Veliuonos užaugintas genijus sugrįžo namo

Ten, kur širdis, ten turi būti ir to žmogaus atmintis. Tokie žodžiai skambėjo apie Veliuoną ir šio miestelio užaugintą Šarūną Šimulyną, kietą ir užsispyrusį grafiką, skulptorių, dailininką, poetą, rašytoją, simboliškai sugrįžusį į savo gimtąją Veliuoną. Šį genijų namo sugrąžino jo atmintimi besirūpinanti šeima – našlė Regina Violeta bei dukros Ula ir Rusnė, gegužės 20 dieną atvykusios į Š. Šimulyno parodos atidarymą Veliuonos kultūros centre. Jos į gimtąjį šio menininko miestelį atvežė baigiamąją trejus metus trunkančio projekto „Kietas ir užsispyręs“ parodą – įvairių darbų retrospektyvą, skirtą jo 80-mečiui paminėti. Š. Šimulyno darbų paroda Veliuonoje buvo ne pirmoji, tačiau išskirtinė tuo, kad vienoje vietoje tiek daug nematytų, įvairių darbų, atskleidžiančių menininką kaip visapusiškai talentingą – nuo grafikos darbų (Berlyno, Australijos, Sibiro tematika), aliejiniais dažais tapytų paveikslų, skulptūrų, paženklintų ir veliuonietiškais, gyvenimo prie Nemuno, atspindžiais. „Šarūnas buvo, yra ir liks Veliuonos žmogus“, – patikina Regina Violeta, sutikdama, kad jį kaip menininką formavo šis panemunės kraštas, į kurį gera sugrįžti.

„Svarbiausia, kad būtų, kur sugrįžti. Svarbu, kad yra vieta, kurioje tavęs laukia, antraip žmogus patraukia į visas keturias pasaulio puses“, – įsitikinusi menininko našlė, pasidžiaugusi, kad Veliuonoje šiltai priimti ne tik Šarūno darbai, bet ir jos pačios – parodos atidarymas tapo jaukia šeimynine švente su bendraminčiais. Renginio šeimininkai, Veliuonos bibliotekos, kultūros centro atstovai taip pat džiaugėsi ir dėkojo viešnioms, kad šios rūpinasi veliuoniškio menininko atmintimi. Viešnioms už tai, kad genijų Š. Šimulyną grąžino į Veliuoną, dėkojo ir rajono meras Skirmantas Mockevičius, į parodos atidarymą atvykęs su žmona Ramute. „Menininko širdis yra ten, kur ir jo šaknys“, – sakė meras, Š. Šimulyną pažinęs iš jo draugo, skulptoriaus, Dovydo Zundelovičiaus pasakojimų.

Obeliskas ant kalno

Menininko šaknis išduoda jo darbai, kuriuose užkoduotos gimtojo krašto istorijos, gamtos ženklai. Juos susirinkusiems į parodą Veliuonos kultūros centre paaiškina ir parodo Š. Šimulyno našlė, dukros. Tai aliejiniais dažais nutapytas kryžiuotis, nugalabintas Veliuonos lietuvių – apie tai rašęs ir Šarūnas. Valtis su tikromis grandinėmis pririšti. Žuvis, nusagstyta kriauklelėmis, kurias Šarūnas surinko Nemuno upės pakrantėse. Veliuonos gamtos harmonijos užaugintas menininkas, vaikystėje galėdavęs valandų valandas leisti stebėdamas augalo lapelį ar paukštelį. Arba nuo kalno, savo mėgstamos vietos, plačiu žvilgsniu aprėpti Nemuno juostą. Toji vieta yra paženklinta paties Šarūno darbu – paminklu iš granitinio akmens su bareljefu. Toje vietoje, nuo kurios jis mėgdavęs žiūrėti į Nemuną, o paskui ir svečius atsivesdavęs, dabar žvelgia granitinis obeliskas su didžiųjų kunigaikščių Vytauto Didžiojo ir Gedimino atvaizdais. Šį paminklą jis pastatė įprasmindamas Veliuonos 700-ąsias metines. Jo žmona priminė istoriją, kaip audra kelyje ties Veliuona ant kelio užvertė granitinį akmenį. Iš to audros „parūpinto“ akmens jis paminklą ir sukūręs, tarsi save gimtajame krašte įprasmindamas.

