Fon Koidelių giminės istoriją prikėlė Rusnėje rasto kavinuko šukės

Gelgaudiškio dvaras istorijos kryžkelėse buvo nuolat. Čia kryžiavosi LDK, Prūsijos, Vokietijos, Lenkijos ir Rusijos imperijos paribiai ir imperatorių interesai, įtakų zonos, politinė priklausomybė, jį valdė Gelgaudai, Sapiegos, Dembskiai, Masalskiai, Oziemblovskiai, Čartoryskiai, Zabielos, Koideliai, Komarai, bet iki XVI a. pabaigos nė vienas iš savininkų čia negyveno. Bene didžiausią reikšmę dvarui ir aplinkai, jo statusui ir perspektyvai turėjo beveik šimtmetį dvarą valdę bajorai fon Koideliai. Jų šeimos herbas tapo Šakių rajono herbo pagrindu, ko dažnas šakietis ar gelgaudiškietis net nežino. Bet tikrai būna, kad laimingų atsitiktinumų dėka nežinojimas staiga tampa akinančiu žinojimu, o istorijos lobių paslaptys ima skleistis viena po kitos. Tenkindamiesi tik tuo, kas iki šiol yra pateikta lengvai prieinamoje ir iš vieno leidinio į kitą perrašomoje literatūroje, net įsivaizduoti negalime, kiek daug mes nežinojome!

Pirmoji intriga – pranešimo pavadinime

Gelgaudiškio 500 metų jubiliejaus proga „Versmės“ leidykla 2011 m. išleido Antano Andrijono parengtą „Gelgaudiškio monografijos“ dvitomį. Jame daug istorijos, prisiminimų, pasakojimų, dokumentų, faktų, ir nors apie fon Koidelių giminę, kuri dvarą valdė ilgiausiai, beveik šimtmetį, žinių išties nemažai, visgi praktiškai pakartota tai, kas iki to laiko jau buvo žinoma. Tuo tarpu fon Koidelių giminė buvo labai ryški ir reikšminga ne tik Lietuvos ir ypač Šakių istorijai, bet savo darbais daug pelnė ir Vokietijai, jų pavardė iki šiol gerai žinoma Vokietijos aukštuomenei – joje buvę diplomatų, karių, karo lakūnų, menininkų, verslo žmonių, fundatorių ir mecenatų, kurie ir dabar tęsia kilnius savo protėvių darbus.

^{Taip atrodė Gustavo fon Koidelio pastatyti Gelgaudiškio dvaro rūmai.}

Parašyti straipsnį apie vieną iš tokių atsitiktinumų ir jei ne atstatyti istorinę tiesą, tai bent užvesti skaitytojus ir dvaro lankytojus ant teisingesnio žinojimo kelio, paskatino praėjusių metų rudenį Genealogijos, heraldikos ir veksikologijos instituto valdybos pirmininko Pauliaus Vaniuchino apsilankymas dvare, kuris puikiai pažįstamas ne tik šakiečiams, bet ir aplinkinių miestų gyventojams, žinoma, ir jurbarkiečiams. Pažįstamas pirmiausia muzikiniais penktadieniais, pažintinėmis teatralizuotomis ekskursijomis po parką, jaukiais renginiais. Taigi P. Vaniuchino susitikimas su smalsia bendruomene buvo itin svarbus, atvėręs dar neskaitytus Gelgaudiškio dvaro istorijos puslapius. Užteko jam prakalbinti vos vieną eksponatą – paauksuotą porceliano kavinuką su dviem šonuose nutapytais herbais, ir išsyk prasiplėtė istorijos horizontai. Susitikimo su ponu Pauliumi metu ekrane sužibęs pranešimo pavadinimas žadėjo didžiulę intrigą, daugiau nei 160 metų tūnojusią po laiko ir užmaršties šydu: „Paženklintas kilmingųjų heraldika: nuo Bonos iki Gelgaudiškio“. Žingeidumas gniaužė kvapą – ką gi papasakos svečias? Juk atrodė, jog kavinuko mįslė jau įminta 2018 m. lapkričio 10 d. Sauliaus Pilinkaus LRT laidoje „Daiktų istorijos“. Žiūrėdama į ekrane šviečiantį pranešimo pavadinimą jaučiausi kaip katė, uodžianti aukštai kabančius lašinius, kurie tuoj nukris...

