Žodžio meistrus į Veliuoną sukvietė Novelės atlaidai

Kiekvienam savi atlaidai. Didelė šventė, kai gali pasidžiaugti kuriančiais žmonėmis, jų meniškais tekstais, galiausiai – pasimėgauti meistrišku gebėjimu žongliruoti žodžiais. Kaip tik dėl to į Veliuonos novelės premijos vakarą, tarsi tikintieji į atlaidus, ketvirtadienio popietę rinkosi lietuviško žodžio meistrai, o paskui juos – ir visi mėgstantys skaityti, klausyti, tikintys meniško žodžio galia ir svarba. Spalio 6-osios popietę Veliuonos kultūros centras tapo tikra tokių žodžio meistrų koncentracija – į Veliuonos novelės premijos įteikimo renginį atvyko pripažinti prozininkai, rašytojai iš visos Lietuvos. Ne tik pagerbti vietinius, Veliuonos krašto, kūrėjus, pasidžiaugti gilias šaknis turinčia ir gražiai gyvuojančia novelės vakarų tradicija, padėkoti renginio šeimininkams, nusilenkti novelei kaip prozos žanrui, bet ir pasveikinti naująjį Veliuonos novelės premijos laureatą bei išgirsti jo gyvą žodį. Šią premiją įsteigė Jurbarko rajono savivaldybė, o vertinimo komisijai vadovauja rajono meras Skirmantas Mockevičius, kuris ir tą ketvirtadienio vakarą paskelbė komisijos verdiktą, arba gerąjį nuosprendį – pavardę rašytojo, kuriam teko ir 1500 Eur premija, ir garbė pasodinti ąžuoliuką Rašytojų giraitėje Veliuonoje šalia kitų prozos meistrų sodintų ąžuolų. Taip į vieną gretą šalia kitų dvylikos lietuviško žodžio meistrų, Veliuonos novelės premijos laureatų, atsistojo ir kaunietis Gediminas Jankus, šiais metais premija įvertintas už novelių rinkinį „Rytoj“. Priminsime, kad Veliuonos novelės premija dar prieš dešimtmetį buvo žinoma kitu vardu – Petro Cvirkos, kuriam, pasak vietinių rašytojų, Dievas nepagailėjo rašytojo, bet ne politiko, talento. Pakeitus premijos pavadinimą, 2017 metais buvo įteikta pirmoji Veliuonos novelės premija. Jos laureatu tapo rašytojas Romas Gudaitis, o Gediminas Jankus šią spalio 6-ąją – antruoju.

Svečiai ir šeimininkai

Laureato pagerbti ir pagiriamuosius žodžius jam išsakyti tą dieną į Veliuoną atvažiavo Lietuvos rašytojų sąjungos pirmininkė Birutė Jonuškaitė, poetas ir literatūros kritikas Tomas Vyšniauskas, aktorius ir rašytojas Petras Venclovas. Atvyko ir Petro Cvirkos giminaičiai – dukra ir anūkas. Literatūrinį vakarą vedė novelės vakarų tradiciją puoselėjanti rašytoja, Veliuonos bibliotekininkė Violeta Šoblinskaitė Aleksa, taip pat sulaukusi iš svečių daug pagiriamųjų žodžių. Gražiai nuskambėjo ir muzikinė vakaro programos dalis – ją susirinkusiems dovanojo Linos Lukošienės vadovaujamas akordeonisčių ansamblis „A’Damos“.

 Patikėjo įvertinimu, kai sodino ąžuoliuką

Premijos laureato vardas tą dieną paaiškėjo daug anksčiau, negu jį paskelbė komisijos pirmininkas – premijuotojo pavardę išdavė tradiciškai perskaitoma laureato novelė. Aktorius Petras Venclovas novelę „Gyvulių ūkis“ publikai meistriškai perteikė kaip mini spektaklį. Premijos laureatą išdavė ir kita tradicinė novelės vakarų ceremonija – tądien Veliuonos rašytojų giraitėje, greta kitų laureatų pasodintų ir jau suvešėjusių ąžuolų, sužaliavo ir G. Jankaus rankomis sodintas medis. Rašytojas savo, jau paskelbto laureato, kalboje prisipažino, kad rajono savivaldybės įsteigtu apdovanojimu patikėjo tik tada, kai reikėjo ąžuoliuką pasodinti. Sodino ąžuoliuką mintimis pakalbinęs, jam gerai augti palinkėjęs – taip, kaip jam patarė kolegė B. Jonuškaitė, kurios sodintas ąžuolas Veliuonoje jau suvešėjęs, subujojęs. B. Jonuškaitė taip pat yra tapusi šio krašto P. Cvirkos premijos laureate. Ten pat, rašytojų giraitėje, žaliuoja ir veliuoniškio Šarūno Šimulyno ąžuolas, o taip pat – Juozo Apučio, Alvydo Šlepiko ir kitų prozininkų, kurių kūryba buvo įvertinta minėta premija, tik kitu pavadinimu, ąžuolai.

