Jurbarkas ir Vasario 16-oji

Kai įsibėgėja vasaris, mano mintyse sukrebžda 16-osios dienos sukaktys: ne tik 1918 m., bet ir 1942 m. bei 1949 m. Šiemet svarbu paminėti ir vasario 18 d. – Augustino Povilaičio gimimo sukaktį.

Lietuvos Tarybos pasirašytas Vasario 16-osios aktas neatsirado netikėtai, kaip gali atrodyti klausantis šabloninių minėjimų kalbų. Norėdami suprasti, kaip toje karų ir interesų raizgalynėje gimė mūsų valstybė, turime pažvelgti plačiau – tik tada išryškėja ir jurbarkiečių indėlis šiame didžiame darbe.

Pirmas ryškus bendros tautinės-valstybinės raidos etapas bandant išsivaduoti iš okupacijos – prasidėjus revoliucijai Rusijoje, 1905 m. gruodžio 4–5 d., įvykęs Didysis Vilniaus Seimas. Rusų administracija, pasitelkusi represijas, neleido įgyvendinti jo priimtų nutarimų, šiek tiek nusileisdama tik mokyklų klausimais.Labai reikšmingų rezultatų po jo nebuvo pasiekta, bet Didysis Vilniaus Seimas labai paskatino lietuviškosios tapatybės savivoką. Jame tuometiniam elitui reikšmingai save pristatė ir iki tol nežinomas, labai aktyvus ir iškalbingas 22 metų kartupiškis Mykolas Sleževičius, atstovavęs Odesos lietuvių bendruomenei. Beveik visi jo siūlymai buvo priimti, su kitais demokratų partijos nariais jis „suvažiavimo tonui įtaką darė“.

Antra proga valstybei kurtis susidarė Lietuvą okupavusiems vokiečiams pralaimint Pirmąjį pasaulinį karą. 1917 m. rugpjūčio 1 d. Vilniuje susirinko 22 pasišventėliai – Organizacinis komitetas Lietuvių konferencijai sušaukti. Tarp jų buvo ir būsimasis Jurbarko parapijos vikaras kun. Juozas Stakauskas.Per 4 dienas buvo aptarta esama politinė padėtis, parengti konferencijos dokumentų dėl savarankiškos Lietuvos valstybės kūrimo projektai, nutarta kaip esamoje padėtyje, kai negalimi rinkimai, sukviesti tautos delegatus – asmeniškai kviesti „dorus, susipratusius, tvirtus ir inteligentiškus lietuvius, visokio luomo ir srovių, ne jaunesnius kaip 25 metai“ iš visų apskričių, prisilaikius parapijų atstovavimo. Konferencija posėdžiavo rugsėjo 18–22 dienomis. Lietuvių konferencijos rezoliucijoje pabrėžta, kad Lietuva turi būti nepriklausoma ir demokratinė valstybė su etninėmis sienomis.. Priimtiems tikslams įgyvendinti buvo išrinkta Lietuvos Taryba. Konferencijos delegatai, susiję su Jurbarku: kun. Albinas Alseika, kun. Juozas Stakauskas, kun. Pranciškus Stakauskas.

Pastangų išsikovoti valstybingumą Lietuvai buvo ir už šalies ribų – Europoje bei JAV. Rimčiausi bandymai buvo Rusijoje veikusio Petrapilio lietuvių seimo, Lietuvių tautos tarybos, vėliau Vyriausiosios lietuvių tarybos Rusijoje, pastangos (jų aktyviu nariu buvo M. Sleževičius, faktinis VLTR pirmininkas), bet viltys neišsipildė.