^{Graviūra „Gustavas fon Koidelis medžioklėje“. V. Kelerto archyvas.}

 Ką papasakojo „Daiktų istorijos“?

„Daiktų istorijos“ – dėmesio verta laida. Besidomintys praeitimi žmonės pirmadieniais jos laukia kaip savaitės deserto. Ir tikriausiai ne vienas mena tą prieš penkerius metus nufilmuotą laidą, kai S. Pilinkus su prodiusere Edita Mildažyte atvažiavo į dvarą nešini unikalia dovana – dviem herbais, monograma ir 1861-ųjų data dekoruotu porceliano kavinuku.

Istorija, kaip kavinukas atsirado laidos kūrėjų rankose – ne mažiau verta dėmesio. Atostogaudami Rusnėje ir užsukę į Skirvytėlės kaime esančią etnografinę žvejo sodybą, troboje-muziejuje pamatė indaują. Parūpo žvilgtelėti, kas gi už uždarytų jos durelių. Ir koks netikėtumas! Plastikiniame maiše buvo keturios minėto kavinuko šukės, tarsi laukusios išmušant savo valandos. Jų užteko, kad sudėliotų lyg dėlionę į visumą. Atiduodami kavinuko šukes Sauliui Pilinkui, šeimininkai Baniai žinojo, ką daro!

^{LRT laidos „Daiktų istorijos“ kūrėjo ir vedėjo Sauliaus Pilinkaus dovana Gelgaudiškiui 2018 m. rudenį. Gelgaudiškio kultūros centro nuotr.}

Grįžęs į Vilnių ponas Saulius nedelsdamas pravėrė Prano Gudyno restauravimo centro duris. Be jokio atlygio restauravimo ekspertė Rasa Bieliauskaitė–Mikolaitienė ir restauratorė Bronislava Kunkulienė šukes nuplovė, suklijavo specialiais klijais, retušavo išblukusias herbų spalvas ir grąžino S. Pilinkui, o šis, saugiai supakavęs brangią dovaną, išskubėjo į Gelgaudiškio dvarą. Įteikdamas jį, S. Pilinkus patosiškai kalbėjo Šakių rajono savivaldybės merui, jog „ant arbatinio esantys du herbai reiškia, kad Koideliai susigiminiavo su kitais grafais. O kokiais – tai jau jūsų, gelgaudiškiečiai, darbas išsiaiškinti.“ Laidos metu, kuri buvo transliuojama 2018 m. lapkričio 10 d., jis žiūrovams kavinuką pristatė kaip arbatinuką, pranešdamas sensacingą naujieną – jis buvo vestuvinė dovana baronams fon Koideliams. Tik dabar, anot jo, niekas nepasakys, ar tai buvęs tik jis vienas ar visas servizas. Gal kada nors bus atsakyta ir į šitą klausimą – gyvenimas pilnas netikėtumų ir staigmenų!

Atsitiktinumų nebūna

Taip ši vestuvių dovanos istorija ir būtų plitusi, ir ne tik pasakojimuose, bet ir straipsniuose bei knygose, jei ne kitas atsitiktinumas praėjusių metų vasarą. Dvare pasisvečiuoti panoro Paulius Vaniuchinas. Girdėjęs atsiliepimų apie įspūdingus muzikinius penktadienius, jis panūdo tiesiog stabtelėti ir užsukti važiuodamas pro šalį. Buvo 2023-ųjų liepa, atrodo, savaitgalis. Rasti ką nors rūmuose nelabai tikėjosi. Bet rado... Diana Sederevičiūtė–Šakalienė, kultūros ir dvaro kultūros puoselėtoja, gal ilsėjosi po ekskursijos, gal naujos grupės lūkuriavo, o gal... ir paties Pauliaus? Tik pati to dar nežinojo. Kai jau vienas kitam prisistatė kas tokie esą, Paulius klustelėjo – gal dvare netyčia yra išlikusių autentiškų heraldikos ženklų? Ne ne, spontaniškai atšovė Diana. Ir staiga tarsi nušvito – juk Koidelių kavinukas! Su kokiu smalsumu apžiūrėjo, fotografavo iš visų pusių, paskui bėgo į „baronkapines“ tų ženklų ieškoti Paulius Vaniuchinas. Nes heraldika – didžioji jo aistra. Kai jau įninka tyrinėti, tai tik iki galo, kol paklūsta archyvai, kol nepaveda ilgametė patirtis, žinios, kurių gal kelis kartus mažiau šioje srityje turėjo S. Pilinkus, kol gaji „profo“ uoslė... Jeigu kavinukui suklijuoti prireikė vos dviejų dienų, tai faktus, kuriuos jis atskleidė, Paulius Vaniuchinas tyrinėjo pora mėnesių. Paskui, jau rugsėjį, vėl skubėjo į Gelgaudiškį, kad... paneigtų tokią vertingą dovaną dvarui padovanojusio Sauliaus Pilinkaus tiesas. Kaip minėjau, tai kavinukas, bet ne arbatinukas, antra – jis nebuvo vestuvių dovana fon Koideliams, trečia – fon Koideliai niekada nebuvo ne tik grafai, bet ir baronai. Grubiai tariant, tokie „menki“ netikslumai buvo ištransliuoti laidoje. Dabar tik apgailestauti tenka, kad po praėjusių metų rudenį vykusio P. Vaniuchino pristatymo S. Pilinkaus pateikta versija, deja, „Daiktų istorijose“ nebuvo patikslinta ir tęsinio nebeturėjo. O gal turės? Juk nieko negali žinoti. 

