Langą į praeitį atveria kraštotyrininkai (NUOTRAUKOS)

Svarbi yra ne tik dabartis ir ateitis, lygiai taip pat svarbu yra atverti langą į praeitį – domėtis, fiksuoti ir pasakoti savo krašto istoriją. Taip lapkričio 27 dieną Jurbarko rajono savivaldybės viešojoje bibliotekoje kraštotyros konferenciją pradėjo žinoma krašto istorijos puoselėtoja Regina Kliukienė. Jau 7-ąjį kartą viešosios bibliotekos organizuota kraštotyros konferencija „Išeivijos ir Pranciškaus Mikutaičio metai: išeivijos kelias atminties takais“ šiemet subūrė visus, kam svarbi krašto istorija: bibliotekininkus, rašytojus, muziejininkus ir mokslininkus, papasakojusius įdomių dalykų ir apie kraštiečius, ir apie išeivius kaimus – taip pavadinti išnykę ar baigiantys išnykti kaimai.

„Kiekvienas jūsų darbas – didelė mūsų krašto istorijos dalis ir langas, visada atidarytas į praeitį“, – kalbėjo R. Kliukienė, apibendrinusi keturių bibliotekininkių parašytus kraštotyros darbus. Muziejininkas Gediminas Klangauskas konferencijoje pristatė knygą „Veliuonos krašto šimtmečio istorija 1925–2025 m. Seniūnija, valsčius, parapija“, apie kurią „Mūsų laikas“ jau rašė. Veliuonoje gyvenantis rašytojas Gasparas Aleksa papasakojo apie Antkalnės kaimą bei įdomius jame gyvenusius žmones: ir ilgaamžius, ir šposininkus, Kristina Ragaliauskienė trumpai priminė Klangių kaimo istoriją: nuo pavadinimo kilmės iki garsių iš ten kilusių žmonių, Jurbarko krašto muziejaus direktorius Arvydas Griškus pasidalino informacija apie Pranciškui Mikutaičiui skirtus metus bei tai, ką muziejus nuveikė aktualizuodamas šio asmens gyvenimą ir darbus, o mokslininkė Daiva Dapkutė išsamiai pristatė Jurbarke gimusį Juozą Bačiūną (1893–1969), apie kurį būtinai jums papasakosime kituose „Mūsų laiko“ numeriuose.

Skaitė kaip detektyvą

Vienos kraštotyros darbus rengusios bibliotekininkės domėjosi atskirų žmonių istorijomis, kitos pasakojo apie kaimus.

Klausučių padalinio vyresnioji bibliotekininkė Violeta Puzinienė kraštotyros darbe „Kazimieras Makaras: gyvenimo istorija“ rašo apie priverstinį emigrantą Kazimierą Makarą, kuris su žmona Liudovika buvo išvežtas darbams į Vokietiją. Karo sumaištyje jis pasimetė ir atsidūrė Anglijoje, o Lietuvoje likę artimieji ilgai nieko apie jį nežinojo. Pirmoji žinia, pirmasis laiškas dukterėčią Adelę Ivanauskienę Lietuvoje pasiekė XX a. šeštame dešimtmetyje. Savo darbe bibliotekininkė skelbia K. Makaro rašytus laiškus giminaičiams. Atsargius, santūrius laiškus, nes jie rašyti žmonėms, gyvenusiems sovietų okupacijos laikais.

Šimkaičių padalinio vyresnioji bibliotekininkė Jolanta Jucikaitė darbe „Nykstantys Barzdžių, Pamituvio ir Paalsio I kaimai“ apie šiuos nykstančius ir baigiančius išnykti kaimus pasakoja per konkrečių juose gyvenusių žmonių istorijas. Barzdžių kaimo likimą iliustruoja Antano ir Vincentos Bajerčių šeima, Pamituvio – šviesuolės Kazimieros Petraitienės gyvenimas, Paalsio I kaimo – pedagogės Zenonos Masaitytės istorija.

