Susitikimas su „Misijos Sibiras“ dalyvėmis: svarbu suprasti, kiek daug mes turime laisvės

   
Straipsnis  1 komentarų
AŠrifto dydis+- Spausdinti

Jurbarko viešojoje bibliotekoje lankėsi 18-osios ekspedicijos „Misija Sibiras 19“ dalyvės Sandra Šalčė ir  Rūta Ragauskaitė. Šios dvi merginos yra vienos iš 16-kos laimingųjų, patekusių šiemet į ekspediciją, kuri antrus metus iš eilės vyko ne į Sibirą, bet į Kazachstaną. Šiemet, kaip ir pernai, Rusijos Federacijos ambasada neišdavė vizų, motyvuodama tuo, kad Lietuvoje tariamai kuriamos dirbtinės kliūtys tvarkyti sovietinius kapus ir monumentus. Kaip pasakoja merginos, norinčiųjų patekti į šią ekspediciją buvo tikrai labai daug – vien anketų užpildyta virš tūkstančio. Į bandomąjį žygį Raseinių rajone, įveikiant Dubysos slėnio kalnus ir kalnelius 50 kilometrų, buvo pakviesti 80 jaunuolių, o į galutinį maršrutą, į Kazachstaną, pakviesti tik 16-ka. 

„Viskas prasideda nuo anketų, kurias užpildžius lauki pakvietimo. Ekspedicijai nereikia labai stipraus fizinio pasirengimo, svarbiausia – pasirengimas galvoje, žinojimas, ką darai, kodėl ten vyksti. Ir rusų kalbos mokėti nereikia, tai irgi mitas. Papasakosiu vieną iš istorijų, kai ėjau bandomajame žygyje Lietuvoje. Nešėm 15 kilogramų kuprines ir žygiavom tais kalnais ir kalneliais. Buvo labai sunku, sakiau, kad aš daugiau nebeisiu, nebegaliu, o man atsakė, gerai, neik, parveš autobusas. Šokas, kad niekas neįkalbinėjo likti. Vadovas sakė, jog gailėsiuos ir kad viskas slypi mūsų mąstyme. Susiėmiau ir pabaigiau tą žygį“, – pasakojo Sandra. Ji sako, kad pačioje misijoje lengviau nei bandomajame žygyje. Jis reikalingas emocijoms ištestuoti, kaip dalyviai jaučiasi, ką kalba, kokios charakterio savybės atsiskleidžia, nes ekspedicijoje atsiduria visiškai nepažįstami žmonės. Jie turi tarpusavyje derėti, sugyventi, kad nebūtų visi lyderiai ir panašiai.

Apie komandos formavimą abi merginos pasakojo, kad iki šiol nežino, kodėl atrenka būtent vienus ar kitus žmones dalyvauti ekspedicijoje. Sako, kad atsižvelgiama į daug ką, taip pat ir į pomėgius, ką moka, kuo užsiima. Jų komandoje buvo du mediciną studijuojantys žmonės, kad reikalui esant padėtų. Taip pat svarbu, kad grįžę iš ten dalyviai pasakotų apie tai, važinėtų po Lietuvą, ypač aktualu supažindinti mokyklose jaunimą su istorija, tremtinių likimais, šviesti apie tai, kad tokia praeitis nepasikartotų. Tokie susitikimai ir yra gyvas tikrojo patriotizmo ugdymas. Kaip svarsto apie komandos sudarymą abi dalyvės, daugybė įveiktų kilometrų ir sunki kuprinė yra lengviau įveikiami dalykai, nei įveikti patiems save ir nusistatymą „nepateksiu“, „per sunku“.

Rūta pasakoja, kad prieš išvykstant į Kazachstaną vyko pasiruošiamieji darbai čia, Lietuvoje. Ekspedicijos dalyviai susitiko su tremtiniais, grįžusiais iš Krasnojarsko, su buvusiais politiniais kaliniais, patyrusiais kalinimą Kazachstane, ir užrašė jų prisiminimus. Taip pat dalyvavo visą parą trunkančiuose tremtinių ir politkalinių pavardžių skaitymuose. Juos taip pat mokė daryti kryžius ir koplytstulpius medžio drožėjas prie Birštono. Vieną ypatingą kryžių jiems padovanojo pats jį pagaminęs buvęs tremtinys Bronislovas. Kryžius, kurio bendras svoris daugiau nei 40 kg, buvo padarytas lego kaladėlių principu, todėl kiekvienas komandos narys turėjo jo dalį, sveriančią apie 800 gramų, kurią vežėsi su savimi. Vėliau jie tas dalis nuvykę į vietą sujungė.