Specialisto rankose kavinukas prakalbo

^{Paulius Vaniuchinas, Genealogijos, heraldikos ir veksikologijos instituto valdybos pirmininkas, paneigė laidos „Daiktų istorijos“ pateiktą kavinuko versiją.}

P. Vaniuchinas tuos du mėnesius dirbo dienomis ir naktims, kruopščiai lukštendamas kavinuko ženklų paslaptis. Naršė archyvus. Ir ne tik Lietuvos. Ir išgvildeno, nes vokiečiai, kaip, beje, ir prūsai, visada viską kruopščiai dokumentavo, registravo ir archyvavo. Ir – stebuklas! Specialisto rankose porceliano kavinukas prakalbo, atskleisdamas išties kvapą gniaužiančią istoriją. Subliūško ir fon Koideliams priskiriamo barono titulas, nes baronai jie niekada ir nebuvo, todėl ir šalia rūmų esančių šeimos kapinių „baronkapinėmis“, anot jo, vadinti nedera. Jis patvirtino, kad kavinukas fon Koidelių šeimai net nepriklausė, nors paskutinio Gelgaudiškio dvaro savininko Franco fon Koidelio rankos tikrai prie jo buvo prisilietusios. Na, ir esminis dalykas – herbai. Vienas priklausė (ir priklauso!) fon Koidelių giminei, tas tiesa, bet asilo ausų herbe nerasime. Tai – šerno ausys! Kitoje pusėje esantis herbas, kurį S. Pilinkus pasiūlė išsiaiškinti gelgaudiškiečiams, taip pat buvo identifikuotas – jis priklausė (ir priklauso!) grafams fon Hoentaliams.

Bajorystės buvo atsisakę

Kas gi iš tiesų buvo fon Koideliai, kurių net keturios kartos valdė Gelgaudiškio dvarą?

XVIII a. pabaigoje, 1795 m. padalijus Žečpospolitą, Gelgaudiškis su Užnemune atiteko Prūsijos valstybei (tuo metu ji vadinosi Naująja Rytų Prūsija, 1795–1807 m.). Iki 1815 m. Napoleonas Užnemunėje įsteigia Varšuvos kunigaikštystę, o 18015–1915 m. Gelgaudiškis – jau Rusijos imperijos autonominė provincija. Prūsijai užėmus Gelgaudiškį, 1797 m. iš Čartosriskių dvarą įsigyja Teodoras Henrikas fon Koidelis (von Keudell), išeivis iš Rytų Prūsijos. Po jo mirties dvarą paveldi sūnus Julijus fon Koidelis (Julius von Keudell), vėliau – jo sūnus Gustavas fon Koidelis (Gustav von Keudell) ir galiausiai Teodoro provaikaitis Francas fon Koidelis (Franz von Keudell).

