Vasario 2-oji pagal katalikišką kalendorių – Grabnyčios, Pašvęstojo gyvenimo diena. Mūsų protėviai tądien melsdavosi Perkūnui

Grabnyčios (dar vadinama Pašvęstojo gyvenimo diena) – katalikų šventė, švenčiama vasario 2 dieną. Šią dieną bažnyčiose šventinamos graudulinėmis ar grabnyčiomis (lenk. gromnica) vadinamos žvakės, kurios vėliau uždegamos užėjus audrai ir perkūnijai. Tikėta, kad tokios žvakės padės apsisaugoti nuo audrų ir ligų.

Grabnyčios Lietuvoje švenčiamos pagal Romos apeigyną, procesija atliekama bažnyčioje. Šventė simbolizuoja Jėzaus paaukojimą ir jo motinos Marijos palaiminimą bažnyčioje. Kristaus Paaukojimo šventė grąžina mus į tą laiką, kai vykdydami žydų įstatymą, praėjus keturiasdešimčiai dienų po Jėzaus gimimo, Juozapas ir Marija atnešė jį kaip savo pirmagimį sūnų paaukoti Dievui šventykloje. Juos pasitiko Simeonas, kuris palaimino tėvus, įvykdžiusius savo pareigą.

Šventės ištakos siekia gilią senovę

Šią dieną švenčiama šventė siekia romėnų, senovės graikų, žydų, keltų, germanų tradicijas ir savaip jas aiškina. Romėnai šią dieną šventė požemio dievo Plutono ir deivės Cereros šventę. Vykdavo procesijos žemės derlingumo ir požemio karalystės deivei Prozerpinai atminti, būdavo maldaujama taikos.

Keltai vasario 2-ąją švęsdavo Brigitos šventę. Brigita buvo deivė, išmintinga mergelė, sugrįžtanti iš žemės gelmių ir pažadinanti miegančių augalų sėklas, supurtanti medžius, kad pradėtų tekėti jų syvai. Tai buvo apsivalymo šventė. Tamsą keltai prilygino purvui. Kai dienos pailgėja, visa, kas suteršta, turi būti nuplauta.

Nuo seno šią dieną lietuviai meldėsi Perkūnui

Perkūno dieną buvo šventinama namų ugnis, aukojamos aukos dievaičiui Perkūnui. Prigijus krikščionybei, tos šventės pagoniškosios tradicijos persipynė su krikščioniškuoju tikėjimu.

Žemaičiai vasario 1 dieną sukdavo iš geltono vaško plonas žvakeles, vadinamas Perkūno, vėliau grabnyčių žvakėmis. Tokia suvyniota (vyniotinė) žvakė buvo pašventinama per Grabnyčias bažnyčioje ir deginama prie mirštančiojo, per šermenis, uždegama griaudžiant perkūnijai, siaučiant audrai.

Žmonės tikėję graudulinės žvakės magiška galia: ją apnešdavo aplink stalą, visiems namiškiams pasmilkydavo plaukus ties kakta, pakaušiu, paausiuose – kad apsaugotų nuo visokio blogio, piktos akies.

Bitininkai į naują avilį dėdavo sukryžiavę du galiukus grabnyčios žvakių – velniai bičių neišves.

Anksčiau su tokiomis žvakėmis dar būdavo ir buriama. Uždegus žvakę žiūrima, kur link krypsta jos liepsna. Jei į trobos vidų – iš tų namų neišeis laimė, o jei durų pusėn – nieko gero, laimė iškeliaus pro duris, be to, protėviai tikėdavo, kad gali būti, kad kas nors iš namiškių pro tas duris išeis, greitai mirs.

Iš L Klimkos „Lietuviškų tradicijų skrynelės“

Vasario 2-oji – bažnytinė Kristaus paaukojimo diena, kuri yra priglaudusi ir nemažai liaudiškų papročių. Lietuvos kaime šventė buvo praminta Grabnyčiomis, nes bažnyčioje tądien šventinamos graudulinės žvakės. Jos daromos iš kvapnaus bičių vaško; degamos prie mirštančiojo, per šermenis ir mirties metinių sukaktį. Todėl priežodis ir sako: „Sveikatos netekęs dairykis žvakės“. Graudulinės liejamos dvejopai: į tam tikras formeles arba pakabinus virš dubenio apskritą lankelį su pririštomis dagtimis ir jas paeiliui laistant ištirpintu vašku. Būta ilgų bei plonų žvakių, kurios šiltos iškočiojamos ir susukamos į kamuolį. Žvakes senovėje gamindavo iš avių lajaus, tačiau tokios tinka tik šiaip kur pasišviesti, bet ne apeigoms.

