Helovinas ar Vėlinės – rinktis (ne)būtina

Kiekvienais metais artėjant Visų šventųjų dienai vėl ir vėl kyla diskusijos, švęsti ar nešvęsti Heloviną. O dar tiksliau – ar kiti turi teisę jį švęsti, nes taip klausiantys, žinoma, nešvenčia. Lietuviškų tradicijų saugotojai pyksta ant šios iš JAV mus pasiekusios šventės, tvirtindami, kad toks nerimtas, dargi makabriškas, požiūris į mirtį senovės lietuviams buvo visiškai svetimas, kad šiuo laiku dera būti rimtiems, susikaupusiems ir tik tyliai žvelgti į rudens tamsoje prie mūsų priartėjusį anapusinį pasaulį. Tuo tarpu jaunimui šios kalbos nė motais – jie tiesiog persirengia baisiais kostiumais, prisigamina šiurpokai atrodančių užkandžių ir švenčia. 

Žinoma, smerkti, pykti ir reikalauti uždrausti – pats lengviausias ir daug vargo nereikalaujantis kelias. Kitas, kiek sudėtingesnis, pamėginti priimti kito žmogaus pasirinkimą, ypač tada, kai jis jokios žalos nedaro. „Kaip tai nedaro? – ko gero pasipiktins tūlas tradicijų saugotojas. –  Juk šventė svetima, lietuviams nebūdinga, prekybininkų mums įpiršta, per tokias šventes ir nyksta lietuviškos tradicijos“. Tokiems belieka atsakyti, kad tradicijos yra gyvos tol, kol jas saugo žmonės, kol jas tėvai perduoda savo vaikams, ir dar nė viena tradicija nėra išsaugota pykčiu ar draudimais. O kas liečia prekybininkus – jie yra verslūs žmonės ir linkę su kaupu patenkinti bet kokią paklausą. Užtenka pažvelgti į dirbtinėmis gėlėmis bei žvakėmis nuklotas prekybos centrų lentynas prieš lapkričio 1-ąją.

Tiesa, neabejojame, kad didžioji dauguma jaunuolių, su draugais smagiai atšventusių Heloviną, kitą dieną su tėvais eina į kapines uždegti žvakelę ant išėjusių artimųjų kapų ir taip palaiko ilgaamžę lietuvišką tradiciją, kurią perduos ir savo vaikams. O išpjaustinėti moliūgai, spalio pabaigoje nusėjantys gyventojų kiemus, įvairių įstaigų prieigas ir viešąsias vietas taip pat yra Helovyno atributas.

O dabar tiesiog trumpai pasistatome Helovino, Visų šventųjų, Vėlinių kilmę ir tradicijas.

Helovinas

Helovinas, kurį Valstybinė lietuvių kalbos komisija taip pat siūlo vadinti Vaiduoklių švente arba Šiurpnakčiu – keltiškos kilmės šventė, vykstanti spalio 31 d., Visų šventųjų dienos išvakarėse. Pavadinimas kilęs iš senosios anglų kalbos – Halloween, žodis, sujungtas iš All Hallows' Eve, Visų šventųjų vakaras.

Helovino šaknys glūdi senovėje švęstų naujųjų metų ir mirusiųjų šventėse. Manoma, kad šiandien švenčiamo Helovino šaltinis – keltiška Samhaino šventė. Keltų naujieji metai prasidėdavo lapkričio 1 d., o jų išvakarėse, būdavo švenčiama keltų mirties dievo Samhaino garbei skirta šventė, pažyminti šalčio, tamsos ir gedimo sezono pradžią ir asocijuojama su žmogaus mirtimi. Keltai tikėjo, kad dievas Samhainas tą vakarą leisdavo mirusiųjų sieloms sugrįžti į savo namus. Samhaino šventės vakare žmonės užgesindavo savo namų židinius. Druidai iš ąžuolo (keltams švento medžio) šakų sukraudavo milžinišką naujųjų metų laužą. Jame jie degindavo paaukotus gyvūnus. Tada kiekviena šeima nuo to laužo vėl užkurdavo savo šeimos židinį. Šventės metu žmonės kartais vilkėdavo specialiais kostiumais, pagamintais iš gyvulių odos ir galvų. Iš paaukotų gyvulių liekanų jie spėdavo ateinančių metų ateitį.