1917 m. gruodžio 11 d. Lietuvos taryba priėmė nepriklausomybės aktą, kuriame valstybingumas susaistomas su Vokietija. Dėl šios nuostatos įvyko Tarybos skilimas (pasitraukė kairieji), jos darbas buvo suvaržytas, bet nenutrūko bendras sutarimas, dėl visiškos nepriklausomybės, suderėtas vasario 15 d.Pirmasis pareiškimas, „antrarūšis“ dokumentas, kurį „nustelbė“ visiems žinomas Vasario 16-osios aktas, vis dėlto pasitarnavo valstybės kūrimo tikslui: jo pagrindu Vokietija pripažino Lietuvos valstybę ir labai tikėtina, kad būtent todėl 1918 m. pabaigoje suteikė 100 mln. markių paskolą, kuri Lietuvai buvo gyvybiškai būtina. Artėjant bolševikų frontui, gruodžio 20 d.,Tarybos pirmininkas A. Smetona, Ministras pirmininkas A. Voldemaras ir Finansų ministras M. Yčas išvyko į Europą ieškoti paramos gimstančiai valstybei. Šalis liko be veikiančios valdžios. Tokiomis aplinkybėmis Vyriausybę sudaryti apsiėmė mūsų kraštietis Mykolas Slaževičius. Pačiu svarbiausiu klausimu tapo krašto gynyba. Jo ir krašto apsaugos ministro M. Velykio sukviesti savanoriai, padedami vokiečių, išvijo bolševikus ir bermontininkus, sustabdė lenkus. Taip jie apgynė Vasario 16-osios Lietuvą, suteikė prielaidas valstybės tarptautiniam pripažinimui ir sukūrė pagrindą Steigiamajam Seimui, kurio 105-ąsias metines minėsime gegužės mėn., susirinkti. VASARIO 16-ĄJĄ PARAŠYTAS ŽODIS TAPO LIETUVOS RESPUBLIKA. Daugelio svajonė turėti SAVO valstybę išsipildė.

Vienu iš to laikotarpio krašto gynėjų buvo Augustinas Povilaitis, gimęs Palėkių k. 1900 m. vasario 18 d. Dauguma šaltinių nurodo, kad jis gimė vasario 24 d. Pašvenčio k., bet aš vadovaujuosi Algirdo Miko Žemaitaičio pateiktu įrašu Jurbarko evangelikų liuteronų parapijos 1900-ųjų metų krikšto metrikų knygoje. Kai kūrėsi valstybė, jis sulaukė pilnametystės ir 1919 m. užsirašė savanoriu. Buvo sužeistas kovose su bermontininkais, kaip savanoris gavęs žemės Giedrių k., įkūrė pavyzdinį ūkį, jo name veikė mokykla. Nuo 20 metų jo visas gyvenimas buvo pašvęstas tarnybai įvairiose saugumo struktūrose iki Valstybės saugumo departamento direktoriaus. Bet 1940 m. sovietų ultimatumo Lietuvai 1 punktas buvo žiaurus: reikalavo išduoti teismui vidaus reikalų ministrą Kazimierą Skučą ir Valstybės saugumo departamento direktorių Augustiną Povilaitį. Tuomet abu buvo pasitraukę į Pašvenčio k., kuriame Augustinas užaugo, teliko tik perbristi Šventosios upelį... Visgi abu vyrai 1940 m. birželio 15 d. buvo savų areštuoti ir perduoti NKVD sunaikinti.

Petras Paulaitis buvo 4 metais jaunesnis už Augustiną, bet ir jam teko kovotojo su krašto pavergėjais lemtis. Tik tai buvo po A. Povilaičio žūties, bandant apginti jau sukurtą, pakankamai sustiprėjusią valstybę. Tada jos priešai kovojo tarpusavyje bei vienas kitą keitė. Pradžioje teko priešintis vokiečių fašistams. Kovai vykdyti 1942 m. vasario 16 d. Jurbarke P. Paulaičio sumanymu buvo įkurta Lietuvos laisvės gynėjų sąjunga (LLGS), kuriai jis ir vadovavo. Ji veikė aplinkinėse teritorijose, turėjo per 4000 narių. Rusų komunistams išstūmus hitlerininkus, LLGS organizavosi į partizanų kuopą, dar vėliau į „Trijų lelijų“ rinktinę ir po to įsiliejo į Jungtinę Kęstučio apygardą, kurios vienas steigėjų buvo P. Paulaitis-Aidas.

