Pamirštas diplomatas iš panemunių, Lietuvai atkovojęs Vilnių ir Klaipėdą

Gyvendami ramų, taikų gyvenimą, galvojame, kad visada jis toks ir bus. Bet realybė kitokia. Esama geopolitinė situacija rodo, kad valstybės gyvavime, net tuo atveju, jeigu ji pripažinta tarptautinius mastu, įvairios sutartys bei konvencijos gali nieko nereikšti. Lietuva tokia maža, kad didžiosios, aukodamos tokias mažas valstybes kaip Lietuva, į šalį nustums garbę ir į pirmą vietą visada iškels savo interesus. O ką jau kalbėti, kai ta valstybė dar besikurianti? Tačiau bet kokiu atveju jos likimas pirmiausia priklauso nuo ją kuriančių žmonių valios. Jei jie bus tokie, kaip XIX a. pabaigos – XX a. pradžios lietuvių inteligentai, sukaupę žinių Vakarų ar net Maskvos universitetuose ir skubėję padėti lietuviškai Lietuvai, galime būti ramūs. O jei atitolę nuo istorijos, nuo pamatų, apimti tik hedonistinio gyvenimo svaigulio ir nesuprantantys, kad... priešas už vartų?.. Praeities nežinojimas vėl gali nublokšti į tamsias ūkanas, iš kurių išbristi nebus taip lengva. Tam yra pamokos, mūsų istorijos pamokos, kurias teikia žmonės, ateinantys į dabartį iš praeities, gimę mūsų žemėje, mokęsi mūsų krašto mokyklose. Toks buvo ir Vaclovas Sidzikauskas, ambicingas, veržlus, atkaklus ir garbingas paties aukščiausio rango valstybę kūręs Lietuvos diplomatas. Apie jo nuopelnus ir pakalbėkime.

100 metų, kai baigėsi Klaipėdos sukilimo tarptautinis įteisinimas

„Suvalkijos panemunėje yra vietovė, lyg ir miestelis, lyg ir kaimas, įspraustas tarp dviejų dvarų – Kidulių ir Kaimelio, Šiaudine vadinamo. Joje 1893 m. balandžio 10 d. išvydau pasaulį“,– rašė jis savo prisiminimų knygoje „Lietuvos diplomatijos paraštėje“. Šita knyga turėtų būti ant kiekvieno istorijos mokytojo stalo, nes joje sudėta didelė dalis to pasaulio, kurį ne tik išvydo, bet per kurį žengė vedinas vienintelės – laisvos ir nepriklausomos, lygiavertės kitoms Europos valstybėms – Lietuvos – idėjos. Ar įsivaizduojama Lietuva be Vilniaus ir Klaipėdos? Sakysite – niekaip! Ir būtent už tai (ir ne tik!) diplomatui Vaclovui Sidzikauskui reiktų pastatyti paminklą! Tarpukario Lietuva – tai trapi valstybėlė, atsidūrusi tarp dviejų į ją nusitaikiusių galijotų – Lenkijos ir Vokietijos – girnų. Reikėjo jėgos, politinės ir diplomatinės, iš tų gniaužtų išsivaduoti!

^{Vaclovas Sidzikauskas. Veiverių mokytojų seminarijos archyvo nuotr.}

Jeigu praėjusiais, 2023-aisiais, tyliau Lietuva, kur kas garsiau Klaipėda galinga istorijų operos „Klaipėda“ premjera uosto elinge paminėjo Klaipėdos sukilimo šimtmetį, tai šie metai mini šimtmetį, kai 1924 m. gegužės 8 d. Paryžiuje, Tautų Sąjungos Ambasadorių konferencijoje, buvo pasirašyta Klaipėdos krašto kaip neatsiejamos Lietuvos teritorinės dalies, konvencija. Lietuvos Seimas ją ratifikavo liepos 20 d. Kaip ir visos kitos tarptautinės sutartys Klaipėdos konvencija Tautų Sąjungos sekretoriate įregistruota 1924 m. spalio 3 d. Taip baigėsi 1923 m. Klaipėdos sukilimo tarptautinis įteisinimas.

Reiktų paminėti, kad Lietuvos Tarybai 1918 m. vasario 16-ąją paskelbus Lietuvos Nepriklausomybės atkūrimą, Tautų Sąjungos valstybių ji nebuvo pripažinta de jure dėl neišspręsto su lenkais Vilniaus klausimo. Kadangi Versalio sutartimi Klaipėdos kraštas buvo atskirtas nuo Vokietijos, Prūsų lietuvių taryba Taikos konferencijos prašė ją prijungti prie Lietuvos. Tačiau, kol Lietuva tarptautiniu mastu nebuvo pripažinta kaip suvereni valstybė, Klaipėdos krašto prijungimas nebuvo galimas. Todėl šį kraštą administruoti pavesta Prancūzijai. De jure Lietuvą Tautų Sąjunga pripažino tik 1922 m. gruodžio 22 d. Per pustrečių metų prancūzų valdymas Klaipėdą padarė svetimų intrigų objektu. Į ją pretendavo ne tik lietuviai, bet taip pat lenkai ir vokiečiai. Bet, pajutę grėsmę, telkėsi lietuviai. Prijaučiančių ir pagalbos iš Didžiosios Lietuvos sulaukusių sukilėlių karine akcija buvo įvykdytas Klaipėdos krašto prijungimas prie Didžiosios Lietuvos.

