Atminties kelias Jurbarke

Liepos 3-ąją Jurbarke vykusioje Atminties dienoje dalyvavo grupė mokytojų iš įvairių Lietuvos miestelių, tarp jų – ir Klaipėdos r. Veiviržėnų Jurgio Šaulio gimnazijos Istorijos ir pilietiškumo pagrindų mokytojas Arūnas Mikalauskas. Dalinamės jo žvilgsniu į šį atminties renginį.

Turbūt dažnas sutiks su dažnai cituojamomis mintimis, jog istorija yra gyvenimo mokytoja, o žmonės nežinantys istorijos, lieka vaikais… Kaip žinia, žmonijos istorijos vaga – kruvina. Ypatingai XX amžiaus viduryje, kuomet per Europą nusirito žydų istorijos tragizmo pikas – Holokaustas, prie daugelio Lietuvos miestų ir miestelių palikęs masinių žudynių vietas.

Po 85 metų, liepos 3 dieną Jurbarko rajono savivaldybės, Jurbarko viešosios bibliotekos, Tarptautinės komisijos nacių ir sovietų nusikaltimams įvertinti Lietuvoje iniciatyva masinių žudynių vietoje prie senųjų žydų kapinių stengiamasi neužmiršti, pagerbti ir išsaugoti čia, prieš mus gyvenusių kartų atminimą. Įrašas ant monumento byloja, kad čia 1941 m. buvo sunaikinta visa Jurbarko žydų bendruomenė – daugiau nei 2000 žmonių. Šioje vietoje hitlerininkai ir jų vietiniai talkininkai liepos 3 d. nužudė daugiau nei 300 žydų, kelias dešimtis lietuvių ir rusų.

„Ši vieta – tai nebylus liudininkas skaudžios istorijos, kuri palietė ne tik vieną bendruomenę, bet ir visą Jurbarko kraštą“, – kalbėjo renginio vedėja, Jurbarko viešosios bibliotekos vyr. metodininkė Monika Nausėdaitė. Ši atminties vieta primena apie žmones, kurie čia gyveno, dirbo ir kūrė, augino vaikus, puoselėjo tradicijas. Tai buvo ne tik fizinis žmonių žudymas, bet ir viso gyvenimo, tradicijų ir ateities sunaikinimas. „Šiandien mūsų mintys ir maldos skiriamos visiems nekaltai nužudytiems žmonėms, kurių atminimą saugome ir branginame. Atmintis, pagarba ir žmogiškumas yra tos vertybės, kurios mus vienija“, – akcentavo Monika Nausėdaitė.

Istoriją papildo tuo metu Jurbarke gyvenusio ir čia nužudyto vieno žymiausių XX a. pirmos pusės lietuvių skulptorių Vinco Grybo, studijavusio Kaune, Varšuvoje, Paryžiuje, sukūrusio monumentalias skulptūras Simonui Daukantui, Vytautui Didžiajam, Žemaičiui, savo darbuose įamžinusio kitas žymias asmenybes, anūkė dailininkė ir memorialinio muziejaus vedėja Rasa Grybaitė. Užėjus naciams, specialiems daliniams buvo duotas įsakymas per trumpą laiką išvalyti 25 km Vokietijos–Lietuvos pasienio ruožą nuo nepageidaujamų režimui asmenų. Pasižiūrėti, kaip tai daroma Jurbarke, atvyko pats Tilžės SS brigados vadas Hansas Joachimas Biomė. Jurbarke radęs surinktų sunaikinimui šimtą žmonių pasipiktino, jog jų per mažai ir įsakė surasti daugiau. Uolūs pagalbininkai pasistengė skaičių patrigubinti. Žydus bandęs užstoti V. Grybas, keletą kartų kviestas į apklausas, vieną kartą iš jų nebegrįžo. Vėliau paaiškėjo, kad 1941 m. liepos 3 d. jis nužudytas kartu su daugiau nei trimis šimtais žydų tautybės žmonių.

Atminimo renginio kulminacija – Lietuvos operos ir baleto teatro solisto, puoselėjančio žydų kultūros paveldą, Rafailo Karpio atliekama malda žuvusiems, tarsi aliuzija į tai, kad skausmas turi būti išgedėtas...

