Panemunės pilis kvietė „Po karaliaus Stepono vėliavomis“ (NUOTRAUKOS)

Birželio 14 d. atvykę į Panemunės pilį žiūrovai pasinėrė į XVI amžiaus pabaigos LDK gyvenimą. Į laikus, kai šalį jau du dešimtmečius niokojo alinantis karas su Maskvėno – caro Ivano Rūsčiojo, arba Žiauriojo – kariuomene; kai Lenkijos ir Lietuvos sostą užėmė niekam nežinomas barbaras iš tolimosios Transilvanijos, per trumpus 10 metų soste, pasak kai kurių istorikų, nuveikęs Lietuvai  tiek daug, kad galėtų būti laikomas svarbiausiu valdovu po Vytauto Didžiojo.

Apie šio valdovo epochą ir sukurtas istorinis romanas „Po karaliaus Stepono vėliavomis“, kurio autorius, pasislėpęs po Vyčio Lauryno Palūksčio pseudonimu, pats save vadina „paskutiniuoju XXI amžiaus anonimu ir bene priešpaskutiniu LDK piliečiu“. Romano veiksmas vystosi 1576–1579 metais, kai dvi galybės – Lietuva ir Maskva – Livonijos kare jau antrą dešimtmetį grūmėsi žūtbūtiniuose mūšiuose. Siaučiant visa naikinančiam karui ir tvyrant sumaiščiai, į Lenkijos ir Lietuvos valdovų sostą įžengia Steponas Batoras. Įtvirtinęs savo valdžią, jis pagaliau sutelkia galingą kariuomenę ir 1579-aisiais pradeda vieną iš pačių didžiausių savo karo žygių – apgula Maskvos caro Ivano Žiauriojo užgrobtą Polocką. Šių dramatiškų įvykių sūkuryje netikėtai susikerta Žemaitijos bajoro Jono Lauryno ir vengrų pirklio dukters Anikos keliai...

„Visada stebėjausi, kodėl visi kalba tik apie Žygimantą Augustą ir jo meilę Barborai Radvilaitei. Kodėl niekas nekalba apie Barboros brolį Mikalojų Radvilą Rudąjį, kuris Ulos mūšyje su 6 tūkstančiais karių sutriuškino 30 tūkstančių rusų kariuomenę? Apie jį irgi pasakoju savo romane. Kodėl niekas nekalba apie Steponą Batorą arba prisimena tik kad jis įsteigė Vilniaus universitetą? O juk jis padarė kur kas daugiau“, – kalbėjo autorius.

Romano ištraukas skaičiusiam, apie jo kūrimo priežastis ir užkulisius, istorines XVI amžiaus peripetijas įdomiai ir įkvepiančiai pasakojusiam „Po karaliaus Stepono vėliavomis“ autoriui kurti tų laikų atmosferą padėjo Senosios muzikos trio – smuikininkai Giedrė Populaigė, Eirimas Velička ir Jonė Krištolaitienė. Tiesa, smuikai kartkartėmis atrodė per švelnūs instrumentai autoriaus pasakojamų batalinių scenų ir dvaro intrigų fone, ne veltui pats Vytis Laurynas smuikininkų trio viename kūrinyje ėmė pritarti būgnu.

Taigi pagrindiniai faktai apie karalių Steponą Batorą, kurį istorikas Edvardas Gudavičius ir, žinoma, romano autorius laiko didžiausiu LDK valdovu po Vytauto Didžiojo.

Steponas Batoras (1533–1586) (vengr. Istvan Bathory, lenk. Stefan Batory) – 1571–1576 m. Transilvanijos (priklausė Vengrijai) kunigaikštis, o nuo 1576 m. iki mirties – Lenkijos karalius ir Lietuvos didysis kunigaikštis.

Abiejų Tautų Respublikos valdovu jis tapo įvairioms grupuotėms šalyje kovojant dėl kandidato į sostą. Viena Elekcinio seimo dalis, daugiausia LDK ir Prūsijos atstovai, valdovu siūlė Šventosios Romos imperatorių Maksimilianą II (iš Habsburgų dinastijos), kita, daugiausia Lenkijos atstovai, – Steponą Batorą. Po ilgų derybų su lenkais ir pačiu karaliumi LDK atstovai pagaliau pripažino Steponą Batorą Lietuvos Didžiuoju Kunigaikščiu.

Nors Steponas Batoras karaliavo vos dešimt metų, jo nuopelnai Lietuvai tiesiog neįtikėtini:

Jis pergalingai užbaigė daugiau kaip dvidešimt metų (1558–1583) trukusį Livonijos karą ir taip sužlugdė Maskvos siekius įsitvirtinti prie Baltijos pakrančių;

1579 m. pertvarkė Vilniaus jėzuitų kolegiją į akademiją ir taip tapo Vilniaus universiteto įkūrėju;

Jis reformavo teisingumo sistemą: 1581 m. įsteigė LDK apeliacinę teismo instanciją – Lietuvos Vyriausiąjį Tribunolą, patvirtino Antrojo Lietuvos Statuto (1566) pataisas;

Lietuvos ir Lenkijos ginčuose dažniausiai palaikydavo lietuvių pusę arba bent jau siekdavo išmintingo kompromiso.

„Nors istorija nepripažįsta „kas būtų, jeigu būtų“, esu įsitikinęs, kad jei ne Steponas Batoras, Lietuva, o taip pat būsimųjų Latvijos ir Estijos teritorijos jau XVI amžiuje būtų patekusios Maskvos valdžion“, – sako romano „Po karaliaus Stepono vėliavomis“ autorius.

Straipsnis pirmą kartą publikuotas laikraštyje „Mūsų laikas“ (2026 m. birželio 19 d., Nr. 24 (1590)).