Vydūno 150-osioms gimimo metinėms. Vy­dū­nas su A. Gied­rai­čiu-Giedriumi Jurbarke pasodino ąžuolą

Straipsnis  0 komentarų
AŠrifto dydis+- Spausdinti

Ket­vir­ta­di­nį, ko­vo 22 die­ną, mi­nė­jo­me žy­maus lie­tu­vių fi­lo­so­fo, ra­šy­to­jo, pub­li­cis­to, kul­tū­ros vei­kė­jo Vy­dū­no 150-ąsias me­ti­nes. Šia pro­ga kvie­čia­me pa­skai­ty­ti gi­dės Ni­jo­lės Pau­li­kie­nės straips­nį, kaip Vy­dū­nas bu­vo su­si­jęs su Jur­bar­ku ir ži­no­mu kraš­tie­čiu An­ta­nu Gied­rai­čiu-Gied­riu­mi, ko­kio­mis ap­lin­ky­bė­mis šie du vy­rai nu­vei­kė daug nau­din­gų dar­bų Lie­tu­vai. Iš įvai­rių šal­ti­nių su­rink­ta me­džia­ga šiam straips­niui pa­tei­kia­ma su­trum­pin­ta.

Žur­na­le „Ram­by­nas“ (2016 m. Nr. 1-2) ra­dau in­tri­guo­jan­čią is­to­ri­ją apie tai, kad Jur­bar­ke Vy­dū­nas pa­so­di­no ąžuo­lą. Ten ra­šo­ma: „Jį apie 1904 m. ant Ne­mu­no kran­to, kur įte­ka Mi­tu­va, pa­so­di­no Vy­dū­nas kar­tu su An­ta­nu Gied­rai­čiu. Me­dis skir­tas pa­vyz­di­nio lie­tu­vai­tės gro­žio sie­kia­my­bei, t. y. Graž­vy­dai Gied­rai­ty­tei.“ Šio­je ci­ta­to­je yra ne­tiks­lu­mų. Pir­miausia ne­ga­lė­jo An­ta­nas Gied­rai­tis-Gied­rius tais me­tais tu­rė­ti duk­ros, nes jis pats gi­mė 1892-ais, tad jam tuo me­tu ga­lė­jo bū­ti tik 12 m. An­tra, Gied­rai­ty­tės var­das bu­vo ne Graž­vy­da, o Grož­vy­da.

 

Pradėjus tuo domėtis ir l­y­ginti kai ku­riuos Vy­dū­no ir A. Gied­rai­čio-Giedriaus biog­ra­fi­jos fak­tus, po­mė­gius, už­si­ė­mi­mus, paaiškėjo, kiek daug panašaus būta tarp šių dviejų įžymių žmonių.

 

Wil­hel­mas Sto­ros­ta (Vy­dū­nas) gi­mė 1868 m. ko­vo 22 d. Jo­nai­čiuo­se Ši­lu­tės ra­jo­ne. Bu­vo žy­mus fi­lo­so­fas, iš­lei­dęs daug fi­lo­so­fi­nių vei­ka­lų. Žy­mus kaip ra­šy­to­jas, po­etas, dra­ma­tur­gas, mu­zi­kas, pe­da­go­gas, kul­tū­ri­nin­kas. Stu­di­ja­vo Greif­sval­do, Ha­lės, Leip­ci­go, Ber­ly­no uni­ver­si­te­tuo­se so­cio­lo­gi­ją, fi­lo­so­fi­ją, li­te­ra­tū­ros, me­no, re­li­gi­jos, kul­tū­ros is­to­ri­ją, kal­bas (an­glų, pran­cū­zų, sansk­ri­to), gam­tos moks­lų pa­grin­dus. Dir­bo mo­ky­to­ju Kin­tuo­se, Til­žė­je. Dės­tė Ber­ly­no uni­ver­si­te­te, skai­tė pa­skai­tas Kau­no uni­ver­si­te­te. Kaip pa­skai­ti­nin­kas bu­vo ži­no­mas Di­džio­jo­je Lie­tu­vo­je nuo 1900 m. 