Tradicija Helovino proga persirenginėti įvairiais kostiumais atsirado Airijoje ar Škotijoje maždaug XIX a., JAV ši tradicija, atgabenta emigrantų, išplito XX a. pradžioje. Ketvirtajame dešimtmetyje JAV parduotuvėse jau pasirodė pirmieji masinės gamybos šventiniai kostiumai. Tradiciškai, kostiumai imituoja antgamtines, dažniausiai baisias būtybes – vaiduokliai, skeletai, raganos, velniai. Naujesniais laikais įkvėpimo semiamasi ir iš fantastikos kūrinių, superherojų komiksų, siaubo filmų ir kt. Šiais kostiumais persirengę vaikai spalio 31-osios vakarą vaikščioja po vaikšto po žmonių namus, sakydami: „Pokštas arba saldainis“.

^{Helovinas. GettyImages. nuotr.}

Airijoje iki šių laikų išlikęs paprotys kepti tam tikrą specialų pyragą su razinomis – barmbraką (airiškai Báirín Breac). Prieš kepimą į tešlą įdedama moneta ar žiedas. Pasak papročio, kas ras savo pyrago gabalėlyje tą įdėtą žiedą, per ateinančius metus susiras savo tikrąją meilę.

Svarbus Helovino maistas, ypač JAV, yra moliūgas. Ir patiekalai iš moliūgo, ir moliūgo sėklos, ir moliūgo formos saldainiai ar kitoks maistas. Dažniausiai atėjusiems persirengusiems vaikams yra dalinami saldainiai.

Visų šventųjų diena 

Tikima, kad šventieji padeda žmonėms, jei jiems meldžiamasi. Lapkričio 1-ąją liturgine šventųjų atminimo švente paskelbė popiežius Bonifacas IV VII a. pradžioje. 998 m. popiežius Grigalius šventę papildė lapkričio 2-ąja, skirta pagerbti mirusiuosius – Lietuvoje tą dieną minimos Vėlinės, ir abi šventės visuomenėje neretai minimos kaip viena.

Tradicija lapkričio 1-ąją deginti žvakeles ir lankyti artimųjų kapus yra ne tik Lietuvoje, bet ir  Lenkijoje, Čekijoje, Švedijoje, Suomijoje, Slovėnijoje, Slovakijoje, Kroatijoje, Austrijoje, Rumunijoje, Vengrijoje, Vokietijoje. Lapkričio 1 d. Romos katalikų bažnyčia visada skelbė privaloma švente. Lietuvoje įstatymas, pagal kurį lapkričio 1-oji paskelbta nedarbo diena, buvo priimtas 1990 m. vasario 9 d.

Vėlinės

Lietuvių Vėlinės susiklostė krikščioniškam papročiui persipynus su senąją lietuvių švente Ilgėmis.

Anksčiau būta papročio Vėlinių dieną rinktis sodžiaus kapinaitėse, pasimeldus susėsti prie šeimos kapo ir valgyti pasikvietus neturtinguosius. Kai kur Rytų Lietuvoje maistą ant kapo sudėdavo Visų Šventųjų dienos vakarą ir palikdavo per naktį, valgydavo ir dalindavo vargstantiems tik per Vėlines. Dzūkijoje ir Rytų Aukštaitijoje dėti maistą ant kapų vietomis išliko iki XX a. pr. Nuo XIX a. vid. šventė pritraukta prie bažnytinės liturgijos – kunigai ragindavo tą dieną dalyvauti pamaldose, rinktis tik savo parapijos kapinėse, nenešti maisto į kapus. Nuo XX a. pr. įsigalėjo paprotys kapuose deginti žvakes.