Fon Koideliai, anot P. Vaniuchino, didikų giminė, pasidalijusi į dvi atšakas. Viena giminės šaka XVIII a. pradžioje gyveno Rytų Prūsijoje, o kita liko Hesene, Vokietijoje, tačiau abi giminės naudojo tą patį identišką bajorų giminės herbą – fon Koideliai iš Vokietijos jį atsivežė į Rytų Prūsiją ir čia jis buvo patvirtintas. Gelgaudiškyje apsigyvenę Koideliai, patikino P. Vaniuchinas, priklausė bajorų luomui, bet niekada neturėjo baronų titulo. Ar jie jo norėjo? Taip, norėjo, bet negalėjo, nes 1728 m., išmainęs luomą į papildomai Prūsijoje išsinuomotus valstybinius dvarus, kad šie generuotų papildomas pajamas, Johano Henriko Leopoldo ir Teodoro Henriko Frydricho fon Koidelių tėvas Kristijonas fon Koidelis bajorystės atsisakė. Tokia tvarka anuomet galiojo Prūsijoje. Ir tik 1789 m. brolių rūpesčiu bajorystė jiems buvo atstatyta.

Kavinuko herbų paslaptis

Išanalizavęs Koidelių giminės genealogiją, giminės herbų pavyzdžius, P. Vaniuchinas pamatė, kad skirtingais laikotarpiais skyrėsi Koidelių herbų skydai ir juose pavaizduoti ženklai, skirtingos herbo piešiniuose pavaizduotos ausys. Vienur jos primena asilo ausis, kitur šerno, dar kitur – plunksnas. Taip nutiko dėl to, sakė jis, kad perpiešiantys herbus, dailininkai neskaitė herbo aprašo, kopijavo pridėdami dar ir savo fantazijų. Anot pranešėjo, herbas be aprašo yra tik piešinys. Oficialiai patvirtintas herbas būtinai turi turėti aprašą. Ar XIII a. Koidelių herbui galėjo būti parengtas aprašas? Galėjo, bet neišliko. Yra išlikęs tik XVII amžiaus herbo aprašas. Jis saugomas Vokietijos centriniame archyve, į kurį pateko iš Prūsijos. Jį Pauliui pavyko surasti ir atkurti herbą tokį, koks jis buvo iš tikrųjų. Herbo sidabriniame lauke – nuleista žalia juosta. Virš jos – šešios juodos šerno iltys, išlindusios (po tris) iš sidabrinio lauko kraštų. Virš skydo – plieninis grotelinis šalmas, ant kurio uždėta juoda kepurė su šermuonėlio kailio atvartu ir dviem sidabrinėmis šerno ausimis, pasuktomis į išorę. Šalmo skraistė juoda, pamušalas sidabrinis. Tai vienintelis kilmingųjų herbas, spėja P. Vaniuchinas, su šerno ausimis Europoje. Tikriausiai nėra jų ir su asilo ausimis, nors „Daiktų istorijose“ S. Pilinkus toms ausims sukuria intriguojančią ir patrauklią laidos atomazgą – neva vienas iš Koidelių Kryžiaus žygių laikais priklausęs Hospitaljerų ordinui ir asilais iš mūšio lauko gabenęs kritusius ir sužeistuosius karius. Tokius faktus, anot P. Vaniuchino, galima mesti į archyvų šiukšlyną.

Anot jo, Lietuvoje daugiausia yra lenkiškos heraldikos kilmingųjų paveldėtų herbų. Bet jie nėra klasikinė heraldika. Priešingai nei fon Koidelių. Jų herbas – tai klasikinis heraldikos pavyzdys.

Kitoje kavinuko pusėje esantis herbas priklauso grafų fon Hoentalių giminei. Fon Hoentaliai – Saksonijos didikų giminė, kurios tikrasis vardas – Homanai.

Per archyvus ir abiejų giminių genealogiją leidosi Paulius kelionėn laiku į praeitį. Ir nustatė, kad 1861 m., kurie ir pažymėti kvinuke, jokių santuokų Koidelių giminės Prūsijos šakoje nebuvo. Bajorai Koideliai ir grafai Hoentaliai jokių giminystės ryšių neturėjo, todėl nėra pagrindo teigti, kad kavinukas yra vestuvių proga Koideliams padovanoto servizo dalis. Tą ryšį tarp giminių reikėjo nustatyti. Paieškas sunkino tai, kad ant kavinuko nepažymėta, kokioje manufaktūroje jis pagamintas. „Ir jeigu ne data ir ne monograma po ąsele, nieko nebūčiau atkapstęs“, – prisipažino P. Vaniuchinas.