Buvęs Jungtinės Kęstučio apygardos iniciatorius ir vadas kraštietis Juozas Kasperavičius-Visvydas degė troškimu apjungti partizanus į vieningai valdomą kovos darinį. Besistengdamas tai įgyvendinti, jis buvo išduotas ir žuvo drauge su adjutantu jurbarkiečiu Albinu Biliūnu-Džiugu. Bet Visvydo idėjas pratęsė ir įgyvendino jo buvęs pavaldinys ir mokinys J. Žemaitis. Jis 1949 m. vasario mėn. sukvietė visos Lietuvos partizanų atstovus į Minaičius, Radviliškio r. Šį vadų susirinkimą padėjo organizuoti ir jame dalyvavo daug mūsų krašto partizanų. Jurbarko krašto gynėjų svarbos patvirtinimas yra tai, kad iš 8 pasirašiusiųjų svarbiausią dokumentą, Vasario 16-osios deklaraciją, 4 buvo susiję su mūsų kraštu: J. Žemaitis-Vytautas, V. Gužas-Kardas, B. Liesis-Naktis ir P. Bartkus-Žadgaila.

Gyvenimo ratas sukasi:

–  po ilgų okupacijų metų 1917–1920 m. tautai pavyko išsivaduoti;
–  po trumpo tarpukario taikos laikotarpio – vėl okupacijos ir vėl gynėjų viltys 1941–1953 m. atkurti demokratinę valstybę, deja, joms buvo lemta žlugti;
–  jų idėjų įgyvendinimas teko mūsų kartai ir 1986–1993 m. mums pavyko.

Žmogus gimsta laisvas ir laisvei. Bet koks suvaržymas prieštarauja prigimčiai, todėl laisvės siekį taip sunku atimti ar nupirkti.Okupacijos visuomet palieka sunkiai gyjančias mąstymo žaizdas, istorinės atminties išsaugojimas ir puoselėjimas yra tinkamas kelias į savivoką ir artėti prie tiesos. Į valstybę visi žiūrime savo akimis ir matome ją savaip, bet ji yra mūsų ir mes turim galimybių ją padaryti geresne piliečiams. Kaip bus ateityje? Šiek tiek žinodami totorių-rusėnų tautos istoriją nuo XIII a. ir iš to suvokdami apie jų genuose nulemtą mąstymą, suprasim, kad kremliaus pareiškimai „per 24 val. užimsim Pabaltijį“, nėra tik „oro virpinimas“. Viskas priklauso nuo to, kokia bus Ukrainos ateitis. Vakar, šiandien reikėjo ir rytoj būtinai reikia ne liūliuoti ukrainiečius pažadais, o sudaryti prielaidas pakartoti Mėlynuosius Vandenis, kai 1363 m. Lietuvos Didžiojo kunigaikščio Algirdo vadovaujama kariuomenė prie Siniuchos upės sumušė ir iš didelės Ukrainos dalies išvijo Chadžibėjus ir Kutlubugo vadovaujamus Aukso ordos užpuolikus. Jų palikuonys supranta tik „rimtą“ kalbą ir visiškai nesijaudina dėl „didelio ar labai rimto susirūpinimo“. Prezidentė D. Grybauskaitė sakė: „Karą reikia kariauti“, todėl visomis išgalėmis turime prisidėti visi ir padėti ukrainiečiams, kurie šiandien kovoja ne tik už savo, bet ir už mūsų laisvę.

Jurbarkiečiai, Lietuvos kariuomenės kūrėjų savanorių sąjungos ir Lietuvos kariuomenės rezervo karių asociacijos nariai, po iškilmingų Vasario 16-osios Šv. Mišių pagerbė:

–  Juozą ir Pranciškų Stakauskus šventoriuje prie kun. Pranciškaus Stakausko kapo;
–  Augustiną Povilaitį prie paminklinio akmens jo tėviškėje Pašvenčio k.;
–  Petrą Paulaitį prie paminklinio akmens jo gimtinėje P. Paulaičio g., Jurbarke;
– 1949 m. partizanų susirinkimo dalyvius prie partizanų kapų Jurbarko kapinėse.

Lietuvos kariuomenės kūrėjų savanorių sąjungos narys Alvydas Stalgys