Kaimelio dvare atgimsta praeities istorijos (nuotraukos)

Dvarai, kaip ir žmonės, turi savo likimą – vieniems lemta būti gražiems, stebinti kiekvieną, kas juos mato, savo puošnumu, architektūrinėmis detalėmis, įdomiomis istorijomis iš praeities, o kitiems – nušiurti, sugriūti ir pradingti tos pačios praeities gelmėse, palikus po savęs tik pamatų akmenis ir neaiškias legendas. Tačiau dvaro, vėlgi, kaip ir žmogaus, likimas gali pasikeisti... Pavyzdžiui, jei jis patenka į rankas žingeidiems, entuziastingiems ir mylintiems savininkams. Džiaugiamės, kad taip nutiko ir mūsų miesto kaimynystėje, kitapus Nemuno įsikūrusiam Kaimelio dvarui.

Kad Kaimelio dvaras jau nupirktas naujų savininkų ir bus tvarkomas bei restauruojamas – ne paslaptis. Apie šio dvaro praeitį bei jo savininkus, kolekcionierius, muziejininkus ir istorijos entuziastus Petrą Gaidamavičių ir Karolį Banį rašėme 8-jame kultūros ir gyvosios istorijos žurnalo „Jurbarko laikas“ numeryje dar praėjusiais metais. Vėliau dar pasitaikė proga aplankyti tiems patiems šeimininkams priklausančius „Art Deco“ ir Amsterdamo mokyklos muziejus Kaune, apie kuriuos pasakojome laikraščio skaitytojams. O štai šių metų gegužės 8-ąją laikraščio „Mūsų laikas“ ir žurnalo „Jurbarko laikas“ komandai pagaliau pasisekė peržengti ir Kaimelio dvaro slenkstį.

Tam, kad suprastume, ką naujieji savininkai per maždaug pusantrų metų padarė dvare, reikia prisiminti, kad jame sovietmečiu buvo apgyvendinti tie kaimo gyventojai, kurie neturėjo galimybės įsigyti ar pasistatyti savo namų (po nepriklausomybės atgavimo, daugiau kaip 30 metų, čia buvo socialiniai būstai): patalpos buvo suskirstytos pertvaromis, padalintos į atskirus butus, visa dvaro teritorija pristatyta pačių įvairiausių menkaverčių pastatėlių.

Ant dvaro laiptų mus pasitikę Petras ir Karolis pirmiausia ir pasiūlė apžiūrėti teritoriją, kurioje likę tik pora senųjų statinių, išvalyti aplink pastatą žėlę brūzgynai ir atsiveria nuostabus vaizdas į Nemuno lankas.

Įžengus į vidų iš karto pasidaro aišku, kad patekome į dvarą, nes kažkada čia buvusios sovietmečio liekanos dingusios: pertvaros išardytos, užkaltos durys atvertos, kadaise sumažintos ir susiaurintos durų angos vėl įgavo buvusias apybraižas. Susiklaipiusių medinių lentų grindis vietomis užklojo kilimai, kambariuose jau stovi, kol kas negausiai, senoviniai baldai. Bandant visa tai aprašyti, tekstas skamba labai sausai ir skurdžiai, tačiau įspūdis dvaro menėse nerealus, daugiau primenantis keistą siurrealistinį sapną nei tikrovę.

Vis dėlto, pati nuostabiausia šios ekskursijos dalis mums pasirodė ne kambariai, rūsiai, sienos, baldai ar dvaro palėpėje rasti įdomiausi artefaktai, o istorijos. Istorijos, kurių Karolis ir Petras jau surinko gausybę ir dosniai jomis dalinasi su savo lankytojais: paties dvaro istorija (ne, ne nuo jo pastatymo, o nuo pirmojo pamatinio akmens padėjimo, nes šis dvaras Kaimelio kaime, pasirodo, ne pirmasis, prieš tai jo vietoje stovėjo kitas, iš kurio likę tik paslaptingi rūsiai), šiurpoka legenda apie pikto pono vaiduoklį, jo savininkų, o ypač – savininkių, istorijos, sukrečiantys savo kasdienišku baisumu baudžiavos laikų prisiminimai, kuriuose galima išgirsti ir pažįstamų pavardžių.

Nenorime čia rašyti daug, nes potyrių žodžiais perduoti tiesiog neįmanoma. Kaimelio dvarą reikia aplankyti ir viską pajusti savo pojūčiais: pamatyti savo akimis, išgirsti savo ausimis, užuosti, paliesti pirštais.

Tiesa, norintys tai padaryti turėtų suskubti, mat patyrimines ekskursijas dar nerestauruotame dvare jo naujieji savininkai rengs tik šią vasarą, savaitgaliais ir švenčių dienomis, ir didžioji dalis ekskursijų jau yra išpirktos. Rudenį dvaras keleriems metams bus uždarytas restauracijai, po kurios lankytojus sutiks visiškai atsinaujinęs ir tapęs toks, koks buvo XIX a. viduryje.

Daugiau informacijos apie dvarą ir jame organizuojamas ekskursijas galite rasti interneto svetainėje https://www.kaimeliodvaras.lt/ ir socialiniame tinkle Facebook.