Partizanės moters portretas – su šaukštu, sąsiuviniu ir ginklu

Gegužės 23 dieną Jurbarko krašto muziejaus Lybiškių istorinės atminties centre svečiavosi Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centro istorikas Andrius Tumavičius, atvykęs supažindinti su atliktu tyrimu apie vieną iš mažiau žinomų partizaninio karo puslapių – partizanes moteris Žemaitijoje ir Vidurio Lietuvoje, arba Jūros srityje, apimančioje Prisikėlimo, Žemaitijos ir Kęstučio apygardas. Pastarajai priklausė ir Jurbarko kraštas.

Gyvos istorijos pamokos klausėsi ir grupelė Eržvilko gimnazijos mokinių, tą dieną dalyvavusių Jurbarko krašto muziejaus organizuotame „Atminties žygyje moksleiviams: partizanių istorijos Lybiškiuose“. Nuo Eržvilko gimnazijos iki Lybiškių istorinės atminties centro mokiniai ir mokytojai nužingsniavo apie 9 kilometrus. „Tavo žingsniai šiuo žygiu tapo pagarbos ženklu Lietuvos laisvės kovotojams. Dalyvaudamas šiame renginyje prisidėjai prie gyvosios istorijos išsaugojimo ir pagarbaus atminimo puoselėjimo“, – tokius padėkos raštus muziejininkai įteikė kiekvienam žygio dalyviui.

Pasak istoriko Andriaus Tumavičiaus, tyrimas pradėtas prieš penkerius metus, o jo tikslas – remiantis archyviniais dokumentais, atsiminimais, dienoraščiais ir kita prieinama istorine medžiaga, nupiešti tipinės moters partizanės paveikslą. Partizane laikoma moteris, priklausiusi ginkluotai struktūrai ir vykdžiusi visus vadovybės nurodymus, nesvarbu, kiek laiko tai truko. Jei moteris priklausė kuriam nors būriui, ji vertinama kaip kovotoja. „Iš esmės, tai moteris, įžengusi į vyrų pasaulį“, – teigė istorikas.

Istorikai išnagrinėjo 241-os moters, apie kurių priklausymą kovinėms struktūroms rasta duomenų, biografiją. A. Tumavičius atkreipė dėmesį, kad lietuvių partizanių skaičius Žemaitijoje ir Vidurio Lietuvoje buvo didžiausias. Aukštaitijoje rasta duomenų apie 162, pietų Lietuvoje ir Užnemunėje – apie 160 partizanių. Istorikai aiškinosi moterų partizanių amžių, išsilavinimą, socialinę padėtį, profesiją, jų vykdytas funkcijas, likimus ir pan.

Kodėl būtent Žemaitijoje moterys aktyviai įsitraukė į partizaninį judėjimą, istorikas sako konkretaus atsakymo dar neturintis. Jo nuomone, tai susiję su tam tikrais Žemaitijos partizanų struktūros ir organizacijos ypatumais. Tyrimas parodė, kad Žemaitijoje žymiai didesnė dalis partizanių buvo susituokusios nei likusioje Lietuvos dalyje. „Labai dažnai vyrai ir moterys išeina vienu kartu kaip šeima, pajutusi persekiojimo grėsmę“, – teigė istorikas. Dauguma Žemaitijos moterų į partizaninį judėjimą įsitraukė gerokai vėliau nei moterys likusioje Lietuvoje. Jei Lietuvoje pats įsitraukimo pikas buvo 1945 metai, tai Žemaitijoje –1948 metai, tuo metu, kai praėjo didieji partizanų rėmėjų ir artimųjų trėmimai.

 Laukė Vakarų pagalbos

Prieš pristatydamas tyrimo rezultatus, A. Tumavičius apžvelgė bendrą istorinį to laikmečio kontekstą. 1944 metų vasarą vykstant Antrajam pasauliniam karui, Raudonoji armija, stumdama vokiečių kariuomenę į vakarus, įžengė į Lietuvos teritoriją. Pasak istoriko, ginkluotas pasipriešinimas sovietams prasidėdavo tuoj po to, kai Raudonoji armija užimdavo teritorijas, ir buvo užprogramuotas iki tol vykusių procesų – 1940–1941 metų pirmos sovietų okupacijos, represijų, trėmimų. Kita vertus, žmonės matė ir nacių okupacijos laikotarpį, tad suprato, jog tiek naciai, tiek sovietai yra okupantai, kurių veiksmai nukreipti prieš Lietuvos valstybingumą, šalies žmones.

Priskaičiuojama, kad partizanų gretose buvo apie 50 tūkst. žmonių: ginkluotų kovotojų, ryšininkų ir rėmėjų. Ar partizanai suvokė, kad jų kova buvo pasmerkta pralaimėjimui, nes per mažai žmonių, o priešas per daug galingas? „Jie nemanė, kad jų kova pasmerkta pralaimėjimui. Reikia suprasti, kad partizanai gyveno tuo laikmečiu, kai bent jau Rytų Europa pati gyveno būsimo greito karo nuotaikomis. Jie tikėjo, kad Vakarų pasaulis susijungs į vieną visumą ir eis kovoti su bolševikais, nes demokratiški vakarai, jų manymu, negali taikstytis su tuo, ką daro bolševikai, kad negali taikstytis su Stalinu ir jo veikla. Tai reiškė, kad per Lietuvos teritoriją eis karo veiksmai ir lietuviai, šiems karo veiksmams vykstant, panašiai kaip 1941 metais, atstatys savo valstybingumą“, – kalbėjo A. Tumavičius.