„Šioje vietoje guli šimtai Jurbarko bendruomenės narių, kurie dalyvavo krašto kultūrinėse, pilietinėse, ekonominėse veiklose“, – prie paminklo Holokausto aukoms bei vėliau miesto centre netoli buvusių dviejų sinagogų, kur prieš keletą metų įrengtas memorialinis kompleksas – vietos žydų bendruomenės įamžinimas, kalbėjo rajono meras Skirmantas Mockevičius. „Šioje vietoje, iš kur žmonės buvo prievarta vedami mirti, dabar stovi unikalus paminklas, sudėtas rankomis žmonių iš įvairių pasaulio vietų“, – priminė rajono vadovas, tuo pačiu dėkodamas susirinkusiems ir akcentuodamas glaudų bendradarbiavimą su Kauno žydų bendruomene bei jos pirmininku Gercu Žaku.

Į susirinkusius kreipėsi Izraelio valstybės Nepaprastoji ir įgaliotoji ambasadorė Lietuvos Respublikoje Shelly Hugler Livne, 2025 metais pradėjusi diplomatinę tarnybą mūsų šalyje, per šį laiką vis labiau pažindama Lietuvos miestus ir miestelius, žavėdamasi architektūra, gamta bei užduodama sau klausimą, kaip šiandien atrodytų Lietuva, jei joje būtų išlikusi stipri, kūrybinga, gyvybinga žydų bendruomenė? Kokie būtų šie miesteliai jei visos čia kadaise gyvenusios tautos būtų ir toliau kartu kūrusios šalį? „Šiandien susirinkome Jurbarke, vietoje, kur kadaise klestėjo didelė žydų bendruomenė. Atminimo diena kasmet mums primena apie gyvybingą žydų bendruomenę, gyvenusią čia šimtmečiais. Lygiai prieš 85 metus Jurbarke, kaip ir daugelyje kitų Lietuvos  miestų buvo nužudyti šimtai žydų. Jie nebuvo nužudyti dėl to, kad kažkuo nusikalto. Jie buvo nužudyti tik todėl, kad buvo žydai... Šiandien turime galimybę mintimis sugrįžti prie tų tragiškų dienų ir prisiminti nužudytas moteris, vaikus, vyrus. Taip pat turime sau pažadėti, kad kiek gyvensime, saugosime jų atminimą, gerbsime vieni kitus ir niekada netoleruosime antisemitizmo bei neapykantos“, – kalbėjo Izraelio ambasadorė, dėkodama visiems, kurie padeda išsaugoti šią atmintį ir visiems kurie šiandien čia susirinko solidarizuodamiesi su žydų tauta.

Kalbėjusių renginyje žodžiuose apie minimą baisų laikotarpį Antrojo pasaulinio karo metu iškyla žmonės su stipriu moraliniu humanizmo vertybių užtaisu – gelbėtojai, mirtino pavojaus metu ištiesę žydams pagalbos ranką. Tokių Jurbarko krašte šiuo metu įvardijama daugiau nei penkiasdešimt.

Renginio metu ištraukas iš knygos ,,Holokaustas Lietuvoje 1941–1944 metais“ skaitė Jurbarko švietimo centro atviro darbo su jaunimu specialistė Simona Kulikauskaitė, prisiminimais iš vaikystės minėta tematika dalijosi jurbarkietė Rūta Danelienė, o pabaigoje Jurbarko bibliotekos didžiojoje salėje skambėjo solisto Rafailo Karpio atliekami kūriniai.

Tarptautinės komisijos nacių ir sovietų nusikaltimams įvertinti Lietuvoje vykdančiojo direktoriaus pavaduotojos, švietimo programų koordinatorės Ingridos Vilkienės pakviesta aukų pagerbimo ir simboliniame Atminties kelyje dalyvavusi grupė mokytojų iš įvairių Lietuvos vietų skleidžia atminimo žinią.

Lygiai po dviejų mėnesių be kitų veiklų planuojami panašūs Atminties kelio renginiai Prienuose, Marijampolėje, Ariogaloje.

Šiomis dienomis vykstant Moksleivių dainų šventei, kur tarsi šokamas gyvenimas, matydami tūkstančius šviesių veidų, atrodo, turime viltį, kad bus išlaikytas humanizmo pagrindas ir tai, kas buvo XX amžiaus viduryje, nepasikartos...