Vasario 5-oji – Šv. Agotos, Gabijos ir Duonos diena

Vasario 5-ąją nuo seno lietuviai garbino ugnies deivę Gabiją ir kasdieninį maistą – duoną. Kai kur Lietuvoje, o ypač Žemaitijoje, dar ir dabar gyvas paprotys vakare, žarijas užžarstant pelenais, arba rytmetį, įkuriant ugnį, sukalbėti maldelę, kreipiantis į Gabiją: „Švinta Gabieta, sugobta gabėk, sužiebta žibėk“.

Ugnis šildo, globoja ir sergi namus
Nuo pačių seniausių laikų ugniakuras buvo sakralus namų erdvės centras, šerdis apie kurią sukdavusi visa būtis ir gyvenimas. Ugnį mūsų protėviai suvokė ne tik kaip dievišką esybę, tačiau ir kaip žemiškų poreikių turinčiąją – jai klodavo pelenų patalą, migdydavo, palikdavo tyro vandens dubenėlį akims nusiprausti, kalbėdavo maldas, giedodavo. Ugnį labai gerbė, stengdavosi visaip pamaloninti, neužrūstinti, kad kerštaudama „neišeitų pasivaikščioti“. Ugnis ne tik šildė, ji laikyta namų globėja, sergėtoja, buvo saugoma, kad niekuomet neužgestų – tai būtų bloga lemiantis ženklas. Užsiteršusią namų ugnį užliedavo tyru vandeniu ir iš naujo įkurdavo apeigine Saulėgrįžos nakties ugnimi, simboliškai pernešdami kosminės ugnies kibirkštį į namų ugniavietę.

 Duona – ne tik maistas, bet ir apsauga
Duonos dieną nuo seniausių laikų būdavo kepama šventa duona, atliekamos apeigos Žemynai ir Žemėpačiui. Apeigose pašventinta duona pagelbsti labai įvairiais gyvenimo atvejais: gaisrui kilus, blogos akies „apžavėtoms“ karvėms pieną grąžinti, bičių spiečių avilyje sulaikyti, akių ligoms bei žaizdoms gydyti, linų derlių pagausinti. Jeigu šios duonos gabaliukas bus ant krosnies, „ugnis iš namų neišeis“ (neuždegs trobesių). Kilus gaisrui, kad ugnis neišplistų į visą kaimą, žmogus su šventos duonos rieke, triskart apibėgęs degantį trobesį, turėdavo įmesti ją į ugnį. Arba nubėgti neatsigręždamas į laukus, – ten pasisuks ir vėjas. Kas šios duonos turi miške, tą aplenkia gyvatės geluonis („Kai su šventa duonele eini girion, tai kirmėlės kaip nuo ugnies lekia“ („Kirmėlės“ – gyvatės). Jei rankoje laikai duoną – Perkūnas netrenks. Lietuvės motinos, išleisdamos sūnus į kariuomenę, į drabužius įsiūdavo duonos trupinį, kad kulka aplenktų. Į naujai statomo namo pamatus kiekvienas šeimininkas pagarbiai dėdavo šventintos duonos, kad visos nelaimių ugnys eitų pro šalį. Dzūkės nedidelį gabalėlį pašventintos duonos visą laiką laikė ant krosnies netoli žaizdro, kad Gabija saugotų namų ugnį. 

Šv. Agota sergi nuo gaisrų
Atėjus krikščionybei senoji lietuvių šventė sutapatinta su Šv. Agotos varduvėmis. Duona šią dieną pradėta šventinti bažnyčiose.
Šv. Agota gimė Sicilijoje, Katanijoje, III a. viduryje. Jai piršosi Katanijos miesto prefektas, tačiau ji nenorėjo tekėti, nusprendė būti tyra ir tarnauti Dievui. Tais laikais krikščionybė dar nebuvo pripažinta, krikščionys buvo persekiojami. Kadangi Agota nepakluso turčiaus norams, buvo atiduota į viešnamį. Vėliau pakartojus pasiūlymą tekėti, Agota vis tiek nesutiko, tuomet ji buvo žiauriai nukankinta, jai nupjovė abi krūtis. Galiausiai, Agota buvo sudeginta ant laužo. Paveiksluose ir drožiniuose Šv. Agota buvo vaizduojama laikanti padėklą su nupjautomis krūtimis. Vėliau, norint išvengti tokio žiauraus vaizdo, krūtys buvo pakeistos dviem kepaliukais duonos. Dėl to, kad Agota buvo sudeginta ant laužo, ji laikoma sergėtoja nuo gaisrų.