 Priverstos išeiti

Anot istoriko, pats sunkiausias klausimas, kodėl mergina ar moteris tapo partizane. Jo nuomone, buvo dvi motyvacijų rūšys – vidinė ir išorinė. Vidinė, kai mergina ar moteris neturėjo kokių išorinių dirgiklių: mokytoja, kuriai negresia suėmimas, jos šeima neištremta, neturėjo vyro partizano, bet suvokusi, kad su sovietais jai ne pakeliui. Išorinė motyvacija, kai žmogaus tolimesnius žingsnius įtakoja kiti veiksniai, tokie kaip giminaičių – brolio, tėvo, vyro – įsitraukimas į pasipriešinimą. Sąsaja su partizanais anksčiau ar vėliau tapdavo žinoma čekistams. Jei moterimi būdavo pradedama domėtis, pabaiga buvo aiški: areštas, kankinimai, lageriai ir pan., todėl nemaža dalis, vengdamos suėmimo, išeidavo į mišką. Vengdamos represijų, į mišką išėjo beveik trečdalis Vakarų ir Vidurio Lietuvos teritorijoje veikusių partizanių. Tuo tarpu vidiniai –  patriotiniai ar keršto – motyvai Žemaitijoje vedė apie 3 proc. moterų, tiesa, Aukštaitijoje jų būta daugiau – apie 5–6 proc. „Aiškiai matome, kad diduma moterų į partizanų gretas pateko spaudžiamos aplinkybių ir įtakotos savo artimiausios aplinkos veiksmų. Daugumos moterų, įsitraukusių į pasipriešinimą, artimiausia aplinka buvo vienaip ar kitaip susijusi su partizaniniu judėjimu: ar ryšininkai, ar ūkių, kuriuose įrengti bunkeriai, savininkai“, – pasakojo istorikas. Daugiau nei 60 proc. partizanių artimieji buvo susiję su pasipriešinimo judėjimu. Tokia tendencija buvo visoje Lietuvoje.

Nemaža dalis artimųjų dėl savo dukterų ar žmonų apsisprendimo susilaukdavo represijų. Pastebima, kad Žemaitijoje ir Vidurio Lietuvoje represuotų partizanių šeimų buvo daugiau nei trečdalis, o likusioje šalies dalyje tas skaičius buvo dar didesnis. „Teisingumo dėlei, šį pjūvį reikėtų labiau panagrinėti – ar šeima represuota, kad dukra partizanė, ar dukra išėjo partizanauti, nes šeima ištremta“, – svarstė istorikas, pridurdamas, kad greičiausiai moterys į partizanų gretas įstodavo, kai nukentėdavo jų šeimos.

 Kovojo ir ginklu

Kokios buvo partizanių moterų funkcijos? „Iš esmės jos veikė viską. Kaip viena kolegių suformulavo, meniškai, bet tiksliai, moters buvimą partizanuose galima apibūdinti keliais žodžiais: šaukštu, sąsiuviniu ir ginklu“, – pastebėjo A. Tumavičius. Pasak jo, moterys užsiimdavo ir buitiniais darbais: gamino valgį, adė drabužius, skalbė, prižiūrėjo, kad bunkeriuose būtų kiek įmanoma švariau, ir pogrindyje dirbo agitacinį darbą: kūrė pranešimus visuomenei,  rašė eilėraščius, ir buvo ginkluotos kovotojos: dalyvaudavo susirėmimuose, žygiuose, su ginklu rankose ir žūdavo. „Jos buvo tuo, ko reikėjo tuo momentu, ir kokias užduotis skirdavo vadovybė. Įdomumo dėlei, Latvijoje kiek buvo partizanių, jos pabrėžtinai neturėjo ginklo – tiek apie tai jos pačios šneka, tiek tai rodo ir istoriniai tyrimai. Latvijoje partizanės moterys buvo išskirtinai ūkinių funkcijų atlikėjos“, – pasakojo istorikas.

Ūkininkų dukros

Dauguma partizanių buvo tarpukario Lietuvos dukterys, gimusios arba šiek tiek prieš 1918 metus, arba šiek tiek po jų. „Žmonės, kurie susiformavo ir užaugo jau nepriklausomos Lietuvos sąlygomis“, – pabrėžė istorikas, pridūręs, kad didžiuma partizanių buvo jaunos merginos, daugiausia ūkininkės iš vidutinių ūkių, nes būtent vidutiniai ūkininkai tuo metu dominavo šalyje. Partizaninis karas Lietuvoje buvo kaimo karas, pasak istoriko, tai galima pastebėti tiek tuometinėje spaudoje, tiek partizanų atsiminimuose. Nemažai buvo ir mokytojų. Tai buvo būdinga visai Lietuvai.

