Smukučių karjere – sensacingi milijonų metų senumo radiniai

 Jurbarko kraštas, pasirodo, yra įdomus geologams, glaciologams ir netgi paleontologams – žmonėms, tiriantiems žemės gelmes, ledynus ir ieškantiems dinozaurų. Miesto apylinkėse tiesiog po kojomis galima aptikti milijonus metų skaičiuojančių fosilijų – suakmenėjusių gyvūnų liekanų, menančių laikus, kai gyveno dinozaurai, o Lietuvos teritorijoje tyvuliavo jūra.

Dėmesys Jurbarkui sustiprėjo po paskutinį rugsėjo ketvirtadienį vykusios Vaclovo Into akmenų muziejaus ir Kauno Tado Ivanausko zoologijos muziejaus specialistų ekspedicijos, kuriai vadovavo geologas Simonas Saarmannas, atradimais pasidalinęs ir su „Mūsų laiko“ skaitytojais.

Maždaug 10 asmenų grupė įsiprašė į Jurbarko, tiksliau Smukučių, karjerą, kur per keturias valandas prisirinko pilnus maišus visokiausių uolienų, įdomiausių radinių, papildysiančių muziejų rinkinius. Tarp radinių – ortocerai, išnykę galvakojai moliuskai, visokiausi koralai, trilobitai, įspūdingo dydžio amonitas, šukutė ir netgi smiltainio gabalas, kuriame matyti senovės jūros dugno atspaudos, vadinamosios ruzgos. „Kai braidai Baltijos jūroje Palangoje, jaučiasi nelygus smėlio dugnas. Tai tos ruzgos suakmenėjo kaip kažkokie gyvi organizmai ir išliko. Milijardo metų senumo gali būti seniausias radinys, kai dar mūsų planetoje nebuvo daugialąsčių organizmų, bet jau buvo fotosintetinantys organizmai, vyko fotosintezė ir atmosferoje buvo deguonis, dėl to tie smiltainiai yra raudonos spalvos, nes rūdija geležis. Dar iki daugialąsčių organizmo atsiradimo. Toks įdomus radinys“, – „Mūsų laikui“ pasakojo Simonas.

Kodėl Jurbarkas?

Jurbarko apylinkės tyrimams buvo pasirinktos dėl kelių priežasčių. Rinkosi vietovę arčiau Kauno, nes toje pusėje didesnė tikimybė rasti fosilijų. „Maždaug nuo Vidurio Lietuvos į pietus yra didesnė galimybė rasti fosilijų, nes randame išlikusių Kreidos periodo uolienų“, – sakė Simonas, paaiškinęs, kad šiaurės Lietuvoje tokia tikimybė mažesnė. Dar viena priežastis ta, kad čia galėjo tyrinėti. Komanda nesėkmingai bandė įsiprašyti į Zapyškio seniūnijoje esantį karjerą, o tada kreipėsi į „Jurbarko karjerų“ vadovą, kuris ekspediciją įsileido, dėl ko geologas yra labai dėkingas. Simonas, pasirodo, jau ne kartą šiame karjere yra lankęsis, sako, mėgstantis „kuistis“ tokiose vietose.

Didžiulis amonitas

„Vienas radinys nustebino net ir mus – tai apie 19 centimetrų skersmens amonitas. Tokių dydžių pavyzdžiai Lietuvoje ypač reti – žinomi vos keli tokie atvejai“, – pasakojo S. Saarmannas.

Kaip buvo skelbiama išplatintame pranešime spaudai, ekspedicijos muziejų darbuotojai susipažino su paleontologijos pagrindais, mokėsi atpažinti dažniausiai randamas fosilijas ir prisidėjo prie jų paieškos. Tačiau net patyrę specialistai nesitikėjo tokio radinio. „Ėjau palei akmenų krūvą, net plaktuko neturėjau, tik žiūriu – dideliam akmeny lyg koks stuburas išlindęs per plyšį. Akmeniui nuskilus visi apstulbome – tai buvo milžiniškas amonitas“, – pasakojo Vaclovo Into akmenų muziejaus vyr. rinkinių kuratorė-direktoriaus pavaduotoja Valda Vaškienė.