Žingsnis po žingsnio paieškos nuvedė į Bonos Frydricho Vilhelmo universitetą, kuriame studentai 1821 m. įkuria Bonos Borussia (Borussia lotyniškai reiškia Prūsija) korpusą. Ne visi studentai, tik kilę iš Prūsijos ir tik kilmingieji, taip pat ir Prūsijos karališkosios šeimos atstovai, tarp jų – ir karalius Vilhelmas II. Narystė galioja iki gyvos galvos. Atidžiai pamečiui peržiūrėjęs sąrašus, Paulius atranda tris praktiškai vienmečius Bonos universiteto Teisės mokslų fakulteto studentus – korpuso narius: Francą fon Koidelį, Moritzą fon Hoentalį ir Rolandą fon Briuneką. Francas fon Koidelis (vok. Franz Theodor Rudolf Johan von Keudell, gimęs 1842 m. Gelgaudiškyje, miręs 1903 m. Veimare), Gustavo (vok. Gustav Heinrich von Keudell, 1808–1855 m.) ir jo žmonos Elizos (Elise Henriette Loise von Keyserling, 1808–1852 m.) sūnus. Dvarininkas. Galbūt todėl, kad gyveno Lietuvoje, provincijos pakrašty, jam nepavyko pasiekti tokių aukštumų, kokias pasiekė kiti du jo studijų draugai.

Grafas Moritzas fon Hoenatlis (vok. Karl Friedrich Moritz von Hohenthal–Puchau, gimė 1840 m. Drezdene, mirė 1927 m. Hohenprysnice), be galo turtingas dvarininkas, Prūsijos lordų rūmų narys. Grafas Rolandas fon Briunekas – Belšvicas (vok. Ludwig Magnus Roland von Brunneck–Belschvitz, gimęs 1840 m. Neapolyje, miręs 1918 m. Balošycėse) – labai įtakingos, kilmingos ir turtingos giminės atstovas. Briuneko motinos tėvas Teodoras fon Šionas, žymus Prūsijos veikėjas, baudžiavos panaikinimo iniciatorius, Mažosios Lietuvos veikėjas. Kadaise Klaipėdoje jam buvo pastatytas paminklas. Tiek Briuneko tėvas, tiek senelis buvo Prūsijos karalystės feldmaršalai. O pats Rolandas fon Briunekas – Prūsijos karalystės administracinės teisės teisininkas, Vyriausybės esesorius, Rytų Prūsijos gubernijos seimo narys. Visų pareigų tiesiog neišvardinsi. Jo giminės, ypač senelio fon Šiono, istorija reikalauja visiškai atskiro straipsnio. Iš visų trijų draugų Rolandas fon Briunekas padarė didžiausią politinę karjerą. Iš kilmingų šeimų kilusiems universiteto studentams ir Bonos Borussia korpuso nariams – korporacijų broliams – įprasta buvo dovanoti draugystės ženklus. Indai su giminės heraldika buvo tinkamiausi. Kai 1861 m. fon Briunekas buvo įšventintas į Borussia korpusą ir tais pačiais metais persikėlė į Berlyno universitetą, ta proga korpuso broliai fon Koidelis su fon Hoentaliu jam įteikia draugystės ženklą – kavinuką, ant kurio monogramoje pavaizduoja raides VFBC, kurios reiškia užkoduoto Bonos Borusijos (Borussia) korpuso šūkio „Virtus Fidesque Bonorum Corona!“ („Dorybė ir ištikimybė yra gėrio vainikas!“) pirmąsias raides.

Šie faktai nėra iš piršto laužti – P. Vaniuchinas juos visus atkapstė Bonos ir Berlyno universitetų archyvuose. Taigi kavinukas, nežinia ar jis vienintelis, ar buvo ir daugiau servizo dalių, niekada nepriklausė Gelgaudiškyje gyvenusiems fon Koideliams.

Kyla klausimas, kaip jis galėjo atsidurti Rusnėje, Banių sodybos spintelėje? Paulius pateikia savo versiją: Briuneko senelis iš motinos pusės Teodoras fon Šionas turėjo rezidenciją netoli Rusnės. Gal ir jo dukra, Rolando motina, ten gyveno? Gal buvo grįžęs? Gal paliko? Gali būti ir kitų versijų, bet ši, jo manymu, įtikinamiausia.