Bet toji Tautų Sąjungos valstybių signatarių pripažinta Lietuvos valstybė su Klaipėdos kraštu vis dar buvo lyg šašas tiek vokiečiams, tiek ir lenkams. Pastarieji vis dar stengėsi išsikovoti sau pavaldų tranzitą geležinkeliu Lietuvos teritorija. Ilgus metus trukęs ginčas nuvedė iki Nuolatinio tarptautinio teisingumo tribunolo (toliau NTTT) Hagoje.

Dvi pergalės Hagoje

^{Iš kairės: diplomatas B. K. Balutis. Ministras Pirminkas E. Galvanauskas ir V. Sidzikauskas pasirašo Klaipėdos krašto perdavimo Lietuvai konvenciją, 1924 m. gegužės 18 d. Lietuvos valstybinio archyvo nuotr.}

Bet štai, 1931 metų spalio 15 d. Kauną pasiekė džiugi žinia iš Hagos apie sprendimą vadinamoje Tranzito byloje tarp Lietuvos ir Lenkijos – byla buvo laimėta, Lietuvos tarptautiniai pasižadėjimai neįpareigojo jos atidaryti laisvo judėjimo geležinkelio ruožu Kaišiadorys – Lentvaris tol, kol tęsis teritorinis ginčas dėl Vilniaus. Lietuvos oficiozas – laikraštis „Lietuvos aidas“ išspausdino visą NTTT sprendimo tekstą ir pasakojo apie iš Hagos grįžusių didvyrių ir pergalės prieš Lenkiją laimėtojų – Lietuvos nacionalinio teisėjo Vlado Stašinsko, Lietuvos Vyriausybės agento Tranzito byloje diplomato Vaclovo Sidzikausko ir teisėjo sekretoriaus Lado Natkevičiaus entuziastingą Ministro Pirmininko Juozo Tūbelio, užsienio reikalų ministro Dovo Zauniaus, diplomatų, politikų ir visuomenės veikėjų pasitikimą Kauno geležinkelio stotyje. Bet atskivėpti nebuvo kada.

Dar viena byla Hagos NTTT, gal net didesnio politinio svorio, V. Sidzikausko laukė 1932-ųjų pavasarį, kai vokiečiams palankios Tautų Sąjungos valstybės signatarės (nes tik jos tokią teisę turėjo) – Didžioji Britanija, Prancūzija, Italija ir Japonija – Lietuvą apskundė Hagos NTTT. Nuo pat Klaipėdos konvencijos priėmimo iki 1932-ųjų provokiški Klaipėdos direktorijos nariai ir „seimelininkai“, t.y. seimelio nariai, kurių buvo dauguma, žinodami stiprėjantį Vokietijos spaudimą Tautų Sąjungos tarybai, ją tiesiog bombardavo skundais dėl gubernatoriaus Antano Merkio veiksmų ir jo reikalavimų nepažeidinėti Lietuvos statuto ir Konstitucijos, valstybinėse įstaigose Klaipėdos krašte kalbėti ir dokumentus rašyti lietuvių kalba, į seimelį rinkti tik mokančius lietuvių kalbą, skundikai prieštaravo lietuviškiems teismams, prokuratūrai, lietuviškoms mokykloms. Vokietijos spaudimas Tautų Sąjungos valstybėms signatarėms ypač sustiprėjo prieš rinkimus į Reichstagą. Klaipėdos lietuviai taip pat nesėdėjo rankų sudėję – jų maištas 1931 m. tarsi dar daugiau žibalo įpylė į ugnį. Lietuva, jausdama valstybių signatarių prielankumą Vokietijai, bijojo kraštutinio sprendimo – prarasti Klaipėdos kraštą visiems laikams, o Vokietija kaip tik to ir siekė. Bet Lietuvos interesus aktyviai gynusiam Klaipėdos gubernatoriui Antanui Merkiui 1932 m. kovo mėnesį paleidus provokišką seimelį Klaipėdoje ir nepavykus susitarti su Tautų Sąjungos valstybėmis signatarėmis, trauktis nebuvo kur – liko tik Haga. Kaip rašo Vytautas Žalys („Lietuvos diplomatijos istorija 1925–1940“, 2 tomas), Lietuvą išgelbėti galėjo tik stebuklas. Ir jis įvyko!