 

A. Gied­rai­tis-Gied­rius gi­mė 1892 m. Luk­šių k. Jur­bar­ko ra­jo­ne. Iki I-ojo pa­sau­li­nio ka­ro gy­ve­no Mask­vo­je, Vo­ro­ne­že. Grį­žęs į Lie­tu­vą 1918 m. rū­pi­no­si pra­džios mo­kyk­lų or­ga­ni­za­vi­mu, Jur­bar­ko pro­gim­na­zi­jos įkū­ri­mu. Švie­ti­mo mi­nis­te­ri­jos bu­vo pa­skir­tas įga­lio­ti­niu Jur­bar­ke. Dir­bo mo­ky­to­ju, di­rek­to­riu­mi Jur­bar­ko gim­na­zi­jo­je, bu­vo pra­džios mo­kyk­lų ins­pek­to­rius. Iki 1944 m. iš­lei­do apie 40 kny­gų, dau­giau­sia vai­kams. Kny­ga „Mū­sų Jur­bar­kas“ iš­leis­ta 1997 m. Či­ka­go­je.

 

Nors am­žiaus skir­tu­mas tarp šių švie­suo­lių yra di­de­lis (Vy­dū­nas 24 me­tais vyresnis), ta­čiau veik­los pa­na­šu­mo ga­li­ma at­ras­ti. Abu tuo pa­čiu lai­ko­tar­piu dir­bo mo­ky­to­jais, ra­šė. A. Gied­rai­tis, pa­ma­tęs, kad trūks­ta vai­kiš­kos lie­tu­viš­kos li­te­ra­tū­ros, 1920 m. pra­dė­jo leis­ti pir­mą Lie­tu­vo­je iliust­ruo­tą žur­na­lą vai­kams „Ži­bu­rė­lis“. Žur­na­lą spaus­di­no Til­žė­je su Vy­dū­no pa­gal­ba. O Jur­bar­ke nu­si­pirk­ti kny­ge­lių bu­vo ga­li­ma J. Ži­liaus kny­gy­ne. Kny­gą „Lau­kuo­se ir pie­vo­se“, iš­leis­tą 1920 m. E. Ja­go­mas­to spaus­tu­vė­je „Li­tu­a­nia“, ga­li­ma pa­var­ty­ti Jur­bar­ko vie­šo­jo­je bib­lio­te­ko­je. Til­žė­je dėl pra­si­dė­ju­sios in­flia­ci­jos spaus­din­ti bu­vo pi­giau.

 

1923 m. žur­na­lo „Ži­bu­rė­lis“ lei­dy­bą pe­rė­mė Lie­tu­vos Rau­do­no­jo kry­žiaus drau­gi­ja. 1924-09-21 d. Vy­dū­nas Sma­li­nin­kuo­se da­ly­va­vo Rau­do­no­jo kry­žiaus drau­gi­jos ko­mi­te­to val­dy­bos rin­ki­muo­se. Buvo iš­rink­tas ka­si­nin­ku. Apie drau­gi­jos veik­lą ra­šė Vo­kie­ti­jos spau­da (prof. ha­bil. dr. A. Pi­roč­ki­no inf.).

Yra žinoma, kad su Vy­dū­nu A. Giedraitis-Giedrius intensyviai ben­dra­vo. Prieš 100 m. te­le­fo­nai ne­vei­kė, tačiau bu­vo­ ra­šo­mi laiš­kai, pla­nuo­ja­mos ke­lio­nės. Laiš­kuo­se vienas kitam nu­ro­dy­da­vo, ka­da ir iki kur at­vyks, lauk­da­vo pa­tvir­ti­ni­mo, kad lauks, pa­si­tiks.

