Viename gyvenime - tūkstančiai gyvenimų

   
Straipsnis  1 komentarų
AŠrifto dydis+- Spausdinti

Stefanijos Liutkienės literatūrinės kūrybos kelias prasidėjo paauglystėje - penkis kilometrus laukais keliaudama Janapolės mokyklon ar iš jos, kad kelias neprailgtų, kurdavo ir garsiai deklamuodavo eiles. Drovi mergaitė sąsiuvinius su savo „rožinėmis“ eilėmis užkasdavo spaliuose ant aukšto. Nors buvo ir gera sportininkė, bet labai mėgo skaityti. Sako, per visą gyvenimą nieko geriau už knygą neradusi. Rimčiau prie tuščio popieriaus lapo prisėdo prieš kokį dešimtmetį, kai užaugo sūnūs ir atsirado daugiau laisvo laiko. „Nugyventa netrumpa gyvenimo atkarpa leido atsiriekti storą prisiminimų, apmąstymų riekę". Pradėjo rašinėti į „Šeimininkės“ savaitraštį, dalyvavo jo organizuojamuose konkursuose, rašė trumpas esė „Trečiadienio laiškams“.

Mokykloje negavusi gerų lietuvių kalbos ir literatūros pagrindų, Stefanija nesitikėjo įstoti į šią specialybę, o ir mokytoja dirbti nenorėjo. Tapo felčere–laborante. Tiesa, vėliau Šiaulių K. Preikšo pedagoginiame institute dar įsigijo defektologės specialybę, bet ja dirbti taip ir neteko. S. Liutkienė darbavosi laborante Kauno ligoninėse, kol 1982 m. ištekėjo ir apsigyveno Vilkijoje. Nuo tada dirba Vilkijos pirminio sveikatos centro laboratorijoje, iki 2015 m. dirbo ir Seredžiaus ambulatorijoje.

Neatsitiktinai pirmasis viešas knygos pristatymas vyko Seredžiuje. Beje, paaiškėjo, kad Stefanijos Liutkienės čia niekas... nepažįsta... Bet visi pažįsta STEFUTĘ! Taigi, jeigu ne bendradarbių paaiškinimai, kas ta autorė ir kodėl kvietimas į knygos sutiktuves kabo ir ambulatorijoje, pilna daugiafunkcio centro salė nebūtų prisirinkusi. Jau vien tai, kad autorę tiek kolegės, tiek ir pacientai vadina vien tik mažybiniu vardu, rodo jos gerumą. ... Bendradarbės žino: jeigu Stefutė darbe, tai visos bus pavalgiusios – Stefutė  ne tik pavaišins vegetariškais patiekalais, bet ir privers rasti tam laiko – ji visomis pasirūpins kaip motina. Ir pati Stefutė sako: „kartais žmogui norisi pasakyti... Bet pažiūri jam į akis ir pradedi galvoti, „o kodėl jis toks, kodėl jis taip pasielgė, kodėl taip pasakė? Ir - nepasakai...“ Eilėraštyje „Tūkstantis ir vienas gyvenimas“ ji klausia: „ar gali šitoj žemėje kas nors ne savas būti?“. Jai tokių nėra.

Poetė labai mėgsta gamtą, daug vaikšto. Gal, kad yra Sibiro vaikas (gimė Krasnojarsko krašte), o gal gamta – visų lyrikų prieglobstis? Stefutė yra labai kuklus žmogus. Pažinę ją iš arčiau, žmonės stebisi: iš išorės nežymi, trapi moterytė, bet kiek joje telpa! Kiek ji savyje turi! Kokia stipri! Kokia išsilavinusi! Aš ją palyginčiau su degančia žvake, kurios šviesos dieną beveik nematyti. Bet mes ją pamatome kai priartėjame, kai sutemsta.

Kalbinama leisti knygą, Stefutė ilgai drovėjosi: „ai, kam čia reikia, kam čia bus įdomu, ką aš čia – grafomanė..., neturiu lėšų“ ir t. t.  Šįkart ją „prispaudė“ jos bendravardė brolienė, finansavo brolis Petras ir Stefanija savo 60-ąjį jubiliejų pasitiko su solidžia poezijos knyga „Tūkstantis ir vienas gyvenimas“ rankose. Pirmasis jos pristatymas buvo gimtadienio svečiams. Knyga graži vizualiai, bet gražiausias knygos papuošalas – jos turinys. Brandi, nuglostyta, nugludinta, išjausta. Kitaip ir negali būti, kai pirmoji knyga išeina, tiek metų laukus. S. Liutkienė rašo modernistiniu stiliumi, bet jos poezija suprantama kiekvienam. Apie tai byloja ir parduotų knygų skaičius.