Jaučiasi kaip namuose

Paaiškėjo, kad Regina Violeta apie Veliuoną iš vyro lūpų išgirdusi kone nuo pirmos pažinties dienos – ne kartą šį vardą kartodavęs. „Kas ta Veliuona, pagalvodavau sau“, – dabar prisiminusi šypsosi ji. To gimtojo miestelio galią ji pati pajutusi. „Šarūno nebėra, o važiuoji pro Veliuoną ir širdis suspurda“, – prisipažįsta moteris, kuri šį panemunės miestelį pirmiausiai pažino per Violetą Šoblinskaitę Aleksą, poetę, bibliotekininkę, surengusią Veliuonos bibliotekoje pirmąją nedidelę ekspoziciją, skirtą Š. Šimulynui. Galiausiai sutiko dar vieną Violetą, Veliuonos kultūros centro direktorę Violetą Grabauskienę, kuri viešnią taip pat šiltai, „su dideliu glėbiu“ priėmė. „Dėl to čia ir norisi atvažiuoti. Nors čia neturime savo stogo, bet jaučiamės kaip namuose“, – prisipažįsta Regina Violeta.

Planuoja Š. Šimulyno metus

Tokių susitikimų Veliuonoje, panašu, ateityje bus daugiau. Gegužės 20-ąją, parodos atidarymo metu, nuskambėjo viešas pažadas įprasminti Šarūno atmintį ir ateityje. 2024 metais šiam menininkui būtų sukakę 85 metai, tad tikimasi, kad Jurbarko rajone artimiausi metai bus paskelbti Š. Šimulyno metais, o Š. Šimulyno premiją, kuri dabar yra „pusiau privati“, „ne visai oficiali“, tikimasi, savo globon perims Jurbarko rajono savivaldybė. Tokią veliuoniškių valią išreiškė rašytoja Violeta Šoblinskaitė Aleksa, tiesiogiai kreipdamasi į rajono merą su viltimi, kad jau šiais metais vietoj Veliuonos novelės premijos galėtų būti įteikiama Š. Šimulyno premija.

Rajono vadovas šią iniciatyvą, kylančią iš pačių veliuoniškių, sveikina ir pritaria, pasiūlydamas neskubėti – prašys viešnių, Š. Šimulyno našlės ir dukterų, pagalbos sudarant taisykles ir reikalavimus pretendentams – tokia premija galėtų būti teikiama už darbus, skirtus Veliuonai garsinti. Uždegta žalia šviesa ir Š. Šimulyno metams paskelbti, kas padėtų dar geriau pažinti šio menininko gyvenimą ir kūrybą. „Supratau. Gerai. Imsiuos darbo“, – šypsojosi Veliuonos kultūros centro direktorė, supratusi mero užuominą imtis darbo įgyvendinant šį sumanymą. Ji pati, būdama ne veliuonietė, yra užburta šio krašto, išugdžiusio tiek daug talentingų žmonių, kurie nėra tinkamai įvertinti, nors turėtų būti.

Sukūrė filmą

Talentai įkvepia veikti. Veliuoniškio menininko asmenybė įkvėpė Veliuonos kultūros centro darbuotojas daryti tai, ko iki šiol nebuvo dariusios – šio centro kolektyvas pačių iniciatyva ir su vadovės palaikymu net sukūrė filmą apie Šarūną Šimulyną. Filmavo, montavo Romarika Pikelienė, o kalbino dabar jau mokytojaujanti Jolanta Lukenskaitė – ji per asmeninius kontaktus susisiekė su Regina Violeta, abi svečiavosi jų namuose, kurie pasirodė tikra Š. Šimulyno šventove. Pasidžiaugia, kad geras rezultatas gavosi, apgailestaudamos, kad tik trečdalis pokalbio į filmą sudėta.

Šis filmas patiko ir Reginai Violetai. „Nes širdies įdėta“, – paaiškina ji, pajuokaudama, kad šis vizitas taip šeimos pamatus išjudino, kad net paveikslai nuo sienų pradėjo kristi. Nukrito močiutės, Šimulynienės, paveikslas. „Rėmai suskilo, bet pati močiutė nenukentėjo“, – su šypsena prisiminė Š. Šimulyno našlė.

60 mokinių kūrė ekslibrisus

Šarūno Šimulyno asmenybė bei kūryba įkvepia ir vaikus. Šį menininką jau pažįsta apie 60 rajono mokinių, gegužės 20 dieną pasidžiaugia Regina Violeta, pakviesdama visus į pirmame Veliuonos kultūros centro aukšte tą pačią dieną atidarytą ekslibrisų Š. Šimulyno tema parodą. Tiek daug darbų, kad šią parodą teko perkelti į kitas patalpas.