 

Ver­slo rei­ka­lams ir bi­čiu­lia­vi­mui­si bu­vo la­bai ge­ras su­si­sie­ki­mas su Til­že. Kol Ne­mu­nas ne­už­ša­lęs, bu­vo ga­li­ma vyk­ti gar­lai­viu ar­ba nuo Pa­gė­gių iki Sma­li­nin­kų – trau­ki­niu. Iki Sma­li­nin­kų at­vy­kus siau­ruo­ju ge­le­žin­ke­liu, ku­ris vei­kė nuo 1902 m. iki 1944 m., jau vi­sai ne­to­li buvo ir Jur­bar­kas. Trau­ki­nu­kas tu­rė­jo griež­tą tvar­ka­raš­tį. Rie­dė­da­vo lė­tai, daž­nai su­sto­da­vo. Kal­ve­liuo­se pa­si­krau­da­vo bal­tų si­li­ka­ti­nių ply­tų, Ry­dels­ber­ge – po­pie­riaus, Vieš­vi­lė­je – sū­rių, len­tų, ki­tur me­die­nos. Vie­tos ūki­nin­kai pa­ke­liui dar su­krau­da­vo bi­do­nus su pie­nu, dė­žes su na­mi­niais paukš­čiais, nu­pe­nė­tas kiau­les.

 

Ša­lia Sma­li­nin­kų vos už 1 km – Pa­šven­tys. Ten 1922 m. mo­kyk­lo­je dir­bo ir A. Gied­rai­tis. Su­si­tik­ti bu­vo la­bai pa­to­gu. Lie­tuv­inin­kai iki Pir­mo­jo pa­sau­li­nio ka­ro bu­vo įstei­gę dau­giau kaip 30 drau­gi­jų. Vien „San­ta­ra“ Klai­pė­dos kraš­te tu­rė­jo 20 sky­rių. Sma­li­nin­kuo­se taip pat vei­kė „San­ta­ra“ – tu­rė­jo cho­rą, šo­kė­jų, ak­ty­viai reiš­kė­si skau­tai, šau­liai. A. Pi­roč­ki­no kny­go­je „Sma­li­nin­kų kro­ni­ka 1920 01 10 – 1939 03 23“ yra nuo­trau­ka, ku­rio­je tarp Sma­li­nin­kų cho­ris­tų sė­di A. Gied­rai­tis-Giedr­ius, jo žmo­na Iliu­mi­na­ta Gied­rai­tie­nė ir jų duk­ra Grož­vy­da. Kny­go­je nu­ro­dy­ta ir ki­ta „Lie­tu­vos ai­do“ (1931 06 22) in­for­ma­ci­ja apie tai, kad Ram­by­ne vy­ko Jo­ni­nių šven­tė. Jung­ti­nia­me cho­re, ku­riam di­ri­ga­vo Vy­dū­nas, da­ly­va­vo ir Sma­li­nin­kų cho­ras.

 

Vy­dū­nas lei­do dai­nų ir gies­mių rin­ki­nius, di­ri­gavo, pats gro­jo ar­fa, smui­ku, kan­klė­mis, se­no­vi­niu lie­tu­viš­ku tri­mi­tu. Or­ga­ni­zavo šven­tes ant Ram­by­no kal­no.

 

Pir­mo­jo­je Lie­tu­vos Dai­nų die­no­je 1924 m. ir ant­ro­jo­je 1928 m. da­ly­va­vo ir Jur­bar­ko cho­rai. Cho­rų va­do­vas bu­vo var­go­ni­nin­kas, gim­na­zi­jos mo­ky­to­jas Jo­nas Po­cius, su ku­riuo Antanas Gied­rai­tis–Giedrius ben­dra­vo įstei­giant Jur­bar­ko gim­na­zi­ją, vė­liau kar­tu dir­bo. Gied­rai­čių na­muo­se taip pat skam­bė­da­vo mu­zi­ka, sto­vė­jo pia­ni­nas, duk­ros Grož­vy­da ir Danguolė mo­kė­jo gro­ti. Apie tai pa­pa­sa­ko­jo Dan­guo­lė Pa­vla­vi­čie­nė, Gied­rai­čių gi­mi­nai­tė, da­bar dir­ban­ti Jur­bar­ko gim­na­zi­jo­je lie­tu­vių kal­bos mo­ky­to­ja.