Stepių platybėse Per 10 dienų ekspedicija aplankė 18 kapinių, kurias surado šukuodami kapus su lietuviškomis pavardėmis. Pavyko rasti net 130. Lietuvių atminimui pastatė 2 koplytstulpius ir 1 kryžių. „Koplytstulpius statėm pirmą kartą per visą misijos laikotarpį. Mat Kazachstanas yra musulmoniška šalis, kryžiai jiems svetimi, todėl buvo nuspręsta, gerbiant jų religiją, kryžių statyti kuo mažiau“, – pasakojo Sandra. Sandra ir Rūta susirinkusiesiems trumpai pristatė istorines aplinkybes, kaip tremtyje atsidūrė tūkstančiai lietuvių. „Į Kazachstaną, skirtingai nei į Sibirą, buvo tremiami tik politiniai kaliniai, kuriems pritaikytas 189 straipsnis – tėvynės išdavystė. Tai buvo išsilavinę Lietuvos žmonės – mokytojai, gydytojai, rašytojai, kultūros veikėjai, turtingi ūkininkai. Nuo 1941 iki 1953 metų ištremta beveik 300 000 pačių šviesiausių žmonių, kurie švietė kitus, kurie galėjo prisidėti prie valstybės ugdymo. Ten matėm tokią memorialinę juostą, kurioje surašyta, kad daugiausia ištremta pačių kazachų, pietų korėjiečių, vokiečių, lenkų ir penktoje vietoje – lietuvių. Ką reiškia tokiai nedidelei tautai atiduoti tiek piliečių? Katastrofą“, – teigė Rūta. Savo pasakojimą jos iliustravo ir iš ten parsivežtomis nuotraukomis. Jose užfiksuota vos viena kita vieta, kuriose matosi buvusių kalėjimų liekanos. Viename, geriausiai išsilaikiusiame iš jų, vietiniai gyventojai dabar laiko pašarus galvijams, mat tokia istorinė atmintis ten nesaugoma, nebranginama.

„Kazachstane buvo vienas iš didžiausių visoje Sovietų Sąjungoje sukurtų kalėjimo tinklų, vadinamų gulagų. Viena iš sričių Karlagas, kurioje mes ir darbavomės, yra milžiniška lageriais nusėta teritorija Karagandos srityje. Karaganda užima šeštadalį Kazachstano ir savo plotu gerokai viršija Lietuvos. Iš čia negalėjai niekur ištrūkti“, – pasakojo Rūta. Per 10 dienų, kiek truko misija Karagandos apylinkėse, aplankytos kapinės Dolinkoje, Karabase, Spaske, Prostornoje, Ekibastūze. Skirtingais duomenimis, Kazachstano lageriuose kalėjo nuo 20 iki 80 tūkst. lietuvių. Merginos papasakojo apie ten kalėjusių motinų patirtą siaubą.

„Vyrai nuo žmonų buvo kalinami atskirai. Kaip ir vaikai. Mamos, auginančios vaikus iki trejų metų, galėjo pamatyti juos tik vieną kartą per dieną. Sulaukę trejų iki keturiolikos metų jie būdavo atimami ir apgyvendinami vaikų namuose. Moterys specialiai padarydavo savo kūdikiams randus, kad iš lagerio išėjusios galėtų juos atpažinti. Vaikams, sulaukusiems 14-kos, buvo leidžiama apsispręsti, ar nori grįžti į šeimą, ar ne. Jei nuspręsdavo likti su šeima, jaunuoliai būdavo uždaromi į lagerį kaip politiniai kaliniai ir traktuojami kaip tėvynės išdavikai. Tie, kurie panorėdavo likti Kazachstane, galėjo laisvai gyventi, tačiau jiems siekti mokslo ar karjeros nebuvo jokių galimybių, tik likti juodadarbiais“, – sakė Sandra.