Viešnia pasidžiaugia, nesitikėjusi, kad taip entuziastingai ir tiek daug rajono mokinių bei mokytojų įsitrauks į šias veiklas – ekslibrisus kūrė Jurbarko A. Sodeikos meno mokyklos, Veliuonos A. ir J. Juškų gimnazijos, Raudonės vaikų dienos centro auklėtiniai bei jų mokytojai. Priminsime, kad ekslibrisas – knygos ženklas, žymintis jos savininką. Tai nedidelis tiražuojamas lapelis, klijuojamas viršelio vidinėje pusėje. Jame būna savininko vardas, piešinys, kartais specialus tekstas. Visiems šios parodos dalyviams turėjo būti perduotos žadėtos dovanos – Ulos Šimulynaitės komiksai „Vilniaus miesto legendos“. Š. Šimulyno dukrų gyvenimas taip pat meno paženklintas.

Vienintelis pamokymas – skaityti knygas

Abi Š. Šimulyno dukros, tokios pat talentingos, dėkingos tėčiui, kad šis joms suteikęs visišką laisvę rinktis savo kelią. Vyresnėlės Ulos atmintyje tėtis liko visada kvepiantis aliejiniais dažais, terpentinu, medžiu, vašku, pikiu..., nes jis visą laiką kažką dirbdavęs savo dirbtuvėse. Ula prisimena, kaip ji mėgdavusi sėdėti ir ramiai stebėti, kaip tėtis dirba bei vartyti jo knygas, kurių jis turėjo daug ir įvairių, parvežtų iš įvairiausių kelionių. Ypač mėgdavusi tyrinėti egzotiškų pasaulio gyvūnų nuotraukas, dėlioti, rikiuoti tėčio darbinius įrankius. Šypsosi, nutikdavę ir taip, kad jo eskizus ji, dar vaikas, „patobulindavo“, pripiešdavo, bet tėtis niekada nepykdavo, iš dirbtuvių nevydavo. Suteikdavo visišką laisvę. Ula prisimena pagrindinį pamokymą – skaityti kuo daugiau knygų, nes, jis sakydavęs, ten ji rasianti visus atsakymus. „Skaityk, ieškok ir tikrai rasi kelią“, – jo žodžius prisimena Ula apie tėtį, kuris įkvėpimo sėmėsi iš gamtos, o žinių, tobulėjimo – iš knygų, kurias mėgo skaityti. Jis pats dukrų neversdavo nieko daryti, sakydamas, kad „kai norės, paprašys“. Dukros suprantančios, kad toji suteikta laisvė ir buvo geriausias auklėjimas. Jis pats nenorėjo daryti tai, ko nemėgo ir nenorėjo. Vyresnėlė dukra priminė tėčio istoriją, kaip jį, jaunuolį, iš muzikos mokyklos išmetė – jis išlupo kaulinius pianino klavišus ir iš jų išdrožė skulptūrėles. Pasak Ulos, ta diena, kai jis buvo išmestas iš tos muzikos mokyklos, buvo laimingiausia diena jo gyvenime. „Geriausias auklėjimas – jokio auklėjimo. Gyventi toje terpėje. Suteikta laisvė ir leidžia žmonėms atsiskleisti“, – sako menininko žmona, įsitikinusi, kad lygiai taip pat nereikia versti lankyti parodas ar mokytis. Suteikta laisvė apskritai veikia stebuklingai, nes dar yra ir menas gyventi. „To irgi nereikia pamiršti“, – šypsosi ji.

Apie Šarūną Šimulyną

Veliuonoje gimęs Š. Šimulynas (1939 09 18–1999 02 02) – lietuvių skulptorius, rašytojas. 1965 metais baigė Lietuvos dailės institutą (grafiką). Reikšmingiausią kūrybos dalį sudaro kamerinės skulptūros – daugiausia iš medžio ir metalo. Sukūrė dekoratyvinių skulptūrų viešosioms erdvėms, visuomeniniams pastatams, freskų, vitražų. Nutapė paveikslų. Kūryboje savaip interpretavo abstrakcionizmo, ekspresionizmo raišką, derino netradicines medžiagas, technologijas, ieškojo neįprastų formų. Parašė eilėraščių (rinkinys „Ledynų motina“, 1986), novelių (rinkiniai „Tėvonija“, 1998, „Rugiuose prie obelų“, 2001). Nuo 1961 metų dalyvavo parodose Lietuvoje ir užsienyje; apie 20 individualių parodų (Kaune, Vilniuje, Sidnėjuje, Rygoje, Tel Avive, Sankt Peterburge). Kūrinių turi Lietuvos nacionalinis dailės muziejus. Apdovanojimai: Pollocko Krasner fondo (Jungtinės Amerikos Valstijos) stipendija (1996). Atminimo įamžinimas: 2014 metais Veliuonoje privačia iniciatyva įsteigta Šarūno Šimulyno literatūros premija.

Visuotinės lietuvių enciklopedijos inf.

Abi parodos Veliuonos kultūros centre veiks tik iki birželio 27 dienos. Būtinai apsilankykite.