Tas laukinis laukinis Jurbarkas...

Neretai pasakoma ar parašoma (matyt, tuo ir tikima), kad anksčiau žmonės esą buvę geresni: nebuvę vagysčių, plėšimų nei nužudymų, visi žmonės gyvenę dorai, gražiai sutarę tarpusavyje ir pagarbiai klausę valdžios. Deja, istorija rodo ką kita. O pavarčius ir paskaitinėjus kalbininko Arnoldo Piročkino sudarytą 1918–1940 metų Jurbarko miesto ir valsčiaus kroniką, paaiškėja, kad mūsų seneliai ir proseneliai buvo panašesni į mus nei manėme.

Jurbarko vaizdas nuo Mituvos žiočių. Nuotrauka iš A. Puidokaitės archyvo, nuspalvinta ir pakoreguota ChatGPT.

Intriguojančiam pasiskaitymui – dramatiški įvykiai Jurbarke ir jo apylinkėse per pirmuosius kelerius pirmosios nepriklausomos Lietuvos metus, aprašyti to meto spaudoje.

Incidentai su vokiečiais

Nors Lietuvos nepriklausomybė buvo paskelbta 1918 m. vasario 16-ąją, 1919 metais daug kur dar šeimininkavo vokiečiai, su kuriais naujosios lietuvių valdžios santykiai neretai būdavo įtempti. Neišvengta to ir Jurbarko krašte.

1919 m. liepos 4 d. laikraštyje „Laisvė“ rašoma: „Santykiai įtempti su vokiečiais, kurie su lietuvių valdžia visai nesiskaito“. Birželio 15 d. jie suėmę vietos komiteto raštininką B. ir nuginklavę keletą „milicijantų“. Apie tą patį incidentą rašyta ir laikraštyje „Lietuva“: „Kiek seniau Jurbarke (vokiečiai) yra suėmę valsčiaus tarybos pirmininką ir sekretorių dėl tokios priežasties: buvęs vokiečių su lietuviais susirėmimas ir šaudė į vokiečius ne tik kareiviai, bet ir šiaip žmonės. Vokiečiai klausė viršaičio, kas gyventojų ginklų turi“. Šis atsakęs, kad dabar karo metas ir esą visi kareiviai ir turį ginklų. Dėl to vokiečiai jį suėmę. Toliau rašoma, kad vokiečiai persikėlę į Kidulius, kilęs susišaudymas su Lietuvos atstovais. Būta aukų.

Vandens kelias Nemunu iš Tilžės į Kauną. Pasų kontrolė ties Jurbarku. Nuotrauka iš LIMIS, nuspalvinta ir pakoreguota ChatGPT.

Tų pačių metų birželio 16 d. į Jurbarką atsibastę vokiečių kareiviai (veikiausiai priklausantys Rudigerio Golco vadinamajai Pabaltijo divizijai, kuri tą vasarą, pralaimėjusi Estijos ir Latvijos kariuomenėms, traukė į Rytų Prūsiją – A. P. past.) 6 val. ryto apšaudė lietuvių garlaivį. Buvo sužeistas jaunas žydas. Atvykę lietuvių kariai vokiečius nutildė. Tačiau kitą dieną su jais susiremta prie Seredžiaus.

Liepos 18 d. Dainių kaime pas ūkininką K. apsinakvoję vokiečių kareiviai prievartavo jį maitinti juos, norėję rekvizuoti arklius važiuoti į Raseinius. Ūkininko sūnui pasipriešinus, arklius paėmė iš kaimyno.

Tiesa, kai kada su okupantais pavykdavę sugyventi taikiai. Liepos 23 d. vokiečiai Jurbarke, majorato sode (dabar Dvaro parkas), surengė gegužinę, į kurią suplūdo daugybė žmonių. Su lietuvių valdžios žinia vokiečių būrys buvęs apsistojęs valsčiaus namuose.

„Klasių kova“

Naująja nepriklausomos Lietuvos valdžia buvo patenkinti ne visi. Buvo ir tokių (kaip ir šiais laikais), kurie su ilgesiu žvalgėsi į rytų kaimyną.

1923 m. gegužės 1 d. „iš kažkur atsiradęs siuvėjas Jurgis Narjauskas“ varęs komunistinę propagandą: Eleonoravo dvare raginęs balsuoti už Darbo kuopos[1] sąrašą. Šauliai ir mokytojai išaiškinę žmonėms, kas ta Darbo kuopa, ir agitatorius su triukšmu buvo žmonių išvytas.

Plėšikų siautėjimas

Pasitaikydavo ir plėšikų užpuolimų su labai sunkiomis pasekmėmis. 1920 m. gruodžio 11 d. iš Jurbarko iki Tilžės arkliais važiavęs į Ameriką vykstantis Antanas Jankauskas buvo piktadarių nužudytas ir įmestas į Nemuną. Gyva liko jo jauna žmona. Bendrakeleivis Jonas Giedraitis įstengė pabėgti: jam perskėlė keliose vietose galvą ir sumušė kairę ranką.