Misijos dalyvės prisiminė ir pačios ekspedicijos dienotvarkę: „Kėlėmės anksti, prieš 7-tą ryto. Vienas kolega kas rytą pažadindavo traukdamas žemaitišką dainą, nes nei telefonų, nei laikrodžių mes neturėjom. Ta daina į pabaigą kai kuriems gerokai įkyrėjo. Atsikėlus mankšta, po to – pusryčiai. Po jų susitikimai, kapinių ieškojimas, šukavimas, tvarkymas. Grįžus reikėjo skalbtis drabužius, valgyti darytis ir ruošti kryžių bei koplytstulpius. Čia irgi teko paplušėti, pasukti galvas, kaip juos padaryti, kad būtų tikslu. Miegoti eidavom apie pirmą nakties. Miegodavom apie 5 valandas. Reikėjo prisitaikyti prie karščio, ten būnant aplankė visai kiti potyriai. Tokio dalyko kaip romantika prie laužo čia nebuvo.“

Apie kapines jos sako, kad ten visiškai kitokia jų kultūra. „Pas mus kapinės kaip darželiai, visi kapai tvarkingai surikiuoti viena linija. Ten išmėtyti bet kur, ne linijom, todėl labai sudėtinga ieškoti. Šukuodavom kapines sustoję eile kaip medžioklėje. Mamos ir močiutės auklėjo, kad kapinės – sakrali vieta, ten triukšmauti nevalia, tačiau ekspedicijoje įpratom jaustis jose kaip namie, net padainuodavom ir pavalgydavom šalia, nes tai buvo mūsų darbo vieta, kurioje praleisdavom ištisas dienas ir kur išnyksta kai kurie dalykai“, – prisiminė Sandra. Jos pasakojo, kad stepėse, kur išvis nėra miško, jei važiuodamas pamatai miškelį, jau žinai, kad ten bus kapinės, nes supurenus žemę, pradeda augti krūmynai.

Paradoksas, kad kur nėra gyvybės – ji atsiranda. Jų prisiminimuose – tokia kieta kaip akmuo vietinė žemė, kad norint įkasti kryžių reikėjo gerokai paplušėti ir drėkinti vandeniu tą vietą vandeniu. Tik vargais negalais pavykdavo duobę padaryti. Papasakojo ir įsimintiną istoriją, kaip ieškojo vieno kapelio. Buvęs tremtinys 94-erių Jurgis Dirvonskis, gyvenantis Lietuvoje, jų paprašė surasti dukters kapą. Jis pats ten buvo sukūręs šeimą su lietuve ir augino dvi dukteris; viena ten mirė. Pats išliejo paminklą Karagandos kapinėse. Jis misijos dalyviams davė fotografiją, darytą 1974 metais su tuo kapu, ir paprašė jį surasti. Pasak vyro, tokių antkapių ten daugiau nebuvo, visi kiti buvo mediniai, todėl turėtų būti nesunku jį surasti, orientuojantis pagal keliuką.

„Dabar apie šį miestą plyti kilometrai kapinių. Mes ieškojom apgraibomis. Atvažiavus pamatėm šimtus betoninių antkapių, visi išlieti, jokių medinių. Kelias dienas ieškojom ir radom tiesiog atsitiktinai. Nuotraukoje tas kapelio paminklas atrodė aukštas, o iš tikrųjų buvo visai mažiukas, vos iki kelių. Pats kapas po žole pasikavojęs. Šios vietos suradimas po ilgų atkaklių ieškojimų buvo labai didelis pakylėjimas. Mes iš ten Jurgiui paskambinom – tai tikrai labai jaudinanti akimirka“, – sakė Sandra.

Pirmąjį koplytstulpį pastatė Prostornoje, kur yra palaidotas karininko Ferdinando Vaitiekūno tėtis, kuris buvo politinis kalinys. Kitą koplytstulpį komanda pastatė Dolinkos kapinėse, kuriose nėra išlikę politinių kalinių atminimo ženklų. Norėjo, kad koplytstulpis primintų visus ten mirusius žmones. Labai svarbus buvo pastatytas kryžius šalia Karabaso lagerio. Čia, šalia Karabaso geležinkelio stoties, politiniai kaliniai buvo paskirstomi po visą Karlagą. Šis kryžius buvo tas, kurį iš atskirų detalių sukūrė minėtas tremtinys Bronislovas. Ekspedicijos dalyviams beliko jį surinkti. Į kiekvieną atminimui skirtą paminklą ekspedicijos dalyviai įbėrė iš Lietuvos atsivežtų žemių saują, sugiedojo tautišką giesmę ir paliko ant jo užrišę trispalvės juostą.