Bet čia dar ne pabaiga...

Heraldikos ženklai „baronkapinėse“ ir Šakių bažnyčioje

Ar kur nors dar, be rūmų, Lietuvoje galima pamatyti fon Koidelių herbą? Taip, galima. Pats tiksliausias yra tas, kurį, Genealogijos, heraldikos ir veksikologijos instituto parašais patvirtintą, su aprašu Šakių savivaldybei ir pirmiausia Gelgaudiškio dvarui padovanojo Paulius Vaniuchinas. Atkurtas herbas išlaiko visiškai identiškas spalvas ir atspalvius. Atkurto herbo autoriai – P. Vaniuchinas ir Darius Bulanavičius. Šiuo metu dokumentas kartu su kavinuku, antruoju po Koidelio krėslo autentišku eksponatu Gelgaudiškio rūmuose, akylai saugomas po stiklu. Šį herbą galima pamatyti ir dvaro rūmų savininkų fon Koidelių giminės stende. Bebaigiančius išnykti jo likučius galima įžiūrėti ir „baronkapinėse“, ant apsamanojusių paminklinių akmenų likučių. Taip pat šį herbą, tiesa, naujai pagamintą, galima rasti Šakių evangelikų liuteronų bažnyčioje, kurios statybą, būdamas evangelikas, 1842 m. fundavo Gustavas fon Koidelis, Franco tėvas. Šalia bažnyčios jo lėšomis taip pat iškilo klebonija, kantoriaus ir zakristijono namai, ūkiniai pastatai, įrengtas parkas, įveistas sodas, dirbami žemės sklypai. Visa tai sudarė sąlygas stabiliam parapijos gyvenimui. Šakių evangelikų liuteronų bažnyčios kunigas Virginijus Kelertas pasakoja, kad fon Koidelių valdymo laikotarpiu giminės herbas puikavosi virš Gelgaudiškio dvaro rūmų paradinių durų. Kai Rusijos caro įsakymu svetimšaliai čia nebegalėjo turėti privačios nuosavybės, Rusijos pilietybės atsisakiusi ir trauktis iš Lietuvos nusprendusi Franco fon Koidelio šeima 1892 m. nutarė dvarą parduoti, o herbą nuo rūmų nuėmė ir perkėlė į šeimos kapines („baronkapines“), tikėdamasi, kad tokioje šventoje vietoje jo niekas nepalies. Bet 1938 metais čia apsilankę fon Koidelių palikuonys koplyčią ir kapus rado nuniokotus, o herbą apdaužytą. Kad nebūtų visiškai sunaikintas, evangelikų bažnyčią aptarnavusio ir atvykusius svečius lydėjusio kunigo Henriko Dzeržislovo Srokos, superintendanto ir pirmojo atsikūrusios Lietuvos evangelikų liuteronų bažnyčios Konsistorijos pirmininko siūlymu, jis išgabentas į Šakių evangelikų liuteronų bažnyčią. Tačiau karas ir sovietmetis buvo negailestingi ne tik herbui, ne tik bažnyčiai, bet ir Koidelių atminimui. Neliko nieko, tik griuvėsiai. Ir tik V. Kelerto rūpesčiu, vokiečių bendruomenei padedant, bažnyčia atstatyta ir pašventinta 2000 metais. Ta proga pagamintas ir bronzinis herbas (autorius Mindaugas Petravičius), iki šiol puošiantis bažnyčios sieną ir menantis statytojų atminimą.

^{„Baronkapinės“ dvarą valdant fon Koideliams.}

Tačiau ir tai dar ne visa herbo istorija.