Vaclovo Sidzikausko stebuklas

Kas galėtų atstovauti Lietuvai šioje byloje, Lietuvos vyriausybei klausimų nekilo: „Ministrų Taryba (Kabinetas) vienbalsiai nutarė prašyti Tamstą apsiimti ginti Lietuvos bylą Hagos tribunole“,– toks raštas pasiekė tą pavasarį Vaclovą Sidzikauską. „Kadangi aš buvau vienas iš tų, kurie tą bylą sukėlė, ir buvau gubernatoriaus akto autorius, turėdamas galvoje mano vaidmenį surašant Klaipėdos konvenciją ir Statutą, laikau neturįs teisės atsisakyti“,- savo prisiminimuose („Lietuvos diplomatijos paraštėje“) rašė V. Sidzikauskas. Diplomatinėje taryboje Berlyne jis buvo išdirbęs dešimt metų, buvo vienas ryškiausių Klaipėdos krašto reikalų žinovų, gerai mokėjo vokiečių kalbą ir buvo puikiai teisiškai pasikaustęs. Tiesa, stodamas ginti 1924 m. Tautų Sąjungos valstybių signatarių pripažintos Klaipėdos konvencijos ir Statuto, kad šiame krašte būtų paisoma Lietuvos Konstitucijos ir Vokietija grubiai nesikištų į Klaipėdos krašto autonomijos reikalus, 1932 m. Hagos byloje, kuri truko šešias savaites, V.Sidzikauskas iš Lietuvos pasiuntinio Berlyne pareigų jau buvo atšauktas ir perkletas tokiai pat tarnybai Londone. Tam buvo rimtų priežasčių. Kaip teigia „Lietuvos diplomatijos istorijos 1925–1940 metais“ autorius diplomatas Vytautas Žalys (2 tomo II dalis), „Lietuvos užsienio reikalų ministrui (D.Zauniui – aut. past.) buvo žinoma apie Vokietijos Vyriausybės nepasitenkinimą V. Sidzikausko vaidmeniu, kurį jam, kone nuolatiniam Lietuvos delegacijos Tautų Sąjungos sesijose ir Tarybos posėdžiuose nariui, dėl įvairių aplinkybių neretai darbus tekdavo atlikti Ženevoje. 1930 m. rugsėjo mėnesį V. Sidzikauskas Vokietijos delegacijos akyse „ypač pasižymėjo“. Tvirtas Lietuvos interesų gynimas Tautų Sąjungoje, Berlyno nuomone, buvo nesuderinamas su V. Sidzikausko, kaip Lietuvos pasiuntinio Vokietijoje, statusu“. Kita vertus, D. Zauniaus noras Londone turėti didžiausią atramą  sprendžiant Klaipėdos reikalus buvo visiškai suprantamas. Šveicarijos dienraščiai tokį V. Sidzikausko perkėlimą iš Berlyno į Londoną taip pat buvo linkę vertinti kaip „Lietuvos politikos centro perkėlimą“ į Londoną, pažymėdami, kad Paryžiuje ir Londone Lietuva „akredituoja geriausius savo diplomatus“. V. Sidzikausko kalba NTTT truko dvi dienas, jo gebėjimai ir pažintys, profesionalus darbas ir puiki jo patarėjo advokato J. Robinzono orientacija teisinėje literatūroje tą stebuklą padarė! 1932 m. rugpjūčio 11 d. Tribunolas paskelbė savo sprendimą – Lietuva bylą laimėjo! Ši pergalė didžiuliu džiaugsmu nuvilnijo ne tik per visą Lietuvą, kur ji buvo prilyginta Žalgirio mūšio pergalei, ne tik tarp patriotinių Klaipėdos krašto gyventojų sluoksnių, bet ir tarp užsienio lietuvių. Londono geležinkelio stotyje sugrįžusį iš Hagos V. Sidzikauską pasitiko su laurų vainiku, o Lietuvos prezidentas Antanas Smetona už nuopelnus apdovanojo Vytauto Didžiojo II laipsnio ordinu. „Kai dabar skaitai Klaipėdos krašto Statuto aiškinimo bylą Hagos tribunole, tai matai trijų galijotų (žymių Didžiosios Britanijos, Prancūzijos ir Italijos juristų) kovą su Dovydu – Lietuvos vyriausybės atstovu V. Sidzikausku“,– V. Sidzikausko knygos „Lietuvos diplomatijos paraštėje“ (1994 m.) įžanginiame straipsnyje rašė profesorius Stasys Martišius.

Tai buvo itin reikšminga pergalė. Hagos tribunolo sprendimas itin sustiprino centro valdžios autoritetą ir galėjo sudaryti tvirtą bazę santykiams tarp autonominės ir centro valdžios tvarkyti.

Deja, šia pergale, kaip ir priėmus Klaipėdos konvenciją Tautų Sąjungoje, pagal kurią Klaipėdos kraštas atiteko Lietuvai, Lietuva negalėjo ilgai pasidžiaugti. 1939 metų kovą, kai Hitleris buvo pakeliui į Klaipėdą, o Vokietijos tankai per Tilžės Luizės tiltą riedėjo Pagėgių–Šilutės–Klaipėdos plentu, užsienio reikalų ministras Juozas Urbšys buvo priverstas skubėti į Berlyną pasirašyti Klaipėdos krašto atidavimo Vokietijai sutartį. Tarsi Klaipėdos konvencijos nė nebūtų buvę, tarsi po juo nebūtų pasirašiusios Tautų Sąjungos šalys signatarės,– Konvencijos 15 straipsnyje yra sakinys, kad „Suvereniteto teises Klaipėdos kraštui arba jų vykdymą negalima perduoti be Aukštųjų susitariančių šalių sutikimo“. Tačiau tos „Aukštosios šalys“ – jau minėtos valstybės signatarės Didžioji Britanija, Prancūzija, Italija ir Japonija užsimerkė prieš Hitlerio okupacinę invaziją ir Lietuvos 1939-aisiais nestojo ginti.

Baisu pagalvoti, kokie įvykiai sekė vienas po kito, kai Klaipėda pasidarė tarptautinių įvykių įkaitė. Jau tų pačių 1939 m. rugpjūčio 23 d. Maskvoje pasirašius gėdingą slaptą Molotovo ir Ribentropo protokolą, visa Lietuva kartu su Klaipėdos kraštu ir Mažosios Lietuvos dalimi – Rytprūsiais – atiteko Sovietų sąjungai. Kaip įvykiai klostėsi toliau, turbūt niekam pasakoti nebereikia. Tačiau galbūt verta suklusti ties prieš 60 metų Vaclovo Sidzikausko išsakyta mintimi, kad „Hitlerio išprovokuotas Antrasis pasaulinis karas pastatė Rytprūsių klausimą pasaulinės politikos darbotvarkėje. Mūsų pareiga budėti ir padaryti visa, kas nuo mūsų pareina ir pareis, kad ne tik būtų išlaisvinta Lietuvos valstybė, bet kad jos sienos apimtų visas lietuvių gyvenamas žemes pietuose, rytuose ir vakaruose su sostine Vilniumi“. Tačiau pats ir pridūrė, kad „nereikia didelės politinės išminties“ suprasti, jog „šis postulatas nebus lengvai įgyvendinamas“. Tikrai nebus. Bet šiuo metu, kaip niekada, apie tai vis dažniau viltingai pamąstome...