Didžiausias iki šiol Lietuvoje rastas amonitas saugomas Lietuvos geologijos tarnybos Žemės gelmių informacijos centre Vievyje. Jo aukštis siekia 36 cm, skersmuo – 31 cm. Amonitai – jau išnykusi galvakojų moliuskų grupė, gyvenusi jūrose prieš dešimtis milijonų metų. Jų fosilijų randama visame pasaulyje, bet Lietuvoje, ypač tokio dydžio, aptinkama itin retai. Rastas egzempliorius praturtins muziejaus kolekciją ir taps vertingu mokomuoju eksponatu.

Radinys nėra įspūdingas tik vizualiai – tai gamtos lobyno dalis, padedanti užpildyti mūsų žinių spragas. Ne veltui sakoma, kad Lietuva yra jūrinė valstybė – juk didesnę geologinio laiko dalį mūsų šalies teritorija buvo apsemta vandens. Amonitas dar nėra detaliai ištirtas, bet spėjama, kad jis gali priklausyti išnykusiai cosmoceras amonitų genčiai, klestėjusiai Juros periodo viduryje. Tuo metų jūros apsemta Lietuvos teritorija buvo arčiau pusiaujo, klimatas buvo šiltesnis, drėgnesnis.

Nežinoma rūšis?

Nors įspūdingasis amonitas rastas Jurbarko apylinkėse, fosilija susidarė ne čia – ji, kaip ir kitos žvyro karjero uolienos, buvo atvilkta ledyno ir suklostyta tirpstančių vandenų. Tai reiškia, kad tikroji fosilijos susidarymo vieta yra toliau į šiaurę. Amonitą tyrinės paleontologai ir, tikimasi, atskleis daugiau įdomybių apie krašto geologinę praeitį.

„Tas amonitas gali būti mokslui nežinoma rūšis. Visada labai įdomu kuo daugiau aprašyti tų rūšių, nes turime aprašytą tik vieną procentą kažkada gyvenusių planetoje rūšių. Kiekviena nauja rūšis gali kažką naujo pasakyti apie galvakojų moliuskų evoliuciją. Ir gal pavyktų ištirti, iš kokios vietos tas amonitas, nes pagal uolieną galima nustatyti, ar čia iš Lietuvos šiaurės yra ledyno nugremžtas tas akmuo, o gal dar iš šiauresnių vietų. Jei turime vietą, kur ledynas nuklojo tą akmenį ir žinome vietą, iš kur jis nuplėšė, galime rekonstruoti ledyno slinkimo trajektoriją“, – pasakojo Simonas apie tyrimus, kurių rezultatai įdomūs ir ledynų bei dinozaurų tyrinėtojams.

Šukutės ir velnio pirštai

Jei amonitas džiugins Mosėdyje įsikūrusio muziejaus lankytojus, į Kauno zoologijos muziejų iškeliavo kitas retas eksponatas – 10 cm skersmens moliuskas, šukutė. „Kas mėgsta piligrimystę, žino, kad Šv. Jokūbo kelio simbolis – šukutė. Ji daug jaunesnė nei rastas amonitas. Jei amonitas yra Juros periodo, tai čia Mezozojaus, 30–50 mln. metų senumo, triskart jaunesnė nei amonitas. Graži balta kriauklė. Nuskilo akmuo ir turime abi geldelės puses. Labai gražus pavyzdys“, – džiaugėsi geologas.

Ekspedicijos dalyviai Smukučių karjere prisirinko ir „velnio pirštų“, belemnitų. „Belemnitai – likutis buvusio gyvūno, galvakojo, kuris labai artimas kalmarams, sepijoms. Be išorinio skeleto gyvūnas savo viduje turėjo kulkos formos dalyką, kurį mokslininkai vadina rostru. Jis gale praplatėdavo ir praplatėjime buvo gyvybiškai svarbūs organai apsaugoti ir balansui išlaikyti. Kai gyvūnas mirdavo, likdavo vienintelė jo dalis – rostras“, – pasakojo geologas, prisiminęs, kaip jį, vaiką, suaugusieji yra apgavę. „Sakydavo, kad jei tą velnio pirštą perskelsi, velnią prisišauksi“, – šypsosi jis.