Per visą ekspedicijos laikotarpį jos dalyviams pavyko sutikti ir pabendrauti tik su trimis Kazachstane gyvenančiais lietuviais – politinių kalinių vaikais ar anūkais, kurie gerai žino, kad jų tėvynė yra Lietuva, nors gyvena čia. Vienas iš jų – žurnalo „Nacionalinė geografija“ darbuotojas Dimitrijus, fotografuojantis Kazachstano vaizdus. Jo seneliai iš tėvo pusės buvo lietuviai, iš mamos – vokiečiai. Vyras pasakojo, kad daug tokių ten buvo likusių, paleistų iš lagerių. Dauguma dirbo kasyklose, kurių šioje šalyje apstu. Jis taip pat ten dirbo. Norėjo grįžti į Lietuvą, tačiau nieko kito, išskyrus kalnakasybą, nemokėjo dirbti, todėl grįžti pabijojo. Dimitrijus padėjo jiems statyti koplytstulpį ir pasidalijo prisiminimais. Pasak jo, visais laikais, ne tik jam, bet ir kitiems vietiniams, Lietuva atrodė „visiški Vakarai“, kur buvo galima nusipirkti ko tik širdis geidžia.

„Mes grįžę pamatėm, ką turim, kaip pas mus gyventi iš tiesų gera ir laisva. Ten ir finansinės žmonių galimybės žymiai blogesnės, ir emocinė savijauta visiškai kitokia. Žmonės nesišypso, nesijuokia. Kai mes traukinių stotyje garsiai kalbėjomės, juokėmės, iškart prisitatė milicininkas ir liepė netriukšmauti. Gavom pastabų, todėl stengėmės elgtis santūriai, kaip jie. Žmonės tokie liūdni, paniurę, gana įsitempę, atrodo, lyg kažko bijo. Autobusu važiuojant taip pat visi tyli nuleidę galvas, vieni į kitus nesidairydami. Apskritai tas gulagų kraštas padarė slogų įspūdį, atrodo, kad visa žemė persismelkusi čia kalintų, kentėjusių, palaidotų žmonių skausmu. Labai niekas ten mūsų nelaukė, klausinėjo, ko čia atvažiavot. Matėsi, kad daugelis nesaugiai ten jaučiasi ir žiūri įtariai. Tokia emocija, o mes stengėmės nelįst. Sovietmetis ten tikrai giliai vis dar įleidęs šaknis“, – pasakojo Rūta.

Vietinių santykis su misijos dalyviais, pasak merginų, buvo dvejopas. Sandra sako, kad jie buvo įpratę džiugiai, su entuziazmu pasakoti apie savo kilnią misiją. Tačiau vienoje iš traukinių stočių pabendravus su gana jaunais žmonėmis, buvo apstulbinta. Šie pradėjo įtariai klausinėti, ko mes ten važiuojam ir tvirtinti, kad norim iš kapinių auksą pavogt. Tai buvo rimta pamoka misijos dalyviams. Jų vadovas Arnoldas Fokas patarė atidžiau rinktis ką ir kam pasakot. „Jei žmonės kalba tik rusiškai, galima numanyti, kad jų ausis pasiekia tik tam tikra informacinė erdvė, TV kanalai ir panašiai, kurie formuoja atitinkamą požiūrį. Tačiau, kai keliavom kelias paras traukinyje, teko pabendrauti su ir angliškai kalbančiais, plataus akiračio vietiniais gyventojais – pastarieji džiaugėsi už mus, gyrė“, – prisiminė Sandra. Abi pripažino, kad grįžus į Lietuvą ypač gerai supranti, ką reiškia gyventi laisvoje šalyje, kaip svarbu tą laisvę vertinti ir ja džiaugtis. Pasak jų, svarbu ir tokie susitikimai kaip ir šis, ypač svarbu mokiniams papasakoti, kad suprastų kiek mes turim laisvės, kaip reikia ją branginti, įvertinti, ką turi, kad tokie baisūs istorijos puslapiai nepasikartotų.