Naciai už Hagą atkeršijo, bičiuliai gelbėjo

Šlovės spinduliais po virtuoziškai atlikto darbo Hagoje Vaclovui Sidzikauskui neteko ilgai mėgautis. Atvirkščiai, kraštą užėmus hitlerininkams, jis tapo didžiausiu Vokietijos priešu, net buvo apkaltintas neva pasisavinęs labdarai skirtus pinigus. V. Sidzikauskas kreipėsi į teismą, kuris jį išteisino. Bet, būdamas garbingas žmogus, iš diplomatinės tarnybos nuo 1934-ųjų pasitraukė pats. Nuo 1936 iki sovietų okupacijos dirbo bendrovėje „Shell“ Lietuvos filialo direktoriumi, tuo pat metu dėstė diplomatijos istoriją Klaipėdos prekybos institute, vėliau – Šiauliuose, išleido knygų. Užėjus sovietams ir „išvadavus“ Vilnių, o naciams okupavus Klaipėdos kraštą, V. Sidzikauskas tiesiogine to žodžio prasme atsidūrė tarp girnų – bėgdamas nuo NKVD, pateko į nasrus naciams, kurie išskėstomis rankomis diplomato tikrai nepasitiko. Vis dėlto trauktis į Vokietiją V. Sidzikauskas surizikavo – ten turėjo ne tik priešų, bet ir gerų bičiulių. 1941 m. žiemą, persirengęs ūkininku, iš Aleksoto rogėmis per Garliavą, Veiverius, Ąžuolų Būdą, Pilviškius, Vilkaviškį, Paežerius, pasirūpinęs pasienio zonos dokumentais, jis pasiekė Kybartus ir vasario 27 d. laimingai peršliaužė rusų saugomą sieną į nacių Vokietiją. „Kas galėjo pagalvoti, kad (...) 1941 m. vasario mėn. turėsiu slapta pereiti į Vokietiją, kur būsiu suimtas ir nugabentas į Soldau koncentracijos stovyklą ir man bus pateiktas kaltinimas: 1. aš buvęs per aršus (zu scharf) Hagoje, 2. norėjęs išnaikinti vokiškumą Klaipėdos krašte, 3. kėsinęsis į Tilžės kraštą“ („Lietuvos diplomatijos paraštėje“). Į Soldau pateko ir jauniausias Vaclovo brolis inžinierius Juozas, tarnavęs geležinkelių valdyboje Vilniuje, ir jo žmona. Tačiau atėjus laikui gimdyti, abu buvo paleisti ir apsigyveno Berlyne. Apie Velykas tais pačiais metais į Soldau buvo atvežta ir Vaclovo žmona Regina, kuri, kaip rašo prisiminimuose V. Sidzikauskas, Felicijos Bortkevičienės įspėta dėl gresiančio pavojaus, tais pačiai keliais nuo bolševikų paspruko į Vokietiją. Bet vokiečiams užėmus Lietuvą, su kitais lietuviais buvo paleista ir grįžo namo. Tačiau Vaclovui grįžti nebuvo leista. Jis liko Soldau. Čia jam buvo perskaitytas Himlerio pavaduotojo Heydricho pasirašytas nuosprendis: „Sidzikauskas veikė prieš Vokietiją ir pagrįstai įtariama, kad, paleistas į laisvę, jis gali pakenkti vokiečių tautos ir reicho interesams“. Šis nuosprendis reiškė, jog V. Sidzikauskas bus perkeliamas į „naikinimo“ stovyklą Aušvice. Prieš perkeliant į Aušvicą, asmeniniai Vaclovo daiktai buvo išsiųsti jo broliui Juozui, kurių gavo tik dalį, tarp jų buvo ir vestuvinis žiedas. Prie daiktų buvo prierašas – „mirusio brolio daiktai“. Apie tai išgirdęs kunigas M. Krupavičius už „mirusiojo vėlę“ atlaikė šv. Mišias. Išsigelbėjo Vaclovas atistiktinumo dėka – kažkokias pareigas ėjęs galimai Lenkijos armijos karininkas, taip pat kalinys, rūpinosi juo, atsidėkodamas už kadaise iš lietuvių patirtą malonę. Padėjo ir pažintys su aukštas pareigas valdžioje užėmusiais vokiečiais, yapč didelį įspūdį padarė jo pažintis su Paul von Hindenburg, buvusiu Vokietijos prezidentu (1925–1934 m.). V. Sidzikauskui buvo leista dirbti raštinėje, tačiau užklupo kita nelaimė – užėjo dėmėtosios šiltinės epidemija, „kaliniai mirė kaip musės“, rašė prisiminimuose V. Sidzikauskas. Jam pavyko išgyventi. Tačiau laukė dar vienas išbandymas. Gyventi ar mirti? Liepta buvo kaliniams nusirengti, ir stipresnius SS gydytojas rikiavo į dešinę, mirtininkus – į kairę. Vos gyvas Vaclovas, pasinaudojęs proga, kai esesininkai nematė, spontaniškai stojo prie dešinėn pasiųstųjų grupės. Vėliau stebėjosi, kaip jam tokia geniali mintis šovė į galvą!