Knygoje daug vienatvės, daug liūdesio, rudens, pamąstymų, mirties nuojautos. Bet lygiai taip pat daug žalumos, pavasario, vėjelio dvelksmo, paukščių čiulbesio, žydėjimo. Yra eilėraščių, skirtų įvairioms šventėms, taip pat dedikuotų atskiriems žmonėms.Knygoje netilpo tūkstantis eilėraščių, tik du šimtai dešimt, bet kiekvienas joje gali rasti savo eilėraštį, pasirinkdamas jį pagal nuotaiką, savijautą, metų laiką, paros metą, šventes, meteorologines sąlygas ar atsitiktinumą. Stefutei labai svarbus žmogus yra mama, todėl yra keletas eilėraščių, skirtų jai. Kažkas pasigedo eilėraščių apie meilę. Tiesiogiai apie ją kalbančių tikrai nėra, bet Stefutė sako, kad visi eilėraščiai gimę iš meilės. Šviesaus žmogaus šviesi poezija. Net apie mirtį kalbama šviesiai, švelniai.

S. Liutkienė yra parašiusi daugybę eilėraščių įvairiems žmonėms asmeninių sukakčių proga. Paprašyta, sukūrė eilėraščius mūsų kraštiečiams prof. Arnoldui Piročkinui, Antanui Balašaičiui, Antanui Gailiui, Remigijui Baltrušaičiui. Tai ne šiaip sau linkėjimai, tai – meno kūriniai. Jų autorė gilinasi į žmogaus biobibliografiją, aiškinasi, kas svarbu. O tada eilėraštį prisagsto uogelių – jubiliato bibliografijos faktų, papuošia obuoliukais – jo darbais. Keletas „tikrų“ poetų, pavartę Stefutės kūrybą, įvardijo jos panašumą į Justino Marcinkevičiaus. R. Baltrušaitis netgi konkrečiai nurodė – „septinto dešimtmečio Justinas“. Nuo tada šią literatę ir vadinu „mažuoju Marcinkevičiumi“. Neatsitiktinai ir knygoje trys eilėraščiai skirti Justinui Marcinkevičiui.

Knygos sutiktuvės įvyko ne tik Seredžiuje, bet ir Jurbarko, Klausučių, Kauno rajono Lučiūnų , Vilkijos bibliotekose ir Antano ir Jono Juškų etninės kultūros muziejuje. Visi jie buvo išskirtiniai. Pirmasis renginys sutraukė daugiausia klausytojų, daugiausia dalyvių, o Stefutė net pusantros valandos rašė autografus. Renginys Vilkijos bibliotekoje vyko Mediko dieną, dėl jo autorė paaukojo kelionę su kolektyvu į teatrą.  Jurbarko rajono viešojoje bibliotekoje pirmą kartą nuskambėjo dvi dainos Stefanijos Liutkienės žodžiais (apie mamą ir tėviškę), kurias sukūrė Aldona Mačėnienė, o atliko jos vadovaujama Seredžiaus Stasio Šimkaus mokyklos-daugiafunkcio centro kapela „Aidija“. Renginį Klausučiuose papuošė bardas Valentinas Pancerna, o Juškų muziejuje - Loritos Kulakauskienės vadovaujamas Rumšiškių kultūros centro folkloro ansamblis "Nedėja". Pristatymuose eiles skaitė bibliotekininkės, mokytojos, bendradarbės, draugės, teatro aktoriai ir žinoma, pati autorė. Daugelis pasidalino prisiminimais, pasidžiaugė puikiu žmogumi ir nuostabia poezija.

                      Iš patirties žinau, kad autoriui dažnai būna labai sunku ryžtis išleisti pirmąją knygą. Antrąją – visada lengviau. Jau dabar aišku, kad paglosčius paskutinę šios knygos raidę, Stefutę reikės spausti sudaryti naują eilių rinkinį, nes į „Tūkstantį gyvenimų“ ne viskas sudėta. Netilpo proginiai eilėraščiai, o ir šiaip vos ne kasdien jų randasi naujų, nes Stefutei „kūryba yra gyvenimo būdas, kai minties blykstelėjimas pakylėja žodį...". Štai ir po pirmojo pristatymo man atsiuntė eilėraštį:

Žodžių sotis arba padėka mano eilėraščių skaitytojams

 Pati kalbėjau ir kitų klausiausi -

čiurleno žodžiai

kasdienybės akmenėliais.

Jaudulys sudilgino, sugėlė.

Neatsimenu, kada taip gausiai

širdis puotavo - iki trupinėlio -godžiai...

 Prisipildžiusi tapau,

bet neapsunkus,

nuo šypsenų midaus apsvaigus...

Raudoni žiedlapiai - lašeliai kraujo sunkės

iš sielų suartėjimo minutės daigo...