Anksčiau vėlinių naktį užklydęs į namus nepažįstamas keleivis būdavo gražiai sutinkamas, tikėta, kad tai vėlių pasiuntinys.

Per Vėlines būdavo pagerbiamos ir „klajojančios vėlės“, tai yra mirusieji ne sava mirtimi. Buvo tikima, kad tokios vėlės, pavyzdžiui, mirusių nekrikštytų kūdikių, per Vėlines klaidžiojančios po langais, prašydamos maldų.

^{Vėlinės. Autorius Zwie Rys. Vikipedia.org nuotr.}

Vėlinių dieną, lapkričio 2-ąją, bažnyčioje giedamos gedulinės liturginės valandos; iki vidurdienio giedama Rytmetinė, po vidurdienio – Vakarinė. Pagrindinės šv. Mišios baigiamos procesija į kapines, šventoriuje, arba bažnyčioje. Pelnomi visuotiniai atlaidai, jei per Vėlines bažnyčioje ar koplyčioje sukalbama „Tėve mūsų“ ir tikėjimo išpažinimą arba per Vėlinių aštuondienį (lapkričio 1–8) aplankomos kapinės ir meldžiamasi už mirusiuosius, arba pirmąjį mėnesio penktadienį bažnyčioje prie išstatyto Švč. Sakramento sukalbama Švenčiausiosios Jėzaus Širdies litanija ir atsiteisimo malda „Kyrie eleison“.

Pirmą kartą bendruomeninė malda už mirusiuosius paminėta IV a., o po Pietų ir Vakarų Europą ėmė plisti IX a.

Šventės diena iš pradžių nebuvo pastovi – lapkričio 17, sausio 1, ar sausio 14 d. Kliuni benediktinų vienuolyno abatas Odilonas 998 m. įvedė tradiciją iškart po Visų Šventųjų melstis už mirusius vienuolijos narius. XIII a. ji išplito visoje Katalikų Bažnyčioje.

Seimas Vėlines, lapkričio 2-ąją, nedarbo diena paskelbė 2019 metais.

Mirusiųjų diena

Kalbant apie kitas įdomias mirusiųjų paminėjimo tradicijas, kurios kol kas dar nėra atėjusios į Lietuvą ir sukėlusios pasipiktinimo, priminsime, kad Meksikoje švenčiama Mirusiųjų diena (isp.el Día de los Muertos), Visų šventųjų dienos atminimo apeigų šventė. Ji 2008 m. įtraukta į UNESCO nematerialaus pasaulio paveldo objektų sąrašą.

^{Mirusiųjų dienos procesija Meksikoje. Autorius María José Felgueres. Vikipedia.org nuotr.}

Mirusieji Meksikoje minimi visą savaitę iki lapkričio 1 dienos. Lapkričio 1 diena skirta mirusiems vaikams atminti, lapkričio 2 d. – suaugusiems. Šiomis naktimis, kai tikima, kad grįžta sielos, žmonės budi prie savo artimųjų kapų, kurie būna gausiai išpuošti tagečių žiedais, žvakėmis. Atnešama maisto ir aukų vėlėms. Gėlių žiedais išpuošiami ir miesteliai, altorėliai jų aikštėse bei namuose. Tikima, kad jų žiedlapių šviesa parodo mirusiųjų sieloms kelią grįžti aplankyti savo artimųjų. Šiomis dienomis vyksta festivaliai, veidai išpiešiami kaukolėmis. Visų Šventųjų dienos tradicinis patiekalas yra Mirusiojo duona (Pan de muerto) – saldi bandelė, puošiama cukrumi bei kaulų formos raštu, kuris simbolizuoja gyvenimo ciklą, kartais įdaroma kremu. Taip pat visur galima rasti cukrines ar šokoladines kaukolytes