Vaikščiojęs skustuvo ašmenimis, nuolat balansuodamas tarp išgyvenimo ir mirties, po daugiau nei 20 mėnesių, praleistų koncentracijos stovyklose, nesvėręs nė 50 kg, Vaclovas, pasirašęs pasižadėjimą, kad ateityje politika neužsiims, buvo paleistas į laisvę. Tik vėliau sužinojo, kad jo išlaisvinimu rūpinosi ne tik žmona, bet ir ilgametis Berlyno laikų bičiulis ministras Otto Meisner, baronas fon Neurath, buvęs Vokietijos ambasadorius Londone Staathalteris. Bet gimęs skristi pažeme nešliaužios!

Kam lemta skraidyti, žeme nešliaužios

Iš politinio gyvenimo V. Sidzikauskui nebuvo lemta pasitraukti. Po lagerių gyvendamas Berlyne, V. Sidzikauskas įsitraukė į Vokietijos lietuvių sąjungos, besirūpinusios nuo bolševikų į Vakarus pasitraukusiais tautiečiais, veiklą. Į Kauną grįžo 1944 m. pavasarį, kai vyko Vyriausiojo Lietuvos išlaisvinimo Komiteto (VLIKo) narių areštai, kai vyravo nervinga ir įtempta padėtis. Nepaisant to, V. Sidzikauskas ieškojo lėšų politinei veiklai jo ir Kipro Bielinio įsteigtam Tautos fondui. Tačiau buvo perspėtas, kad vėl dėl politinės veiklos yra sekamas ir turi nedelsiant išvykti iš Kauno. Paklausęs bičiulio vokiečio patarimo, Vaclovas į Berlyną išsivežė ir slaptus su Lietuvos išlaisvinimu susijusius dokumentus.

^{V. Sidzikauskas ir JAV prezidentas Dž. Kenedis.}

Bolševikams artėjant prie Kauno, VLIKo veikla nutrūko. Kurį laiką dar veikęs organizacijos prezidiumas paskelbė atsišaukimą į tautą ir pavedė kun. M. Krupavičiui, R. Skipičiui ir V. Sidzikauskui sudaryti VLIKo delegatūrą ir veikti jos vardu užsienyje. Veikla persikėlė į Viurcburgą (Wuerzburg). Ten V. Sidzikausko pastangomis VLIKo veikla atnaujinta, jis išrinktas Komiteto pirmininku. Prasidėjo naujas kovų dėl Lietuvos išlaisvinimo etapas. Kaip rašo S. Martišius, „V. Sidzikausko iniciatyva Lietuvos ir kitų Baltijos valstybių išlaisvinimo bylos buvo įtrauktos į visų Europos ir pasaulio pavergtų tautų laisvės rėmus, pasidarė bendro platesnio proceso integraline dalimi“. Nuo 1951 m. V. Sidzikauskas buvo Lietuvos laisvės komiteto pirmininkas, nuo 1954 m. – Lietuvos delegacijos pirmininkas Pavergtųjų Europos tautų seime, nuo 1959-ųjų – šio Seimo vicepirmininkas, o 1960–1961 metais išrinktas šio Seimo pirmininku.

Soldau koncentracijos stovykloje kalinė žydaitė V. Sidzikauskui buvo išbūrusi ateitį – kad jis išeis į laisvę ir gyvens Amerikoje. Iš dalies jos spėjimas pasitvirtino – 1950 m. Vaclovas Sidzikauskas su žmona Regina persikėlė į JAV. Mirė 1973 m., palaidotas Čikagos kapinėse. Atsitik taip, kad būtent tą dieną,  kai mirė Vaclovas, būdamas vos pusbernis, Vincas Kriščiūnas, kuris taps vienu ryškiausių vietos istorijos tyrinėtojų Kiduliuose, su tėveliu per VEF tranzistorių klausėsi „Amerikos balso“. Išgirdęs liūdną naujieną apie garsaus diplomato mirtį, tuometis Vincukas, tėvo paragintas, po poros valandų su radijuku skubėjo pas Vinco brolį Vladą Sidzikauską į namus priešais Kidulių girininkiją, kad šis, kartojant žinias iš Amerikos, savo ausimis išgirstų šią liūdną, bet labai svarbią jam naujieną. Naujiena stiprybės nesuteikė – Vladas pasimirė vos po poros mėnesių.