Grabnyčių šventė susijusi su pirmaisiais pavasario požymiais. Sakoma: „Nuo Grabnyčių nebereikia šildyt gryčių“, „Nuo Grabnyčių duona ir po rėčiu nesušąla“, „Po Grabnyčių dieną teškės, naktį braškės“. Taigi šie priežodžiai liudija, kad vasario pradžia – antrasis po pusiaužiemio žingsnis pavasario link. Žmonės tądien iš gamtos nuotaikų niuansų spėdavo būsimųjų metų orus ir derlių. Jei diena saulėta, pavasaris būsiąs ankstyvas, o vasara – su gausiomis perkūnijomis. Gero javų derliaus tuomet neverta tikėtis. Jei nuo stogo karo ilgi varvekliai, tąmet verčiau sėti ankstyvuosius miežius. Ir apie būsimus lino darbus jau laikas pagalvoti. Saulėtas rytmetis sako, kad tais metais reikia sėti ankstyvuosius linus, o jei saulutė pasirodo tik apie vidurdienį – vėlyvuosius. Vaikams šiukštu tądien varveklius nuo stogo atbrailos daužyti – kad linai neišgultų.

Šventinamas graudulines žvakes irgi apvyniodavo pakulų sruoga, kad ilgesni linai užaugtų. O žvakes laikydavo įvyniotas į drobės atraižą. Ja galima apsirišti sąnarį skausmui nuo darbo įsismelkus. Linų sruogelė kartu su kadugio ar eglės šakele (bundančios gyvybės ženklu) būdavo pašventinama bažnyčioje kitą dieną, vasario 3-ąją – šv. Blažiejaus dieną. Tokia pagelbsti persišaldžius gerklę – reikia tik sruoga apsirišti kaklą.

Šventinę dieną pakilęs vėjas – negeras ženklas. Rytų Lietuvoje sakydavo taip: „Jei Grabnyčių vėjas takus prašlavinėja, tai gaspadoriui pavasarį kluonus iššluos“ (pristigs šieno). Grabnyčios dienos išvakarėse paskutinį kartą vilkai „ūžauja“; sakoma, kad jau baigiasi jų laikas – vilkų mėnuo.

Kol dar nebuvo perkūnsargių, žmonės labai bijodavo perkūno sukelto gaisro. Iš čia ir vienas smarkiausių lietuviškų prakeiksmų: „Kad tave superkūnytų!“ Nuo perkūno sergėdavo graudulinė žvakė, užėjus grėsmingam audros debesiui žibinama ir statoma ant palangės ar krosnies prieždos. Naujai statoma troba iškart būdavo apsaugoma nuo perkūno – pirmojo rąstų vainiko sunėrime į meistrų kryžmai iškirstus griovelius dėdavo gabaliuką graudulinės žvakės, šventintų žolelių, šv. Agotos duonos. Grabnyčių žvakė praversdavo ir Joninių naktį paparčio žiedo beieškant – ją užžibinus pragaro gaivalų kerai nebebaisūs. Šia žvake galima ir aitvarą namuosna prisivilioti, ją uždegus puodynėje ant aukštinio. Užkeiktą lobį norint išsikasti, pirma su grauduline reikia ratą apibrėžti. Ir dar: uždegus graudulinę vestuvių metu, iš juodo pavydo jaunajai linkima blogio...

Mitologijos ir papročių tyrinėtojai linkę manyti, kad vasario 2-oji kitados buvusi pirmoji iš devynių metinių dievaičio Perkūno pagerbimo švenčių. Štai kodėl šią dieną valstiečiai dar vadino Gramnyčiomis. Pavadinimų sutapimas neatsitiktinis: panašūs žodžiai čia jungia skirtingų laikotarpių ir skirtingų kultūrinių sluoksnių šventes.