1922 m. birželio 13 d. „Lietuvos aidas“ rašė apie 1921 metais, Bandzinų kaime įvykdytą nužudymą. Iš Amerikos grįžęs Andrius Pauliukaitis parsivežęs 70 000 auksinų. Su kažkiek pinigų išėjęs su vienu kareiviu į mišką. Kitą dieną jis rastas miške nušautas. Užmušėjas Jonas Kurgys paėmęs 30 000, auksinį laikrodėlį ir žiedą. Suimtas prisipažinęs ir daiktus su pinigais grąžinęs.

Nenugalimas noras praturtėti

Troškimas praturtėti bet kokia kaina Jurbarko gyventojams galvas susukdavo visais laikais.

1921 m. balandžio 29 d. Jurbarke suimtas vienas žydelis, padirbęs už daug tūkstančių auksinų vadinamųjų banderolių (akcizo ar muito apmokėjimo juostelių). Suimamas jis policininkams siūlė 60 000 auksinų kyšį.

1921 m. rugsėjo 9 d. Bandzinų kaime pas pil. Joną Pauliukaitį į trobą, išėmę langą, įlindo piktadariai. Pavogė 7 svarus duonos, vieną sūrį, kelis svarus žuvies, akinius ir šeimininko pasą. Visa šeima tą naktį gulėjo klėtyje.

1924 m. gegužės 13 d. išaiškintas Lukšių kaimo (Jurbarko vlsč.) gyventojas M. Jankauskas, kuris apgaudinėdamas „skolinosi“ iš Eržvilko gyventojų pinigų.

1924 m. lapkričio 22 d. Jurbarko policininkai Stankus ir Giedraitis pas ūkininką Joną Zaksą radę kibirą brogos (degtinei varyti raugalo) ir surašę protokolą. J. Zaksas juos paskui apskundė policijos vadui. Lapkričio pabaigoje Jurbarko nuovados teisėjas J. Zaksą už šmeižimą nubaudė vienu mėnesiu kalėjimo, o už brogos laikymą 1000 auksinų bauda arba trimis mėnesiais kalėjimo.

Nesmagios vakaruškos

Padauginus „valstybinės“ ar „naminukės“ kildavo jau kitokių bėdų.

1921 m. rugpjūčio 15 d. Jurbarke pas pil. P. Keturauskį vykusioje vakaruškoje buvo sunkiai primuštas jurbarkiškis Bolius Salickis: jam įlaužta galva ir paralyžiuota kairioji kūno pusė.

1923 m. kiduliškis, pasivadinęs slapyvardžiu Matęs Pranas, piktinosi, kad Velykų antrąją dieną, balandžio 2-ąją, Kidulių šaulių būrio surengtame vakarėlyje įspūdį gadinęs atėjęs įkaušęs silpnai ant kojų besilaikantis Jurbarko miesto burmistras p. A-kas.

Padegimas

Nenugalimas pavydas daugiau turintiems taip pat visais laikais skatino nusikalsti. 1921 m. naktį iš rugsėjo 27 į 28-ąją Kuturių kaime padegtas ūkininko Antano Liocaičio klojimas su javais. Viskas sudegė.

Nelaimė upėje

Kasmet savo duoklę pasiimdavo ir Nemunas. 1923 m. sausio 1 d. iš Pašvenčio kaimo trys pasienio pulko kareiviai su paštu kėlėsi per upę. Ledo lytims pramušus valtį, jie ėmė skęsti. Vienas įstengė iš Nemuno vidurio išplaukti, o Antanas Nepinis ir Juozas Anitkus paskendo. Kūnai dar nerasti, sausio 17 d. rašė laikraštis „Lietuva“.

[1] „Darbininkų kuopos“ buvo antivalstybinės Lietuvos komunistų partijos bandymas 1922–1926 m. pasinaudoti demokratija. Per I Seimo rinkimus (1922 m. spalio 10–11 d.) kuopininkai gavo 52 000 balsų. Į Seimą išrinkti J. Kubickis, P. Norkūnas, K. Dominas-Bangaitis, K. Matulaitis, P. Vilūnas (visi Lietuvos komunistų partijos, pirmieji du – jos centro komiteto nariai) sudarė darbininkų kuopų frakciją. Veikdami kuopininkų vardu komunistai stengėsi plėsti įtaką darbininkų legalioms organizacijoms. Per II Seimo rinkimus (pirmasis paleistas 1923 m. kovo 13 d.) dėl rinkimų įstatymų pažeidimų valdžia atsisakė registruoti kuopininkų sąrašus, jie buvo registruojami kitais pavadinimais. Lietuvių krikščionių demokratų partijos Vyriausybė kuopininkų rinkimų agitaciją varžė, apie 200 jų veikėjų suėmė, dalį kalino. Po III Seimo rinkimų (1926) teismas visus kuopininkus išteisino. vle.lt inf.

Žurnalo „Jurbarko laikas“ leidybą iš dalies remia Medijų rėmimo fondas.
Skirta 22 800 Eur