Straipsnis  1 komentarų
Reklama: skelbimai
Naujienos iš interneto

Rekomenduojame perskaityti

Žurnalisto Rimo Bružo tikslas, kad daktaras Basanavičius ir jo žmona Eleonora būtų kartu

Žurnalisto Rimo Bružo tikslas, kad daktaras Basanavičius ir jo žmona Eleonora būtų kartu  0

Žydų auksakalių šeimos istoriją primintų simbolinis valcas

Kauno gatvei kuriamos skulptūros primins jurbarkiečių pamirštus žodžius (nuotraukos)  1

Kur žydi rožės,  pavadintos kunigaikščių Vasilčikovų vardais?

Kur žydi rožės, pavadintos kunigaikščių Vasilčikovų vardais?  0

Paaiškėjo vaikų tautodailės konkurso "Sidabro vainikėlis" regioninio turo nugalėtojai

Paaiškėjo vaikų tautodailės konkurso "Sidabro vainikėlis" regioninio turo nugalėtojai  1

Raudonės pilies parko laukia tvarkymo darbai

Raudonės pilies parko laukia tvarkymo darbai  6

Išvalyti Panemunės pilies tvenkiniai

Išvalyti Panemunės pilies tvenkiniai  0

Žinomas menininkas Arvydas Ališanka su sūnumi Edvardu prie savo kūrinio, sumontuoto iš šimtamečio ąžuolo šakų.

Nepaprasta skulptūrų istorija, arba kodėl į V. Grybo muziejų renkasi... pegasai  0

(Iš kairės) Renginio moderatorius Lukas Bakšys, renginio sumanytoja bibliotekininkė Rytė Galbuogienė, profesorius Liudas Mažylis, viešosios bibliotekos direktorė Rasida Kalinauskienė bei Aldona Mažylienė.

Valstybės dieną pasitinkant. Biblioteka prie kultūros pusryčių stalo pakvietė profesorių Liudą Mažylį  0

Prieš 80 metų kilęs gaisras sunaikino Jurbarko senamiestį, bet ne atsiminimus

Prieš 80 metų kilęs gaisras sunaikino Jurbarko senamiestį, bet ne atsiminimus  0

„Tautiška giesmė“ nuties vienybės tiltus

„Tautiška giesmė“ nuties vienybės tiltus  0

Išrinktos 2021 metų Lietuvos mažosios kultūros sostinės. Viena jų - Jurbarko rajone

Išrinktos 2021 metų Lietuvos mažosios kultūros sostinės. Viena jų - Jurbarko rajone  0

Raudonėje kuriasi naujas muziejus – MUMI

Raudonėje kuriasi naujas muziejus – MUMI  0

V. Grybo memorialinis muziejus atsisveikino su viena ypatinga skulptūra

V. Grybo memorialinis muziejus atsisveikino su viena ypatinga skulptūra  0

Asociatyvi

Spaudos atgavimo, kalbos ir knygos dieną minėdami...  0

Patvirtinta skulptoriaus Vinco Grybo metų minėjimo programa

Patvirtinta skulptoriaus Vinco Grybo metų minėjimo programa  0

Kas globoja bibliotekininkus?

Kas globoja bibliotekininkus?  0

Miesto gimtadienis, kurio Jurbarkas nešvęs

Miesto gimtadienis, kurio Jurbarkas nešvęs  0

Nepaprasta iniciatyva: su trispalvėmis į miestą patraukė su ypatinga misija

Nepaprasta iniciatyva: su trispalvėmis į miestą patraukė su ypatinga misija  0

Nacionalinio diktanto tekstas – įvertinkite, ar sudėtingas

Nacionalinio diktanto tekstas – įvertinkite, ar sudėtingas  0

Netikėtas svečias. Knygų mugėje dalyvaujančius eržvilkiškius aplankė Prezidentas Gitanas Nausėda

Netikėtas svečias. Knygų mugėje dalyvaujančius eržvilkiškius aplankė Prezidentas Gitanas Nausėda  2

Raudonės pilies kieme - Užgavėnių persirengėlių šėlsmas  (VIDEO)

Raudonės pilies kieme - Užgavėnių persirengėlių šėlsmas (VIDEO)  0

Paskelbtos geriausios 2019 -ųjų metų knygos

Paskelbtos geriausios 2019 -ųjų metų knygos  0

Lietuvą su Vasario 16-ąja sveikino ne tik darželinukai, bet uždainavo ir auklėtojos  (video)

Lietuvą su Vasario 16-ąja sveikino ne tik darželinukai, bet uždainavo ir auklėtojos (video)  0

Apie artėjančią šventę primena tik Jurbarko kultūros centro trispalvės verpstės

Skaitytoja klausia: kodėl miestai kaimynai puošiasi Vasario 16-ajai, o Jurbarkas – ne  2

Mūsų partneriai