Paslaptys akmenyje

Ką reiškia tokie atradimai? Pasak Simono, žmonės yra įsitikinę, kad Lietuva nėra gamtiškai įdomus kraštas ir galvoja, kad tik Anglijoje, Prancūzijoje ar didžiajame kanjone JAV galima rasti kažką įdomaus. „Nustemba sužinoję, kad ir mūsų pilkame akmenėlyje gali būti mokslo paslapčių“, – kalbėjo geologas, kurio nuomone, tikėjimas ir entuziazmas ieškant labai padeda.

Nors jis ne pirmą kartą lankėsi Jurbarko karjere, tokių įspūdingų pavyzdžių iki šiol nebuvo radęs. Užtat ekspedicijos dalyviams muziejininkams pavyko. Simonas šypsosi pasakodamas, kaip smalsūs muziejininkai iš karto ėjo prie didelių akmenų ir negailėdami jėgų juos skaldė. „Aš galbūt net nepažiūrėčiau į tą didelį akmenį – pusvalandį vargsi, kol suskaldysi ir dar nieko nebus. Vaikišką žingeidumą turėjo ir galbūt dėl to rado“, – pastebėjo Simonas.

Fosilijų galima rasti ir kieme

Žinia apie Jurbarke rastą unikalų amonitą plačiai pasklido ir sudomino nemažai žmonių. Simonui jau skambino mokytojas iš Jurbarko, norintis su mokiniais vykti į karjerą ieškoti fosilijų. Kreipėsi ir daugiau susidomėjusių. Geologas šypsosi, kad panašiai būna grybaujant –kažkas randa baravyką, visi subėga į tą vietą, bet nebūtinai randa daugiau. Simonas tikina, kad skubėti į tą patį Smukučių karjerą neverta. „Galima ir pas save kieme rasti ar ant Nemuno kranto, bet kuriame karjere visoje Lietuvoje“, – sakė jis, pastebėjęs, kad nebūtina ir skaldyti akmenis. „Tikrai nėra tendencijos, kad visos fosilijos slepiasi viduje ir kad reikia akmenis skaldyti“, – sakė jis, pridūręs, kad fosilijų ieškoti ypač gerai po lietaus, nuplaunančio dulkes, tada labai gerai matosi akmens struktūra.

Beje, Simonas netrukus svečiuosis Jurbarke – dar šį mėnesį į Jurbarką iš Kauno planuoja atvykti mokslo populiarinimo centro „Mokslo sala“ atstovai rinkti pavyzdžių edukacijoms.

Šventoji trejybė pagal geologus

Ką su tokiais radiniais daryti? Anot Simono, fosilijas reikia saugoti, padovanoti kokiam krašto ar mokyklos muziejui. Svarbiausia, nepamiršti, kurioje vietoje ji yra surasta. Pasak pašnekovo, geologai juokauja apie šventąją trejybę, kurią būtina prisiminti: kur radai, kas rado ir kada radai. Visa tai reikia užrašyti, nes tik tada radinys turi vertę. Be šios informacijos netgi įspūdingos fosilijos vertė menksta.

Galima rasti ir dinozaurų

Lietuvoje galima rasti ne tik galvakojų moliuskų liekanų. Pasak geologo, nors Juros periodu visa Lietuva buvo po vandeniu, yra tikimybė rasti ir sausumos dinozaurų liekanų, atneštų į jūrą iš sausumos upėmis ar per potvynius. Tokia galimybė yra didelė, juo labiau, kad mūsų šalyje yra rastas nemažas, vos į delną telpantis, dinozauro ar roplio nugarkaulio slankstelis. Be to, būta ir jūroje plaukiojusių dinozaurų, tad galima rasti ir šių liekanų.