Straipsnis  1 komentarų
Reklama: skelbimai
Naujienos iš interneto

Rekomenduojame perskaityti

Jurbarko krašto jaunųjų šaulių sąskrydis Veliuonoje

Jurbarko krašto jaunųjų šaulių sąskrydis Veliuonoje  0

Jurbarko "Caritas" kviečia paminėti Pasaulinę vargstančiųjų vilties dieną

Jurbarko "Caritas" kviečia paminėti Pasaulinę vargstančiųjų vilties dieną  0

Muziejaus įkūrėjas kviečia į naujos knygos pristatymą ir į muziejaus jubiliejaus šventę

Muziejaus įkūrėjas kviečia į naujos knygos pristatymą ir į muziejaus jubiliejaus šventę  0

Į Veliuoną – išgirsti žymios žydaitės gyvenimo istoriją

Į Veliuoną – išgirsti žymios žydaitės gyvenimo istoriją  1

Paskelbti parodos „Aukso vainikas“ Tauragės regiono laureatai (pretendavo ir Jurbarko rajono kūrėjai)

Paskelbti parodos „Aukso vainikas“ Tauragės regiono laureatai (pretendavo ir Jurbarko rajono kūrėjai)  0

Veliuoniečiai suspindėjo istorinės dainos konkurse

Veliuoniečiai suspindėjo istorinės dainos konkurse  1

Jaudinantis padėkos vakaras už ilgametį darbą

Jaudinantis padėkos vakaras už ilgametį darbą  0

Jurbarko krašto šauliai ruošiasi įspūdingai šventei

Jurbarko krašto šauliai ruošiasi įspūdingai šventei  0

R. Sakalauskas, Sinchronizacija

Kelionę po Lietuvą pradeda videomeno peržiūrų ciklas „Blyksniai“  4

Šešiasdešimtmečio proga - XI Teatro meno šventė „Senjorai ir jaunystė“

Šešiasdešimtmečio proga - XI Teatro meno šventė „Senjorai ir jaunystė“  0

Europos paveldo dienose - Kartupėnų piliakalnio atradimai

Europos paveldo dienose - Kartupėnų piliakalnio atradimai  0

Muzikos pašnekesiai prie kavos tęsiasi

Muzikos pašnekesiai prie kavos tęsiasi  3

Prezidento dekretu patvirtintas Jurbarkų seniūnijos herbas

Prezidento dekretu patvirtintas Jurbarkų seniūnijos herbas  1

Viešvilės miestelio dienos: nuo karybos iki Viešvilės garbės

Viešvilės miestelio dienos: nuo karybos iki Viešvilės garbės  1

Vargonus pasitinkant – ypatingas koncertas K. Donelaičio bažnyčioje

Vargonus pasitinkant – ypatingas koncertas K. Donelaičio bažnyčioje  1

Onas sveikins ir Onines švęs Raudonė ir Girdžiai (švenčių programos)

Onas sveikins ir Onines švęs Raudonė ir Girdžiai (švenčių programos)  2

Smalininkų uostą atgaivino teatralizuota Nemuno šventė (video)

Smalininkų uostą atgaivino teatralizuota Nemuno šventė (video)  1

Kaip bibliotekininkai paskyniškius mokė lauko šaškes pasigaminti

Kaip bibliotekininkai paskyniškius mokė lauko šaškes pasigaminti  1

Seredžius apleistą namą pavertė patraukliu turizmo objektu

Seredžius apleistą namą pavertė patraukliu turizmo objektu  2

Jungtinis jurbarkiškių kolektyvas – „Baltijos rampoje“

Jungtinis jurbarkiškių kolektyvas – „Baltijos rampoje“  4

Beveik visi šimtukai gauti Jurbarko gimnazijos abiturientų.

Šiųmetinis Jurbarko rajono šimtukų derlius bus gerokai mažesnis  1

Įsiamžink didžiulės trispalvės fone ir laimėk kvietimų į „Superfiesta“

Įsiamžink didžiulės trispalvės fone ir laimėk kvietimų į „Superfiesta“  5

Jurbarko žydų tragedijos dieną priminė įspūdingas muzikos ir šokio reginys (VIDEO)

Jurbarko žydų tragedijos dieną priminė įspūdingas muzikos ir šokio reginys (VIDEO)  2

Miesto progimnazijų pirmokų bėdos.  Iki tarybos posėdžio – bandymas susitarti su tėvais

Miesto progimnazijų pirmokų bėdos. Iki tarybos posėdžio – bandymas susitarti su tėvais  15

Mūsų partneriai