Šeima vertino mokslą

Štai tokie Vaclovo Sidzikausko, kaimo vaikio, gimusio šalia Nemuno, Šiaudinės kaime, gyvenimo pėdsakai. Kaip nutiko, kad Lietuvos kaimo glūdumoje užgimė tokios asmenybės, kuriomis Lietuva visada turėtų didžiuotis, kalbėti apie jas mokyklose, jų pavyzdžiu ugdyti ateinančias kartas? Minint Imanuelio Kanto 600-ąsias gimimo metines, šį pavasarį Šilutės pirmojoje gimnazijoje rengiamuose „Herderio skaitymuose“, kurie šiemet buvo skirti būtent šiam „Grynojo proto kritiką“, vieną reikšmingiausių filosofijos veikalų žmonijos minties istorijoje parašiusiam iškiliam filosofui, ekonomikos mokslų daktaras, filosofas, rašytojas Arvydas Juozaitis pabrėžė, jog mes gimstame dar prieš gimdami – savo tėvuose ir seneliuose, ir nemirštame mirdami, nes paliekame save savo palikuonims. Deja, Vaclovas Sidzikauskas vaikų neturėjo, bet jo genai skleidėsi plačioje giminėje, kuriuos jis atsinešė iš savo šeimos šaknų. Šių metų balandžio mėnesį Kiduliuose surengtos diskusijos metu prisimenant Vaclovo Sidzikausko diplomatijos pradžią ir nuveiktus darbus, dalyvavo jo darbų propaguotojas ir atminimo puoselėtojas, visuomenės veikėjas Vygintas Sidzikauskas. Jis pagal giminystę toli nuo Vaclovo Sidzikausko šaknų, bet kamienas tas pats: jo senelė Eleonora buvo Vaclovo Sidzikausko pusseserė. Teisingai toje diskusijoje dalyvavęs minėtasis Vincukas – vietos istorikas Vincas Kriščiūnas kalbėjo, jog Sidzikauskai buvusi „reto darbštumo šeima, ir, kas svarbiausia – vertino mokslą“, todėl savo vaikus „stūmė“ į juos. Visa toji Vaclovo Sidzikausko karta, pasakojo jis, į mokyklą ėjo Šiaudinėje. Deja, tos mokyklos jau neturime. Ta mokykla nugriauta, o galėjo būti pažiba. Dabar čia likusi tik žalia pievelė. Lygiai taip pat ir Sidzikausko gyvenimas, apgailestavo V. Kriščiūnas, kaip ta pievelė,– nieko apie jį nežinome. „Perskaičiau knygą – šykštoka duomenų. Paminėtos visos tarnybos vietos, bet apie jį kaip apie žmogų, diplomatą, kuris išvarė tikrai pačią giliausią vagą Lietuvos diplomatijos istorijoje, labai mažai. Esame, kiduliečiai, apsileidę, nes apie jį mažai kalbame. O galėtų būti V. Sidzikausko gatvė, ir mokykla jo vardą turėtų turėti. Liko balta dėmė. Bet dabar yra proga pakalbėti. Tai ne vien proginiai dalykai, kalbėjo kidulietis, jie turėtų būti sisteminiai. Na, o Vygintas Sidzikauskas siūlė kasmet rengti Vaclovo Sidzikausko skaitymus. Kviesti istorikus, politikus. Jau vien perskaityti gražia lietuvių kalba parašytą knygą „Lietuvos diplomatijos paraštėje“ reikštų labai daug!

^{Namas Šiaudinės k. (dab. Kidulių miestelis), kuriame 1893 m. balandžio 10 d.  gimė V. Sidzikauskas.}

Į mokslą Bernardo ir Pranės Sidzikauskų vaikai, kaip ir vienas jų Vaclovas, kurių buvo net aštuoni, godžiai kabinosi į mokslus. Šiaudinės pradžios mokyklos, įkurtos 1845 metais, Sidzikauskiukams neužteko. Vaclovas mokslus tęsė Jurbarke, Kaune. Jurbarkiečiams taip pat tai turėtų būti svarbu. Pastatas, kuriame mokėsi Vaclovas Sidzikauskas, nėra išlikęs. Galima tik spėti, kad jis mokėsi Jurbarke veikusioje liaudies mokykloje su mokytoju Nikolajumi Ivanovičiumi Černyševu, kuris, kaip rašoma monografijoje „Jurbarkas“ (1996 m.), „kuris kartu su K. Gukovskiu 1900 m. kngelėje „Pamiatnaja knyžka Kovenskoj guberniji“ (Kauno gubernijos atmintinė) paskelbė apybraižą „Jurbarko miestelis“. O gal caro laikais, 1865 m., kunigaikščių Vasilčikovų prie dvaro įkurtoje mokykloje? Tikriausiai yra žmonių, kurie šią istoriją dar galėtų prisiminti bent iš pasakojimų. Baigė Veiverių mokytojų seminariją. Teisės mokslų sėmėsi Šveicarijoje, Friburgo universitete, vėliau Maskvoje, vėl Friburge bei Šveicarijos sostinėje Berne. Negana to, 1935 m. baigė studijas Vytauto Didžiojo universiteto Teisės fakultete. Jau Veiveriuose, vėliau Maskvoje aktyviai įsjungė į lietuvišką veiklą. 1918 m. kovo mėnesį Maskvos lietuviai studentai vokiškame laikraštyje aptiko žinią, kad Lietuvos Taryba Vilniuje vasario 16-ąją paskelbė Lietuvos valstybės atkūrimą ir reicho kaizeris Vilhelmas II kovo 23-ąją pripažino Lietuvą de jure. Tą žinią Vaclovas išvertė į lietuvių kalbą ir paskelbė tuo metu Maskvoje leidžiamoje „Santaroje“. Pirmojo pasaulinio karo metu Rusijoje buvo daugiau kaip 200 tūkstančių lietuvių, vien Maskvoje apie 17 tūkstančių. Paskelbta žinia sukėlė daug džiaugmso ir ne mažiau entuziazmo, tiesusio kelią, rodžiusio kryptį ir žadinusio begalinį norą visas įgytas žinias atiduoti Lietuvai.

Gyvas Kidulių bendruomenės atminimas

Drįsčiau paprieštarauti V. Kriščiūnui. Nesutikčiau, kad kiduliečiai apsileidę, netiesa, kad Vaclovo ir Vlado Sidzikauskų vardai ir darbai visiškai Kidulių bendruomenei nežinomi.

Kidulių bendruomenė, kultūros darbuotojai nei jo, nei jo brolio Vlado Sidzikausko, Lietuvos karo veikėjo, pulkininko, politinio kalinio atminimą saugo ir didžiuojasi jais iki šiol. Pagerbti jie buvo Lietuvos šimtmečio renginiuose – 2016 m. spalį iškiliems broliams atminti surengta turininga konferencija, o ant namo sienos, kur kadaise Sidzikauskų gyventa, atidengta memorialinė lenta, deja su klaida – Vladas Sidzikauskas buvo pulkininkas, bet ne pulkininkas leitenantas. Iki šiol klaida neištaisyta. Vladas Sidzikauskas palaidotas Kidulių kapinėse, ant antkapio jo karinis laipsnis nurodytas teisingai.