Fon Koidelių herbas – Šakių herbo pagrindas

Fon Koidelių šeimos herbas – tai stilizuotas Šakių rajono savivaldybės herbas. Jame rasime ir šešias juodas šerno iltis, išlindusias iš sidabrinio lauko šonų, tik pakreiptas į kitą pusę, ir žalią juostą, uždėtą ant sidabrinio ir kažkodėl raudoną lauką. Tačiau herbo, patvirtinto 1998 m., simbolika aiškinama, švelniai tariant, keistai. Neva, „žalia, sidabrinė (balta) ir raudona – nuo seno buvo Mažosios Lietuvos spalvos“. Taip, bet nuo kada Šakiai buvo laikomi Mažosios Lietuvos dalimi? Niekada! „Linai rodo linininkystės tradicijas, o šešios iltys – galimą miesto pavadinimo kilmę iš šakių, šakų“, teigiama apraše. Kaip dera fon Koidelių herbo simbolika su linų pėdais? Apie sąsajas su Koidelių giminės herbu apraše nėra nė vieno žodžio, nors tai akivaizdu. Istorinio herbo Šakiai niekada neturėjo. XIX a. antroje pusėje (1847 ir 1876 metais), dar valdant Koideliams, projektai buvo teikiami du kartus ir abu kartus nesėkmingai. Trečią kartą projektas teiktas 1970 metais, jis buvo panašus į dabartinį, bet po kelių mėnesių uždraustas. Ir tik 1998 m. sausio mėnesį patvirtintas dailininkės Astridos Žilinskaitės projektas.

Vis dėlto šakiečiai privalo žinoti, kas iš tiesų padėjo pagrindus Šakių herbui, ir pasistengti, kad „baronkapinėse“ išlikę herbo ženklai, vieninteliai, liudijantys Šakių istoriją ant apsamanojusių paminklinių akmenų likučių, kaip ir pačios kapinaitės, turėtų būti sutvarkyti ir prižiūrimi. Tai jau visų garbės reikalas. Juolab kad čia, šiose kapinėse, palaidotas Teodoro sūnus Julijus fon Koidelis, didžiausią indėlį į Gelgaudiškio ir Šakių gyvenimą, ekonomiką įdėję Gustavas ir jo žmona Eliza fon Koideliai, taip pat jų dukra Ana, sūnus Valteris fon Koidelis, Karališkosios Prūsijos vyr. leitenantas, žuvęs Prancūzijoje, mūšyje netoli sienos su Belgija. Legenda pasakoja, kad vietos žmonės manę, jog Valteris buvo palaidotas su auksiniu kardu, jie ieškojo progų atkasti palaikus ir patikrinti, ar tikrai tas kardas auksinis, bet jo greičiausiai nerado. Kapinaitėse šeimininkai buvo pastatę nedidelę koplytėlę, jas aptvėrę, tačiau 1937–1938 m. vietos viršaitis leido koplytėlę ir tvorą nugriauti. Iš tų akmenų griovėjas pasistatė mūrinį tvartą, kuris yra ir šiandien.

Kas gi buvo bajorai fon Koideliai?

Šaltiniai teigia, kad būtent prie Gustavo fon Koidelio Gelgaudiškio dvaras suklesti – 1842–1846 m. jis pastato dvaro kompleksą, įrengia 12 ha parką, valdo per 22 tūkst. ha žemės, į jo valdas įeina ir Šakių palivarkas. Į Lietuvą pirmasis atveža ir pasėja pašarinius raudonuosius dobilus galvijų bandoms laikyti, gamina įvairiausių rūšių sūrius, juos eksportuoja į Varšuvą ir kitus Europos miestus. Auginami sportiniai žirgai, čia pat išjodinėjami ir eksportuojami į Europą. Parduodamai produkcijai, be abejonės, reikalingas uostas ar prieplauka, nes greičiausiai ji buvo plukdoma laivais. Tokią fon Koideliai greičiausiai irgi turėjo.

Gustavas su Eliza susilaukė net septynių vaikų – keturių dukterų ir trijų sūnų. Mažiausiai išgyveno taip pat šiose kapinaitėse besiilsinti Malvina, mirusi vos dvejų metukų, ir jauniausias sūnus Johanas, miręs vos ketverių. Mirus Gustavui dvarą perėmė sūnus Francas, ketvirtas vaikas šeimoje, tas pats, kurio rankos lietė legendinį kavinuką. Gustavas pastatė rūmus ir kitus dvaro pastatus, tik jie atrodė visiškai kitaip nei dabar, įrengė vandentiekį ir nuotekas, Francas prisidėjo prie Gelgaudiškio mūrinės katalikų bažnyčios statybos – skyrė medieną, plytas iš savo plytinės. Tikėtina, kad Koidelių plytinė buvo ten, kur ją įsigijo 1918 m. Vasario 16-osios akto signataras Jonas Vailokaitis ir kur sovietmečiu buvo Gelgaudiškio keramikos gamykla.