 

1934 m. nuo­trau­ko­je (iš Al­mos Pui­do­kai­tės ar­chy­vo) ma­to­me Vy­dū­ną Jur­bar­ke sė­din­tį tarp mo­ky­to­jų, mo­ki­nių. Ko­kia pro­ga lan­kė­si, to me­to spau­do­je duo­me­nų ne­ra­dau. Jur­bar­ke vi­sa­da lau­kė vai­šin­gi drau­gai Gied­rai­čiai ir svei­ka, pu­še­lė­mis kve­pian­ti bei jo svei­ka­tai la­bai pa­lan­ki ap­lin­ka. Žiob­ri­nin­kų kai­me Ne­mu­no šlai­te prie sa­vo na­mo Gied­raičiai bu­vo pri­so­di­nę daug vais­me­džių, lai­kė bi­čių. Iliu­mi­na­ta Gied­rai­tie­nė bu­vo ne tik vai­šin­ga šei­mi­nin­kė, bet, pa­si­va­di­nu­si Ne­mu­no Ban­ge­lės sla­py­var­džiu, ra­šė kū­ri­nė­lius vai­kams.

 

Abu šviesuoliai, Antanas Gied­rai­tis-Giedrius ir Vy­dū­nas, bu­vo ve­ge­ta­rai. Tuo lai­ku tai bu­vo la­bai ne­įpras­ta. Yra pa­sa­ko­jama, kad ins­pek­to­riui lan­kant kai­mo mo­kyk­las no­rė­ta jį pa­vai­šin­ti pie­tu­mis. Il­gai ieš­ko­ta žu­vies ir įti­ki­nė­ta, kad ne tau­kuo­se kep­ta, o ant svies­to. Bet Antanas nu­liū­di­no pa­sa­kęs, kad nie­ko gy­vo ne­val­go.

 

Rink­da­ma me­džia­gą apie jį gal­vo­jau, kad to­kiam gy­ve­ni­mo bū­dui di­de­lę įta­ką pa­da­rė mo­ky­to­jas, lie­tu­viš­ka­sis „ma­hat­ma“ – Vy­dū­nas, ku­ris la­bai do­mė­jo­si in­dų fi­lo­so­fi­ja. Pa­si­ro­do, kad ve­ge­ta­riz­mu A. Gied­rai­tis su­si­do­mė­jo jau gy­ven­da­mas Ru­si­jo­je. Net pir­mo­sio­se jo nuo­trau­ko­se Jur­bar­ke 1920 m. ma­to­mi marš­ki­nė­liai pri­me­na ra­šy­to­jo L. Tols­to­jaus sti­lių. Vė­liau marš­ki­nius pa­kei­tė į pa­pras­tes­nius ir vie­toj mies­tie­tiš­ko kak­la­raiš­čio ri­šo­si tau­ti­nę juos­tą.

 

Lie­tu­vo­je Vy­dū­nas tu­rė­jo daug bi­čiu­lių. Ke­le­tas jų bu­vo glau­džiai su­si­ję su Jur­bar­ku – tai Ka­zys Ši­mo­nis, dai­li­nin­kas, iliust­ra­vęs dau­giau kaip 100 „Sau­lu­tės“ nu­me­rių, Mstis­la­vas Do­bu­žins­kis, Kau­no te­at­ro dai­li­nin­kas, 1933 m. nu­pie­šęs ir Jur­bar­ko me­di­nę si­na­go­gą. Su jais ben­dra­vo ir A. Gied­rai­tis-Giedrius.