 Pradinis išsilavinimas

Dauguma partizanių turėjo pradinį išsilavinimą. „Visiškas to meto visuomenės atspindys, nes pradinis išsilavinimas Lietuvoje buvo privalomas. Per 20 metų iš pusiau raštingo krašto padarė visiškai raštingu kraštu. Kolegų istorikų skaičiavimais, 1939 metais, berods, 98 proc. žmonių buvo raštingi, palyginus su 1923 metų surašymu – apie 50 proc. Pradinis išsilavinimas tai yra tas išsilavinimas, kurio visiškai pakanka to meto ūkininkui, kad oriai ūkininkautų“, – pasakojo istorikas.

Žemaitija, kaip jau minėta, išsiskiria iš likusios Lietuvos ir susituokusių moterų partizanių skaičiumi, jų čia buvo 35 proc., daugiau nei trečdalis, kai likusioje Lietuvos dalyje šis rodiklis nesiekė 15 proc. Kadangi Žemaitijoje buvo daugiau susituokusių moterų, tai buvo daugiau ir moterų, turėjusių vaikų, Jei kitur Lietuvoje šis skaičius siekia 10 proc., tai Žemaitijoje – 21 proc. „Viena, kai mes kalbame apie merginą, verčiamą aplinkybių išėjusią į partizanus, kitas atvejis, kai kalba eina apie motiną, išėjusią į partizanų gretas, palikusią vaikus. Emociškai stipresnis ir sudėtingesnis dalykas“, – atkreipė dėmesį istorikas.

 Tėvai partizanai

Tėvai partizanai vaikus dažniausiai palikdavo pas giminaičius, kartais pas kaimynus ar menkai pažįstamus, bet, jų nuomone, patikimus žmones. Būdavo, kad žuvus motinai ir tėvui, vaikas nugyvendavo gyvenimą, taip ir nežinodamas, kas yra jo tikrieji tėvai. Istorikas prisiminė konkretų atvejį: prieš savaitę jis Šakiuose susitiko su Julija, kurios abu tėvai buvo partizanai, bet ji apie tai sužinojo tik atkūrus Lietuvos nepriklausomybę. Pati Julija buvo gimusi bunkeryje 1948 metais ir atiduota pamiškėje gyvenusiems partizanų rėmėjams. Jos tėvas žuvo tų pačių metų rudenį, o mama – 1949 metų žiemą, ir Julija liko pas ją priglaudusią moterį. Savo istoriją ji sužinojo netikėtai, kai kažkas iš tėvų bendražygių ją susirado ir papasakojo. Moters buvo kita pavardė, tik vardas tas pats. Represijų ji išvengė.

Tyrimas patvirtino, kad didžioji dalis, apie 40 proc., moterų, prieš tapdamos partizanėmis, jau turėjo sąsajų su pasipriešinimu, tų, kurios tokių ryšių neturėjo, buvo tik 9 proc.

Jei vyrai partizanai turėjo tris pagrindinius kelius: žūti, būti areštuoti arba legalizuotis (atiduoti ginklą ir prisipažinti), tai moterys legalizacija praktiškai nesinaudojo – tokių, anot istoriko, per visą Lietuvą buvo vienetai. Moteris, patekusi į partizanų gretas, arba žūdavo, arba būdavo areštuota.

 Kankindami nesigailėjo

Okupantų suimtos partizanės buvo tardomos, kankinamos lygiai taip pat kaip ir vyrai. „Pasakysiu, ką pačios sako apie kankinimus ir tardymą. Jos šneka lygiai, kaip vyrai. Jos kalba apie laužomus pirštus, mušimą, apie raunamus plaukus, apie nemigos naktis, apie pasūdytą silkę, o paskui neduodama vandens. Jos praktiškai šneka, ką ir vyrai. Prisideda tik fiziologinis dalykas: ne vienas atvejis, kai jas priverstinai siųsdavo ginekologinei apžiūrai – nustatyti, ar gyvena lytinį gyvenimą, ar ji sulaukusi 18-os, ar ji tik 14-os, kaip ji pati sako. Bausmės tos pačios. Turime tris ar keturis moteris, kurios buvo nuteistos mirties bausme už partizaninę veiklą. Yra moterų, kurios už partizaninę veiklą baudžiamos 25 metams lagerio kaip vyrai. Ir joms per tardymą lygiai tokie patys reikalavimai – pasakyk tą ir tą, išduok, parodyk“, – pasakojo istorikas.

 Portretas

Apibendrindamas tyrimą, A. Tumavičius nupiešė tipinės moters partizanės portretą: 20-metė lietuvė ūkininkė, baigusi pradžios mokyklą, nesusituokusi, neturinti vaikų, rezistencinę veiklą pradėjusi iki tapimo partizane, nes joje dalyvavo ir šeimos nariai, vykdžiusi tiek ūkines funkcijas, tiek kovojusi su ginklu, areštuota arba žuvusi.

Šis portretas identiškas visoje Lietuvoje. „Pasirinko šį kelią. Jos buvo priverstos pasirinkti. Darė, ką galėjo“, – reziumavo istorikas.