Lybiškių padalinio bibliotekininkės Laimutės Keterienės darbas „Karalių šeimos istorija“, pasak R. Kliukienės, įtraukia tarsi detektyvas, prasidedantis nuo Varlaukio kapinėse akį traukiančio išskirtinio Karalių šeimos paminklo. Iš to krašto, Būkintlaukio kaimo, kilusio Bronislovo Karaliaus šeimoje buvo ir partizanų, ir muzikų. Pats B. Karalius, carinėje Rusijoje baigęs inžinerinius mokslus, bendravo su garsiais to meto rusų rašytojais, kompozitoriais. Rusijoje prasidėjus revoliucijai jis tik per plauką išsigelbėjo nuo mirties, o grįžęs į nepriklausomybę paskelbusią Lietuvą įsidabino Vakarų Lietuvos geležinkelio sistemoje. B. Karaliaus sūnus Eugenijus pokaryje įsiliejo į partizaninį pasipriešinimą, buvo suimtas, nuteistas kalėti lageryje Urtoje, tačiau išgyveno, grįžo į Lietuvą, sukūrė šeimą ir susilaukė vaikų.

Tose pačiose Varlaukio kapinėse palaidotas dar vienas kraštietis – politologas, žurnalistas Tomas Remeikis, apie kurį savo darbe „Eržvilko krašto išeiviai“ pasakoja Eržvilko padalinio vyresnioji bibliotekininkė Nijolė Berulienė. Iš Skliausčių kaimo kilęs T. Remeikis buvo aktyvus lietuvybės puoselėtojas Jungtinėse Amerikos valstijose. Nors iš gimtinės jis išvyko dešimties metų, norėjo, kad jo palaikai būtų palaidoti Varlaukio kapinėse. Pasakojimų apie išeivius N. Berulienės darbe yra ir daugiau – ji rašo apie daktarą Praną Gudavičių-Gudą, kunigą publicistą Kazimierą Ambrozaitį.

Domisi savo šaknimis

Šių keturių kraštotyros darbų autorės paskatintos bibliotekos padėkomis, o Jolanta Jucikaitė – ir savivaldybės administracijos įsteigta 100 eurų premija. Pati J. Jucikaitė prisipažino, kad anksčiau nebūtų nė pagalvojusi, rinksianti kraštotyrinę medžiagą, nes jos profesija – maisto pramonės technologė. Bet pradėjus dirbti bibliotekoje lietuvių kalbos mokytoja ją „įstatė į tas vėžes“, iš kurių ji nebegalinti išsukti ir sustoti.

Medžiagą darbui apie nykstančius kaimus ji sako pradėjusi rinkti nuo 2005 metų, o šiais metais pavyko sudėlioti paskutinius taškus. „Širdis džiaugiasi, kad savo kaimo žmonėms, Šimkaičių žmonėms paliksiu, nes greitai nebus ko paklausti“, – sakė bibliotekininkė, pabrėžusi, kad rašyti reikia, nes jaunoji karta taip pat domisi savo šaknimis. Anot jos, buvę 4–5 atvejai Šimkaičiuose, kai žmonės ne tik iš Lietuvos, bet ir iš JAV ieškojo informacijos apie savo protėvius ir jos rado ne bet kur, o būtent J. Jucikaitės kraštotyros darbuose.

Istorijų netrūksta

Sustoti negali ir kita kraštotyros darbais garsėjanti bibliotekininkė – Laimutė Keterienė, medžiagą apie Karalių šeimą, kaip paaiškėjo, rinkusi kone 16. Šeimos istoriją užbaigti galėjo, nes reikalingos informacijos suteikė E. Karaliaus dukra – žymi muzikė Rasa Karaliūtė Čižinauskienė, kuri Laimutę susirado pamačiusi reportažą per LRT apie Varlaukio geležinkelio stotį.

Laimutė šypsosi, kad kai tik pasirodo informacija apie geležinkelio stotį, pasipila telefono skambučiai. Neseniai paviešinus žinią apie pakeistą stoties, kurioje įkurtas Istorinės atminties centras, stogą, Laimutė vėl sulaukė skambučių ir dar daugiau istorijų, kurias jai papasakoti nori su tais kraštais susiję žmonės. Jas taip pat reikia užrašyti.