 

1944 m. Vy­dū­nas su di­dži­ą­ja to kraš­to gy­ven­to­jų da­li­mi bu­vo eva­kuo­tas į Vo­kie­ti­ją. A. Gied­rai­tis-Giedrius iš Jur­bar­ko su šei­ma iš­vy­ko taip pat 1944 m. Gy­ve­no Vo­kie­ti­jo­je. Dir­bo mo­ky­to­ju, di­rek­to­riu­mi lie­tu­viš­ko­je Va­sa­rio 16-osios gim­na­zi­jo­je. Nuo 1956 m. gy­ve­no JAV. Duk­ra Da­nguolė iš­vy­ko gy­ven­ti į Aust­ra­li­ją. Grož­vy­da li­ko su tė­vais.

 

Gied­rai­čiai nuo­lat pa­lai­kė glau­džius ry­šius su Vy­dū­nu, lan­ky­da­vo jį Det­mol­de, kvies­da­vo į mi­nė­ji­mus, šven­tes.

Ge­di­mi­nas Zem­lic­kas ra­šy­da­mas apie Či­ka­gos lie­tu­vius, pub­li­ka­vo to­kį pa­sa­ko­ji­mą: „Kar­tą Vy­dū­nas jau sirg­da­mas bi­čiu­lio duk­rai (Grož­vy­dai Gied­rai­ty­tei) pa­sa­kęs: „Tu tu­ri ži­no­ti, kaip ta­vo var­das at­si­ra­do, kaip aš jį su­gal­vo­jau. Vis­kas la­bai pa­pras­ta: tai vai­di­lu­tė, per­nakt ant kal­no kū­re­nu­si am­ži­ną­ją ug­nį, kas ry­tą iš­vys­da­vu­si ne­pa­pras­to gro­žio upę – Ne­mu­ną. Tau apie Ne­mu­ną pa­sa­ko­ti jau ne­rei­kia, ži­nau, kad ir tu įsi­my­lė­ju­si Ne­mu­ną – tai tik­ra gro­žy­bė. Iš tų dvi­ejų žo­džių „gro­žis“ ir „iš­vys­ti“ ir gi­mė nau­jas lie­tu­viš­kas var­das Grož­vy­da.“ Grož­vy­da pa­pa­sa­ko­ju­si, kad jos tė­ve­lis su Vy­dū­nu su­si­pa­ži­no ką tik grį­žęs iš Ru­si­jos 1918 m. Abu la­bai mė­go gam­tą, ant Ne­mu­no kran­to bu­vo ąžuo­lą pa­so­di­nę. O gy­ve­no la­bai vaiz­din­go­je vie­to­je – šalia pla­čios lan­kos, ne­to­lie­se pi­lia­kal­nis. Vy­dū­nas sa­ky­da­vo: „Kai Grož­vy­da pa­augs, bus 17 me­tų, pa­siū­dins jai bal­tus vai­di­lu­tės dra­bu­žius, pa­sta­tys ša­lia ąžuo­lo au­ku­rą ir nu­fo­tog­ra­fuos kaip vai­di­lu­tę.“

 

1953 m. va­sa­rio 2 d. Vy­dū­nas Antano Gied­rai­čio-Giedriaus kvie­ti­mu ruo­šė­si at­vyk­ti į Va­sa­rio 16-osios šven­tę. Tuo pa­čiu me­tu ruo­šė straips­nius sa­vo 85 m. ju­bi­lie­jui. Va­sa­rio 11 d. laiš­ke bičiuliui p­rane­šė, ka­da ir kaip at­va­žiuos. Tačiau jau ki­tą die­ną para­šė, kad ser­ga. Va­sa­rio 13 d. vėl at­skrie­jo ži­nu­tė: „Di­džiai Ger­bia­ma­sai, tai tik ne­lem­ta da­ly­vau­ti Jū­sų su­si­rin­ki­me...“ Tai vie­nas iš pas­ku­ti­nių­ Vy­dū­no laiš­kų. 1953 m. va­sa­rio 20 d. Vy­dū­nas mi­rė Det­mol­de, Vo­kie­ti­jo­je.