Išjudino nuskriaustos prozos tėkmę

„Tikras prozos meistrų metraštis“, - taip šios premijos laureatus įvertino pats Gediminas, pasidžiaugęs jau penktą dešimtmetį, tiksliau, 46-erius metus, gyvuojančia novelės vakarų tradicija. Štai tokias gilias šaknis turi novelės vakarai, kuriuos Klangiuose inicijavo kraštietis rašytojas Vytautas Martinkus ir kurių idėja, kaip paaiškėjo iš rašytojų sąjungos Kauno skyriaus archyvų, kilo būtent Kaune. Pasirodo, tuomet šio skyriaus rašytojams buvo kilęs neišpasakytas noras išjudinti lyg ir liekančio nuskriaustu prozos žanro tėkmę, juk poetai tuomet jau turėjo savo Poezijos pavasarį bei kitus panašius, šį eiliuotą žanrą populiarinančius, renginius. Už puoselėjamą novelės vakarų tradiciją Veliuonai ir Jurbarkui dėkojo ir Lietuvos rašytojų sąjungos pirmininkė B. Jonuškaitė, pastebėjusi, kad ši tradicija gimė 1976-aisiais metais, kai ji pati neturėjo „jokio žalio supratimo apie rašytojavimą“ – tais metais viename Punsko laikraštyje buvo paskelbtas pirmasis jos trumputis rašinėlis.

 „Šūvis į smilkinį“

Tą vakarą, nusilenkus ir pagerbus didžiuosius Veliuonos krašto subrandintus menininkus, atiduota duoklė ir pačiai novelei, kuri, pasak B. Jonuškaitės, yra prozos karalienė. Rašytojai tvirtina, kad jei gebi parašyti gerą novelę, esi geras prozininkas. Pasak Birutės, novelė yra mažas koncentruotas tekstas, tarsi šūvis į smilkinį, kuris taip „kala“, kad to teksto ilgai negali pamiršti.

Nebuvo pamiršta pagirti ir premijos laureato, G. Jankaus, novelių rinkinio, už kurį jis ir buvo apdovanotas. Ši misija buvo patikėta poetui, literatūros kritikui Tomui Vyšniauskui, kuris atvyko rimtai pasiruošęs – susirinkusiems perskaitė profesionalią recenziją. Paaiškėjo, kad literatūros kritikai G. Jankaus knygos „Rytoj“ noveles stumtelėjo į magiškojo realizmo glėbį – jo kūriniuose meistriškai ištrinamos ribos tarp fantastikos ir tikrovės. Laureato novelės kuria alternatyvią tikrovę, kurioje plečiant pasaulio ribas didėja ir jo ydų mastas: čia gyvenimas yra nuolatinė gėrio ir blogio dvikova, kurią laimi nebūtinai gėris, pragaras nėra butaforija – jo atspindžių gausu kasdien patiriamoje tikrovėje, o žmonijai niekaip nepavyksta atsikratyti trijų pagrindinių kaukių – gobšumo, puikybės ir pavydo. Prozininkas analizuoja, ką daryti, kad tos kaukės nenustelbtų vidinės šviesos. Anot literatūros kritiko, G. Jankus sukūręs unikalių išraiškingų novelių rinkinį, perteikiantį skaitytojui ne tik nepagražintos tikrovės, bet ir nenusaldintos fikcijos bei nenuspėjamo rytojaus viziją. Kaip tik už tai G. Jankaus knyga ir buvo pagerbta Veliuonos novelės premija.

 Riteris tarp rašytojų

Žinoma, tą vakarą ne kartą buvo pagirtas ir pats laureatas Gediminas Jankus, kuris, pasak B. Jonuškaitės, ne tik meistriškai valdo plunksną, bet ir riteriškai keliauja per gyvenimą. „Jis ne tik puikus prozininkas, bet ir žmogus, kuris visą laiką girdi, mato, žino ir apsisprendžia, ką tuo momentu reikia daryti”, - kalbėjo Birutė. Pasirodo, Gediminas buvo tarp tų, kurie gynė Lietuvos parlamentą, prisidėjo prie Lietuvos kariuomenės kūrimo, buvo pirmasis šaulių žurnalo „Trimitas“ redaktorius, pirmasis Lietuvos šaulių sąjungos vadas. Taip pat yra dirbęs literatūrinės dalies vedėju Kauno dramos teatre, išbandęs ir politiko duoną – buvo Kauno miesto tarybos nariu. Dabar jis yra Lietuvos rašytojų sąjungos Kauno skyriaus pirmininkas.

Tą spalio 6-ąją Veliuonos kultūros centre pagiriamieji žodžiai skambėjo ir gausiai susirinkusiems klausytojams. Prozos meistrai jiems dėkojo už tai, kad ne tik varsto prekybos centrų duris, bet ateina ir į novelės vakarus dvasinio peno pasisemti. Neabejotina, kad dvasinio peno tą vakarą susirinkusieji prisipildė su kaupu.

Visi aštuoni pretendentai į premiją

Į Veliuonos novelės premiją šiais metais pretendavo šios knygos: Gedimino Jankaus „Rytoj“, Jurgos Žąsinaitės „Pertako piemuo“, Vido Morkūno „Pakeleivingų stotys“, Aldonos Dudonytės Širvinskienės „Gyvenimas skolon“, Petro Venclovos „Grumtynės“,  Viktorijos Prėskienytės Diawaros „Dvylika pasakojimų apie vieną gyvenimą“, Rimtauto Rimšos „Jūra metaforų nesupranta“, Viliaus Kočiubaičio „Gydytojai miršta kitaip“