^{Pokalbyje apie V. Sidzikauską. Iš kairės: Vygintas Sidzikauskas, Arvydas Juozaitis ir Vincas Kriščiūnas.}

Bet keisčiausia, kad iki šiol Vaclovo Sidzikausko vardas balta dėmė tebėra ir Vilniui, ir Klaipėdai, ir Lietuvai. Kodėl? Dešimtį metų Klaipėdoje gyvenantis ir balandį atvažiavęs į diskusiją Kiduliuose, A. Juozaitis tarsi teisinosi už visus klaipėdiečius – net Ernestas Galvanauskas, Klaipėdos sukilimo 1923-aisiais vienas iš aktyviausių iniciatorių ir rėmėjų, tarpukariu – užsienio reikalų ministras, pirmasis Ministras Pirmininkas, Klaipėdoje oficialiai „neįteisintas“. Apskritai Lietuvoje juntamas smukimas, kalbėjo jis puikia erdve tokiems pašnekesiams tapusiame Kidulių svirne. Klaipėdos universitetas visai sumenko, virto beveik kolegija, nors galėjo išaugti į rimtą universitetinio mokymo įstaigą. Pradžioje buvo net 11 tūkstančių studentų, beliko tik trys tūkstančiai. Viskas išparduota, patalpos tuščios. Dėstytoją sutiksi dažniau nei studentą. Bet vis tiek reikia kažką daryti, nes dabartinis laikotarpis Lietuvai labai sunkus visais požiūriais. Jei nepaliksime tokių knygų kaip Vytauto Žalio, išvis nieko neturėsime, kalbėjo A. Juozaitis. Reikia dirbti, kurti filmus, remtis į V. Žalį, nes niekas geriau apie Vaclovą Sidzikauską nežino nei jis.

Dėmė ant baltos diplomato apykaklės – Lietuvos gėda

Tačiau pirmiausia istorikams, diplomatams ir, žinoma, politikams reiktų atlikti būtinus namų darbus. Labai svarbius ir ant Vaclovo Sidzikausko vardo metančius šešėlį,– būtina suteikti daugiau šviesos, daugiau žinių ir tą šešėlį kuo greičiau išsklaidyti. Vikipedijoje iki šiol yra išlikęs įrašas, kad „1940 m. gruodžio mėn. pradėjo bendradarbiauti su Sovietų saugumu (agentūrinis slapyvardis „Intiligent“). Įrašo pagrindas – duomenys iš KGB agentų registracijos žurnalo: „Agentas „Intelligent“ buvęs buržuazinės Lietuvos užsienio reikalų ministerijos valdininkas. Nuo 1922 m. iki 1931 m. dirbo Lietuvos pasiuntiniu Vokietijoje, nuo 1931 m. iki 1934 m. tokiose pat pareigose Anglijoje. Po to grįžo į Lietuvą, kur užėmė vadovaujamas pareigas prekybinėje organizacijoje. 1941 m. vasarį pasitraukė į Vokietiją. Asmens bylos medžiaga yra istoriškai vertinga.“

Ir citata iš jau minėtos knygos „Lietuvos diplomatijos paraštėje“. V. Sidzikauskas neslėpė, kad buvo bandoma jį užverbuoti.

Nieko nuostabaus, kad 1940-ųjų gruodį, kai į užsienį traukėsi visi leituviai, kuriems grėsė NKVD areštai ir trėmimai, kankinimai ir bausmės, bėgo į Vakarus kas ir kaip galėjo. „Kai valstybės laivas skęsta, piliečiai stengiasi iš jo išsigelbėti“,– rašė prisiminimų knygoje V. Sidzikauskas. Kelis kartus bičiuliai siūlė sykiu trauktis ir Vaclovui. 1940-ųjų spalio mėnesį slaptą traukimąsi, nes sienų perėjimas akylai stebint sovietų pareigūnams darėsi vis komplikuotesnis, jam buvo suorganizavęs jo bičiulis advokatas Rapolas Skipitis. Jis kalbino ir V. Sidzikauskui prisijungti prie grupės. Vaclovas nutarė, kaip prisipažino pats, dar kiek „pavaikščioti prarajos briauna“ ir ta proga nepasinaudojo. Labai greitai teko gailėtis. Jautė „neaiškių asmenų“ domėjimąsi juo, įtartinai siūlant tarnybą Užsienio reikalų komisariate, o vėliau ir užsienyje. Aišku, kad buvo siūloma šnipinėti, taip įrodant savo „lojalumą liaudžiai“. Pripažinęs, kad išties yra „lojalus liaudžiai“, V. Sidzikauskas buvo iškviestas į NKVD būsintę Kaune, ilgai įkalbinėjamas, bet, kaip geras diplomatas, vis gudriai išsisukdavo, tempė laiką, planuodamas pasitraukimą į Vokietiją. Ilgi poklabiai vyko su Kauno NKVD viršininku Gladkovu, kuris stengėsi įtikinti, kad Sovietų Sąjunga – geriausias lietuvių draugas, norintis apsaugoti lietuvius nuo hitlerininkų. „Štai kad ir Tamsta,– sakė jis,– prirašėt tomus apie Vilniaus ir Klaipėdos problemas, o ką visa tai Jums davė? Nieko! O mes atidavėme Jums Vilnių, o ir Klaipėda bus Jūsų greičiau, nei kad jūs manote. Prieš ką Hitleris kalė ginklus, jei ne prieš Sovietų Sąjungą, bet išmintingoji Stalino ir Molotovo politika nukreipė juos prieš Vakarų kapitalistinę buržuaziją. Ji baigia nukraujuoti, o mes stebime ir ruošiamės. Jau ir dabar Hitleris šoka taip, kaip mūsų Stalinas griežia. Mes įsikišime į jų pradėtą karą, kai bus atėjęs laikas. Pergalė bus mūsų. Aš norėčiau kad tos pergalės šventėj ir Tamsta dalyvautum, bet ne kaip pasyvus stebėtojas, o kaip aktyvus tos pergalės dalyvis, todėl aš Tamstos neprašau, bet esu įgaliotas Lietuvos liaudies vardu reikalauti, kad Tamsta su ja eitum ir jai tarnautum“,– aiškino Vaclovui Gladkovas, pridūręs, kad ne atisitiktinai Tamstą pasirinko, nes žino, kokius plačius ryšius jis turi užsienyje, kokios žinios ateina iš Berlyne gyvenančių Vaclovo pažįstamų, ypač iš Vasario 16-osios akto signataro Jono Vailokaičio, kokios jaunimo nuotaikos, kokios slaptos veikia organizacijos ir kas joms vadovauja. Davė laiko pagalvoti. Padai Vaclovui svilo, o sieną pereiti darėsi vis sunkiau. Teko slapstytis, kol besislapstant atėjo žinia iš žmonos per namų siuvėją, kad NKVD višininkas Gladkovas su keturiais enkavedistais buvo įsibrovę į namus jo suimti. „Gelbėkis!“,– perspėjo žmona Regina. Kaip Vaclovui sekėsi pereiti sieną ir su kokiais „pyragais“ jis buvo sutiktas, jau žinome.