 

Po 38 me­tų 1991 m. spa­lio 19 d. Vy­dū­nas bu­vo per­lai­do­tas Bi­tė­nų ka­pi­nai­tė­se. Ve­žant ur­ną su jo pa­lai­kais, vie­nas iš su­sto­ji­mų bu­vo ir Jur­bar­ke. Prie Vy­tau­to pa­min­klo iki va­ka­ro lau­kė ne­ma­žas bū­rys jur­bar­kie­čių.

Grož­vy­da Giedraitytė sve­tur gy­ve­no ak­ty­viai – pri­klau­sė dau­ge­liui or­ga­ni­za­ci­jų – BALF-ui (Ben­dra­sis Ame­ri­kos lie­tu­vių Šal­pos fon­das), da­ly­va­vo Mo­te­rų są­jū­dy­je, dai­na­vo Lie­tu­vos Vy­čių cho­re, rū­pi­no­si lie­tu­viš­kų eks­po­na­tų iš­sau­go­ji­mu. Pa­do­va­no­jo eks­po­na­tų Či­ka­go­je ren­gia­mam Vy­dū­no mu­zie­jui. Mi­rė 2014 m., su­lau­ku­si 85 m.

 

Liko neišsiaiškinta, kur auga tas Vydūno pasodintas ąžuolas, o gal net trys ąžuo­lai, 1913 m. ap­ra­šy­ti Vy­dū­no pje­sė­je „Am­ži­na ug­nis“.

 

Ap­vaikš­čio­jau Ne­mu­no pa­kran­tes Mi­tu­vos in­ta­ke. Ąžuo­lo nie­kur ne­si­ma­to. Gal kas iš vy­res­nių­jų jur­bar­kie­čių ir at­si­me­na jį bu­vus. Ma­žai kas ­me­na ir na­mą, ku­ria­me gy­ve­no Giedraičiai.

 

Bar­kū­nuo­se, da­bar­ti­nė­je A. Gied­riaus-Gied­rai­čio gat­vė­je, prie so­dy­bų tarp liau­nų me­de­lių iš­di­džiai auga ir šim­ta­me­čiai ąžuo­lai. O prie vie­no na­mo – net trys. Iš­li­kęs čia gy­ve­nu­sios mo­ters pa­sa­ko­ji­mas apie tai, kad tai la­bai svar­būs ąžuo­lai, net ka­ro me­tais sau­goti, kad nie­kas ne­nu­kirs­tų.

 

Gidė N. Paulikienė kartu su Jurbarko turizmo ir verslo informacijos centru ko­vo 24 d. 14 val. kviečia visus į eks­kur­si­ją „Pa­si­vaikš­čio­ji­mai Vy­dū­no ta­kais Jur­bar­ke“, kurios metu tikisi surasti, kur buvo pasodintas ąžuolas.

Rinktis prie mies­to se­niū­ni­jos Kau­no g. 25.

 

Dau­giau in­for­ma­ci­jos ir iš­anks­ti­nė re­gist­ra­ci­ja tel. 8 447 51 485, el. pa­štu tu­riz­mas@jur­bar­kas.in­fo

 

Straipsnis  0 komentarų
Naujienos iš interneto

Rekomenduojame perskaityti

K. Glinskio teatrui- 60 metų. Teatras savo gerbėjams dovanos šventinių renginių

K. Glinskio teatrui- 60 metų. Teatras savo gerbėjams dovanos šventinių renginių  0

V. Vaitkevičiui jaunasis šaulys Karolis (kairėje) rodo Vykintui Vaitkevičiui (vidury), kur galėtų būti bunkeris.

Surastas bunkeris, apie kurį vietiniai žino, bet neieškojo  1

Įteiktos nominacijos Raudonės krašto menininkams

Įteiktos nominacijos Raudonės krašto menininkams  0

Garbės pilietis Kęstutis Vasiliauskas: gerumas ir atlaidumas išeina į sveikatą

Garbės pilietis Kęstutis Vasiliauskas: gerumas ir atlaidumas išeina į sveikatą  1

