Pesachas – išsivadavimo ir laisvės šventė

Artėjant Velykoms – apie šventę, dėl kurios prieš beveik du tūkstančius metų, pavasarį, Jėzus su mokiniais patraukė į Jeruzalę, ten, kur jo laukė mirtis ir Prisikėlimas.

Prisimenamas išsivadavimas iš Egipto vergijos

Pèsachu arba Paschà, dar vadinama Perėjimo švente, Neraugintos duonos švente, švenčiamas žydų tautos išvadavimas iš Egipto nelaisvės.

Žydų išėjimas iš Egipto ir tapimas laisvais žmonėmis aprašytas Biblijoje – Išėjimo ir kitose knygose. Pasak Biblijos, žydų tautą buvo pavergęs Egipto faraonas. Kad ir kaip prašomas pranašo Mozės, faraonas nesutiko paleisti žydų į laisvę, taip egiptiečiams užtraukdamas dešimt nelaimių – Dievo bausmių. Galiausiai izraelitai paliko Egiptą, o nuo besivejančios faraono kariuomenės juos išgelbėjo laiku prasiskyrusi Raudonoji jūra.

Nuo VII a. pr. m. e. Pesachas vykdavo tik Jeruzalėje. Jėzaus laikais Jeruzalės gyventojų skaičius (apie 40 000 žmonių) šios šventės metu, užplūdus maldininkams, padidėdavo iki 150 000. Pesachas prasidėdavo nisano mėnesio (pagal dabartinį kalendorių nuo kovo vidurio iki balandžio vidurio) 14 dienos išvakarėse. Tą vakarą kiekviena šeima aukodavo ėriuką: taip būdavo paminimas pirmas toks aukojimas, kaip tikima, įvykęs prieš pat Dievui išvaduojant izraelitus iš Egipto. Tą naktį Dievas „praėjo“ pro izraelitų namus, nes jų durų staktos ir sąramos buvo apšlakstytos ėriuko krauju, ir paliko gyvus tų namų pirmagimius.

Sugriovus Jeruzalės šventyklą, tapo įprasta Pesachą praleisti kartu su šeima ar platesne bendruomene.

Tradicijos

Per Pesachą ir savaitę po to valgoma nerauginta duona maca, iškepta greitosiomis ir be mielių. Tai turėdavo priminti skubų susiruošimą kelionėn, kai faraonas pagaliau išleido izraelitus iš Egipto. Be to, taip būdavo paminima pirmoji duona, kepta iš naujų grūdų, praėjus keturioms dienoms po izraelitų įžengimo į Kanaaną.

Tradiciškai visas raugintas maistas prieš Paschą turi būti sudeginamas. Nisano 14 dieną pirmagimiai sūnūs (vyresni nei 13 metų) privalo pasninkauti, taip prisimenami izraelitų pirmagimiai. Šios dienos vakare vyrai meldžiasi sinagogoje. Jiems grįžus pradedama šventinė vakarienė, vadinama sederu (sederiu), kurios tvarka yra griežtai reglamentuota.

Prieš valgį atliekamos rankų plovimo apeigos. Šventės metu ant stalo dedamas sūrus vanduo, į jį mirkomos ir valgomos aitrios daržovės. Sūrus vanduo simbolizuoja vergų ašaras, o daržovių aitrumas – jų kančias. Valgomi ir kiti simboliniai valgiai: maca, kepta ėriuko arba vištos šlaunelė (simbolizuoja Jeruzalės šventykloje Pesacho išvakarėse aukotą avinėlį), specialiai paruošti kiaušiniai, saldus patiekalas charošetas.

Išgeriamos 4 taurės vyno (tai simbolizuoja keturis Dievo posakius Išėjimo knygoje: „aš jus išvedžiau iš Egipto“; „aš jus išgelbėjau“; „aš jus išvadavau iš nelaisvės“; „padariau jus savo tauta“). Dengiant stalą, taurė padedama ir Mesijo šaukliui pranašui Elijui

Per sederį hebrajų kalba skaitoma Hagada, kurią sudaro Toros fragmentai, jų aiškinimai, pasakojimai, maldos ir kiti tekstai, skirti išėjimui iš Egipto prisiminti. Kadangi vakaras neretai užsitęsia, į jį stengiamasi kuo labiau įtraukti ir sudominti vaikus. Vakarienės pabaigoje jie pakviečiami ieškoti iš anksto paslėpto maco gabalėlio – afikomano, kurį suradusio laukia apdovanojimas. Sederis tradiciškai baigiamas žodžiais „Kitais metais – Jeruzalėje“, tikintis greito Šventyklos atstatymo.

Sederis vyksta pirmą ir paskutinį Pesacho vakarą.