Taigi jokių įrodymų, kad Vaclovas Sidzikauskas bendradarbiavo su čekistais, nėra, tik ištrauka iš jo knygos. Logiškai mąstant nerealu, kad būtų bendradarbiavęs ar ką išdavęs – 1940 m. gruodį sulaikytas, slapstęsis nuo bolševikų, 1941 m. vasarį jis slpačia perėjo, tiksliau, peršliaužė sieną į Vokietiją.

Šis įrašas internetinėje duomenų bazėje – visiškai niekuo nepagrįstas, lyg deguto šaukštas medaus statinėje teršia garbingą Vaclovo Sidzikausko vardą. Galbūt todėl apie jį vengiama garsiai kalbėti, o tie keli niekuo nepagrįsti sakiniai nubraukia visus jo didžiuosius nuopelnus. Nėra kalbos, šventų nėra, bet tokie kaltinimai meta šešėlį ir ant tų, kurie bando jį apjuodinti.

2016 m. Kiduliuose surengtoje konferencijoje Vygintas Sidzikauskas stengėsi išsklaidyti visas galimas su Vaclovu susijusias kontraversijas. „Diplomatija jokios apčiuopiamos naudos nekuria,– sakė jis.– Tu nenueisi ir nieko nepasiimsi. Tačiau be jos valstybė egzistuoti negali. Diplomatijos nauda nenuginčijama ir šių dienų kontekste. Labai svarbu, kad Vaclovo Sidzikausko įdirbis dėl Sovietų Sąjungos aneksijos ir okupacijos nepripažinimo yra indėlis, galintis tapti didele atspirtimi prisiteisiant žalą, kurią Lietuva patyrė dėl Sovietų Sąjungos okupacijos“. „Diplomatos“, pridūrė jis jau šiais metais balandį dar kartą atvykęs į diskusiją Kiduliuose, kilęs iš graikų kalbos, reiškiantis dvigubą, t.y. perlenktą lapą. Oficialūs duomenys ir funkcijos surašytos pirmajame diplomato lape, o antrajame, perlenktame – tai, kokiomis priemonėmis jis siekia savo tikslų. Tai ir yra tikroji diplomatija – tai, kas yra nematoma, jau perlenkto lapo pusėje. „Mūsų diplomatija dabar yra neperlenktas lapas“,– įsitikinęs teigė svečias. Taigi tikėtis žalos iš buvusios Sovietų Sąjungos (dabar Rusijos) prisiteisimo kol kas tikrai nėra prasmės, juolab esant dabartinėms geopolitinėms aplinkybėms.

Vaclovas Sidzikauskas, Lietuvai dar esant sovietų okupacijos gniaužtuose, kai patriotiškai nusiteikę lietuviai labai atsargiai svajojo apie laisvę, gyvendamas Jungtinės Amerikos valstijose ir rašydamas savo memuarus, parašė žodžius, kuriuos galėtume laikyti testamentu: „Iš savo ilgo ir šakoto gyvenimo įgytos diplomatinės ir politinės patirties bei laiko perspektyvos žvelgdamas į ateitį ir realiai vertindamas šio dinaminio amžiaus tarptautinės padėties raidą ir lietuvių tautos gyvastingumą, tikiu, kad iš dabartinių sunkių ir skaudžių bandymų prisikels laisva ir nepriklausoma, visas lietuvių gyvenamas žemes sujungianti Lietuvos valstybė, pilnateisis Europos laisvųjų valstybių besikuriančios bendruomenės narys“.

Būti laisviems svajonė išsipildė. Pirmiausia ją reikia saugoti. O gal kada nors išsipildys ir Vaclovo Sidzikausko svajonė?