Kuo gresia netikras grožis

Vasara – žiedų metas. Stojus vėsai, kai kurie augalai neskuba juos skleisti, tačiau karštis pakeičia šią jų nuostatą – žiedai atsiveria ir nužydi labai greitai. Žinoma, kiekvienos  rūšies biologija skirtinga, yra trumpai žydinčių (kaip dirvinės aguonos), yra savo žiedus išsaugančių ilgai.

Ilgai žydinčiomis reikėtų laikyti vandens lelijas, kurių Lietuvoje auga trys rūšys: paprastoji ir mažažiedė bei mažoji, be to – greta geltonuoja lelijoms giminingos  paprastoji, o kai kur – labai reta mažažiedė lūgnės. Šie augalai – lūgninių augalų šeimos atstovai, augantys sekliuose vandenyse. Tiesa, kai kada lelijų šakniastiebiai gali būti iki 4 metrų, nors paprastai jos auga 1,5–2 metrų gylyje. Lapai ir žiedai plūduriuoja paviršiuje, juos prilaiko ilgi kotai.

Birželio gale – pats lūgnių ir lelijų žydėjimas. Jų žiedai ypatingi, tikrai nepanašūs į „sausumos“ augalų žiedus; matyt, todėl, suvilioti keisto smalsumo, juos neretai skina poilsiautojai, nors tikrai pakaktų juos apžiūrėti, pasidžiaugti ir palikti  žydėti.

Tačiau mums, atrodo, nepakanka „skinamų“ lelijų, todėl ežeruose, ramiuose upių užutakiuose, tvenkiniuose sodiname mums jau nereikalingas dekoratyvines, Lietuvos gamtai nebūdingas lelijas. Šis veiksmas pagal savo prigimtį vadintinas „išmetimu per tvorą“ – taip, deja, daro daug kas, mūsų gamtą „praturtinę“ šimtais svetimžemių ar net invazinių augalų rūšių. Minėtos dekoratyvinės lelijos plinta labai sparčiai, jų gausėjime  nesunku įžvelgti ryškų invazyvumą. Kokiu greičiu tokios lelijos dauginasi ir plinta, įsitikina ne vienas, jas pasisodinęs savo namų  kūdroje – po keleto metų visas vandens paviršius būna aprėptas šių lelijų lapų. Jei lapai nepjaunami ir netvarkomi, jie lieka kūdroje, čia pūva ir keičia vandens telkinio cheminę sudėtį. Suprantama, tokiose kūdrose veltui ieškosi kitų, vietinių augalų, čia negyvena net žaliosios varlės, kurioms be plačių lelijų lapų reikia ir didesnio atviro vandens ploto.

Išmestos į gamtą, dekoratyvinės vandens lelijos elgiasi taip pat – beregint užima seklesnes pakrantes, išstumia vietines lelijas ir lūgnes. Jei ką nors žavi ežere raudonuojantys jų žiedai, būtina priminti – šis „grožis“ yra pavojingas, jis radosi kitų, vietinių rūšių sąskaita. Toks svetimžemių rūšių sodinimas gamtoje gali būti baudžiamas administracine tvarka. Bet svarbu ne tik baudos, bet ir supratimas.

Mes per daug kišamės į gamtą ir „padedame“ jai tada, kai to nereikia; geriau savo energiją skirtume mūsiškių, vietinių rūšių apsaugai. Pabaigai reikia priminti paprastą dalyką: pats geriausias darbas gamtai – nedaryti nieko blogo! Daugiau iš mūsų gamtai nieko nereikia.

Straipsnis publikuotas laikrašytje „Mūsų laikas“ (2026-07-10 Nr. 27 (1593).