40 metų prasidėjęs „Vaivorykštės“ kelias driekiasi tolyn... Jaunųjų aktorių laukia repeticijos, premjeros, kelionės, konkursai, festivaliai... Rudenį į „Vaivorykštę“ susirinks nauja, jau dešimtoji, grupė.

O ir kaip papasakoti apie tai, kas svarbiausia: apie pojūčius ir emocijas, apie pergales ir nusivylimus, apie stingdantį širdį jaudulį prieš prasiskleidžiant scenos uždangai ir pilnos žiūrovų salės gausmą kitapus jos? Kaip žodžiais aprašyti tą neapsakomai spalvingą, nuolat besikeičiančią, iš jausmų ir emocijų nuotrupų ar ištisų gyvenimo dienų, mėnesių, metų susidedančią visumą? Visumą, kurią galima pavadinti vienu žodžiu – Teatras.

„Man teatrą geriausiai apibūdina Stanislavskio žodžiai: „Teatras yra tai, kas vyksta čia ir dabar.“ Ir viskas, nieko daugiau nėra: nei vakar, nei rytoj, tik tai, ką dabar matai sau prieš akis ir esi laisvas tuo naudotis kaip tinkamas. Tačiau kitą dieną to, ką atradai vakar, gali nebelikti, tada vėl leidiesi ieškoti iš naujo. Teatre yra toks pasakymas: „nauja diena – naujas teatras“, nes čia negali galvoti apie vakar dienos fiasko ir tuo labiau – apie ovacijas. Mes nuolat viską kartojam iš naujo, tačiau tai darome lyg pirmąjį kartą, nes tik tada vaidmuo ir spektaklis tampa gyvas, o vos įvedus kokią nors „veiksmingą” formulę juos ištinka mirtis. Panašiai ir žmogus apmiršta nustojęs ieškoti, veikdamas įpročiu, o ne mintimi. Todėl į naują dieną stengiuosi žengti kaip aktorius į sceną, apsidairydama aplink ir suprasdama, kad mano praeities čia su manimi nėra ir aš niekieno nevaržoma galiu kurti save iš naujo. Tačiau pripažinsiu, gyvenime tai daryti sunku, scenoje pavyksta dažniau. Todėl teatras neretai man atrodo tikresnis už gyvenimą“. Marija Vasiliauskaitė, LMTA II kurso režisūros studentė.

Rekomenduojami video:
Straipsnis  0 komentarų
Naujienos iš interneto

Rekomenduojame perskaityti

Skaitomiausios knygos Jurbarko viešojoje bibliotekoje 2024 metais

Skaitomiausios knygos Jurbarko viešojoje bibliotekoje 2024 metais  0

Bukutis prie savo namų

Sausio vidury – metas kelti inkilus  0

Pasaulio tautų teisuoliai. Nebijoję mirti, tapo nemirtingais

Pasaulio tautų teisuoliai. Nebijoję mirti, tapo nemirtingais  0

Viduramžių architektūros elementuose atsiskleidė pačios kūrėjos

Viduramžių architektūros elementuose atsiskleidė pačios kūrėjos  0

Jurbarko Ragainė

Jurbarko Ragainės legendos – išmonė ar šiurpios realybės atspindys?  0

Saleziečių vienuolynas Pilies I kaime

Saleziečių Vytėnai – trumpai švytėjęs dvasios ir kultūros židinys  0

Madagaskaro tarakonas

Netikėtas svajonės apie Madagaskarą išsipildymas  0

Paroda „Savistabos genezė“ užbaigti dailės studijos jubiliejiniai metai

Paroda „Savistabos genezė“ užbaigti dailės studijos jubiliejiniai metai  0

Gruodiška Viešvilė... 2024.12.15.

2024 metai Lietuvoje buvo šilčiausi per visą meteorologinių stebėjimų istoriją  0

Paskui tarsi šuniukas sekioja vėžlys

Paskui tarsi šuniukas sekioja vėžlys  0

Senosios Advento tradicijos: nuo vainiko iki šeškaturgio

Senosios Advento tradicijos: nuo vainiko iki šeškaturgio  0

Filmo stop kadras

Valdovų rūmuose – dokumentinio filmo „Jonas Žemaitis-Vytautas. Paskutinis noras“ premjera  0

Z. Toliušis. Kelionė į Jurbarką ir Girdžius

Z. Toliušis. Kelionė į Jurbarką ir Girdžius  0

Girdžiai tarpukariu

Z. Toliušis. Kelionė į Girdžius  0

Vėlinės. Jurbarko kapinės

Visų mirusiųjų dienos pamąstymai  0

Jurbarko senosios kapinės

Helovinas ar Vėlinės – rinktis (ne)būtina  0

Jurbarko krašto muziejuje veikia kryždirbiui, kanklių meistrui Pranui Puišiui atminti skirta paroda

Jurbarko krašto muziejuje veikia kryždirbiui, kanklių meistrui Pranui Puišiui atminti skirta paroda  0

Koplytstulpis Jurbarko klebonui, XVI a istorikui Motiejui Strijkovskiui atminti

Koplytstulpis Jurbarko klebonui, XVI a istorikui Motiejui Strijkovskiui atminti  0

Renginio akimirka

Senovės miglose gimęs Seredžius kviečia istorijos mylėtojus  0

Paskaita apie krašto istoriją – 33 metrų aukštyje

Paskaita apie krašto istoriją – 33 metrų aukštyje  0

Buvusios valstybinės sienos griovys

Apie griovį Karšuvos girioje  0

Baltijos jūros diena

Baltijos jūros diena  0

Jurbarko evangelikų liuteronų bažnyčia. Kertinį akmenį šventina vyskupas Jonas Kalvanas

Jurbarko Kristijono Donelaičio evangelikų liuteronų bažnyčiai – 30  2

Baltijos kelias

Baltijos kelias – legenda tampanti istorija  0

Mūsų partneriai