Naujamiesčio progimnazijoje pražydo „Gyvasis tautos žiedas“

Naujamiesčio progimnazijoje pražydo „Gyvasis tautos žiedas“  1

Iškilminga vakarienė su Prezidentėmis ir... rašytoja iš Veliuonos

Iškilminga vakarienė su Prezidentėmis ir... rašytoja iš Veliuonos  0

Pamatyti naujausių Kauno muzikinio teatro spektaklių – į Šakius

Pamatyti naujausių Kauno muzikinio teatro spektaklių – į Šakius  1

Kęstutėnai kviečia į pėsčiųjų žygį po Smalininkus

Kęstutėnai kviečia į pėsčiųjų žygį po Smalininkus  0

Vasario 16-oji. Prie šalies Prezidentės iniciatyvos prisijungė ir Jurbarko biblioteka

Vasario 16-oji. Prie šalies Prezidentės iniciatyvos prisijungė ir Jurbarko biblioteka  0

Asociatyvinė. 2018 metų apdovanojimo akimirka.

Garbingų G. P. Bitės atminimo medalių nusipelnė ir du kraštiečiai  0

Užsibūti muziejuje pakvies įgarsinti V. Grybo laiškai

Užsibūti muziejuje pakvies įgarsinti V. Grybo laiškai  0

Atminimo valanda Laisvės gynėjų dienai paminėti - prie simbolinių laužų (VIDEO)

Atminimo valanda Laisvės gynėjų dienai paminėti - prie simbolinių laužų (VIDEO)  0

Premijuoti geriausieji krašto menininkai

Premijuoti geriausieji krašto menininkai  0

Regiono kultūros taryba priimti svarbiausių sprendimų rinkosi į Jurbarką

Regiono kultūros taryba priimti svarbiausių sprendimų rinkosi į Jurbarką  0

Žinoma jurbarkietė gavo Kultūros ministerijos premiją

Žinoma jurbarkietė gavo Kultūros ministerijos premiją  2

Atvirų durų diena Jurbarko kultūros centre. Geros žinios laukiantiems didžiosios salės rekonstrukcijos

Atvirų durų diena Jurbarko kultūros centre. Geros žinios laukiantiems didžiosios salės rekonstrukcijos  0

Tauragės apskrityje vieninteliam Vadžgiriui suteiktas Lietuvos mažosios kultūros sostinės vardas

Tauragės apskrityje vieninteliam Vadžgiriui suteiktas Lietuvos mažosios kultūros sostinės vardas  1

Šviesą per Šv. Martyno dieną nešė ir jurbarkiečiai

Šviesą per Šv. Martyno dieną nešė ir jurbarkiečiai  0

Į Žemaitiją – atrasti geopaveldo įžymybes

Į Žemaitiją – atrasti geopaveldo įžymybes  0

Trakų istorijos muziejaus archeologai į Jurbarką atvažiavo su ypatinga misija

Trakų istorijos muziejaus archeologai į Jurbarką atvažiavo su ypatinga misija  0

Žydų kultūros paveldo klodai atveriami jurbarkiečiams

Žydų kultūros paveldo klodai atveriami jurbarkiečiams  1

Išnykęs ir dingstantis paveldas, medinių sinagogų architektūra

Išnykęs ir dingstantis paveldas, medinių sinagogų architektūra  0

Svečiuose Žardelių kaime. Taip atrodė tipinis vokiečių girininkijos pastatas – virš durų iki šiol išlikusi lentelė su vokiškais užrašais. Tais laikais čia gyveno girininkas su šeima, tiesiog fioršteriu vadinamas.

Apie šišioniškius primena ne tik girininkijos, kapinaitės, bet ir mįsles užminę ąžuolai  2

Šventė sukvies ir atgaivins iškiliausias šalies ir krašto asmenybes

Šventė sukvies ir atgaivins iškiliausias šalies ir krašto asmenybes  0

Mūsų partneriai