Garsenybės

Istorija mini ne vieną spalvingą fon Koidelių giminės atstovą. Fon Koidelių palikuonys Virginijui Kelertui yra padovanoję storiausią pluoštą Franco, paskutiniojo iš Koidelių dvaro savininkų, dukters Klaros dienoraščio rankraščių. Nemaža jų dalis – apie gyvenimą Gelgaudiškyje. Visi jie rašyti vokiškai, deja, neišversti į lietuvių kalbą. Išvertus būtų galima išleisti atskira knyga, kuri dar labiau praturtintų Gelgaudiškio istoriją, tačiau toks leidimas kol kas nėra duotas.

Žinia, Gelgaudiškį greičiausiai ne kartą yra aplankiusi Gustavo fon Koidelio pusbrolio Rudolfo dukra, garsi tapytoja peizažistė ir grafikė Mari fon Koidel (Marie von Keudell). Ji yra nutapiusi ir Gelgaudiškio peizažų. Tapybą ji studijavo Berlyne, kur apsigyveno 1866 m., pas garsius to meto dailės profesorius. Jos darbų buvo įsigijusi ir karališkoji Prūsijos šeima – karalius Vilhelmas I ir Vilhelmas II. Mari fon Koidel buvo įsitraukusi į moterų dailininkių judėjimą, buvo Vokietijos dailės skyriaus „Moterys“ meno komisijos pirmininkė. Mirė Berlyne 1918 m. vasario mėnesį.

Jos dėdė, Rudolfo fon Koidelio brolis Robertas fon Koidelis studijavo teisę Albertinos universitete Karaliaučiuje, buvo Vokietijos pasiuntinys Konstantinopolyje, ambasadorius Italijoje. Puikus pianistas, Roberto Šumano (Robert Shumann) gerbėjas, su kompozitoriumi susirašinėjo. Kaip Laisvosios konservatorių partijos narys dirbo Vokietijos Reichstage, 1870–1872 m. ir 1889–1893 m. – atstovas Prūsijos atstovų rūmuose. Buvo artimas Vokietijos kanclerio Oto fon Bismarko (Otto von Bismarck) draugas. 1901 m. apie jį išleido knygą.

Tebepuoselėjama bendrystė

„Gelgaudiškio monografijoje“ rašoma, kad palikdamas Lietuvą, Francas fon Koidelis dvarą su jam priklausiusiais palivarkais pardavė dvarininkų bendrovei, kuriai priklausė J. Montvilas, daktaras I. Svida, A. Baltutis ir A. Zanas. 1897 m. jį įsigijo dvarininkė Ana Medardovna Komarienė, priklausiusi Raguvėlės–Baisogalos Komarų atšakai. Naujieji šeimininkai rūmus iš esmės perstatė, pakeitė vidaus išplanavimą. Čia veikė elektra, telefonas, žemę dirbo traktoriai, tyvuliavo žuvivaisos tvenkiniai. Lietuvai atgavus nepriklausomybę, vykdant žemės reformą, prasidėjo dvaro parceliacija, 1921 m. čia įsteigta vaikų prieglauda. Sovietmečiu dvaro komplekse veikė vaikų namai, ilgą laiką rūmai buvo apleisti.

Kai 2004 m. šalia bažnyčios buvo įrengti ir šventinami vaikų globos namai, kunigas net nenutuokė, kokie netikėtumai tą dieną jo laukia. Kadangi prie globos namų darbais ir lėšomis daug prisidėjo Vokietijos evangelikų bendruomenė, į iškilmes atvyko tuometinis Vokietijos ambasadorius Lietuvoje Aleksandras fon Romas. Sužinojęs, kas yra tikrieji bažnyčios statytojai, ne tik pats nustebo, bet dar labiau nustebino V. Kelertą – fon Koidelių palikuonys yra fon Romo šeimos draugai! Nuo to laiko tarp Šakių kunigo ir Gelgaudiškio dvaro savininkų palikuonių užsimezgė graži bendrystė. Su dovanomis jie ne kartą skubėjo į Šakius, lankė Gelgaudiškio dvarą.

Kas žino, gal kada nors panorės jį susigrąžinti? Juk gyvenimas kupinas staigmenų!