Sekmadienio pamokslas. Išpažintis ir malda – kelias į dievišką meilę

Šį sekmadienį, septintąjį po Velykų, minimos Sekminės. Krikščionybėje tą dieną švenčiama Šventosios Dvasios nužengimo į žemę diena – tikima, jog nuo šios dienos ji apsigyvena ne tik pranašuose ar karaliuose, bet ir kiekviename tikinčiajame. Šia proga dalinamės Jurbarko Švč. Trejybės parapijos vikaro kun. Sigito Jurkšto sekmadieninio pamokslo tekstu.

„Visi pasidarė pilni Šventosios Dvasios ir pradėjo kalbėti kitomis kalbomis" (Apd 2, 4). Tai įvyko praėjus 50 dienų po Jėzaus prisikėlimo, tą dieną, kai žydai šventė 10 Dievo įsakymų davimą akmens plokštėse. Biblijoje viskas susiję – viskas galiausiai susivienija Jėzuje Kristuje. Kalbų dovana primena simbolinę Babelio bokšto istoriją. Siekdami blogo tikslo žmonės atsiskiria nuo Dievo – gėrio šaltinio, susiskaldo ir nebesusišneka. Tuo tarpu Šventoji Dvasia, kurią gauna įtikėję Jėzumi Kristumi, Dievo meilės Dvasia, mus vėl suvienija – vėl galime nenuteisti neteisingai, suprasti vienas kitą. Ir ši dieviškos meilės dovana sustiprina kiekvieną meilę: tarp vyro ir moters, draugų, tėvų ir vaikų, brolių ir seserų. Tai lyg vandens perkeitimas į vyną, netobulos, pavydžios, savininkiškos žmogiškos meilės perkeitimas į dievišką meilę.

Per Sekmines išsipildė Jeremijo pranašystė: „įdiegsiu jiems savo įstatymą, jį įrašysiu jiems į širdį. Tada aš būsiu jų Dievas, ir jie bus mano tauta." (Jer 31, 33). Šventoji Dvasia skatina mus ne tik išoriškai nepakliūti policijai, bet ir mintyse darytis panašiems į Jėzaus Širdį. Išsipildė ir Ezechielio pranašystė: „Pašventinsiu savo didį, tautose išniekintą vardą, kurį jūs išniekinote jų akyse, – tai Viešpaties Dievo žodis. Duosiu jums naują širdį ir atnaujinsiu jus nauja dvasia. Išimsiu iš jūsų akmeninę širdį ir duosiu jums jautrią širdį. Duosiu jums savo dvasią ir padarysiu, kad gyventumėte pagal mano įstatus." (Ez 36, 23.26, 27) Turbūt visi esame patyrę akmens širdies pojūtį – kada norėtume mylėti, bet neturime meilės. Kas gi iš mūsų nenorėtų gauti dovanos mylėti kiekvieną žmogų taip stipriai, kaip Dievas jį myli? Bet kaip įgyti šią dovaną?

Katekizmas rašo, jog lengva nuodėmė sumažina mumyse gebėjimą mylėti, o sunki nuodėmė jį sunaikina. Tad visų pirma mums reikia nuodėmių atleidimo dovanos. Jėzus, sumokėjęs ant kryžiaus mūsų skolas, šiandien Evangelijoje sako: „Imkite Šventąją Dvasią. Kam atleisite nuodėmes, tiems jos bus atleistos, o kam sulaikysite, – sulaikytos.“ Vienas mūsų vyskupijos kunigas pasakojo, kaip prieš padėdamas melstis už apsėstą žmogų nepriėjo išpažinties, o piktoji dvasia per tą žmogų tiksliai išpasakojo jo nuodėmes. Tėvas egzorcistas Gabriele Amorth rašė, jog velnias kartais žino neišpažintas nuodėmes ir dėl jų įgyja galios mūsų gyvenimui, gali mus kaltinti. Tuo tarpu Šventoji Dvasia yra lyg Advokatas, kuris mus gina.

Kartą kalbėjau su viena vaikų namų auklėtoja ir ji pasakė tai, ką gerai įsiminiau: „Visada galvojau, – sakė ji, – kad meilė pasiekiama meilės priemone. Bet galiausiai supratau, kad meilė pasiekiama maldos priemone." Būtent tai kalba Mergelė Marija savo apsireiškimuose Medžiugorjėje ir kitur. Kadangi Dievas taip gerbia mūsų laisvę, Jis laukia, kol maldoje ateisime su Juo susitikti.

Taigi išpažintis ir malda – patys nepopuliariausi dalykai šiais laikais. Ir visgi tai kelias įgyti dievišką meilę.