Nemunas. Upė ne tik žmones maitinusi, bet ir laiką skyrusi

Straipsnis  1 komentarų
AŠrifto dydis+- Spausdinti

Ne tik žmogus renkasi, kur geriau, bet ir upės vanduo teka, kur jam patogiau. Tuo įsitikins kiekvienas, kuris užsuks į Panemunių regioninį parką, arba Šilinės karčemą, ir apsilankys jų ekspozicijoje „Nemunas ir gyvenimas prie jo“. Čia tikrai sužinosite ir savo akimis pamatysite, kaip Nemunas savo vagą keičia – vienur tolyn atsitraukia, kitur artyn po truputį sėlina. Šio regioninio parko gidai tuo tikslu jus pirmiausiai nusives prie vienos nuotraukos, darytos 1930 metais. Joje įamžinti kitapus Nemuno, Šakių rajono pusėje, sportiški vyrai, laukiantys kelto, kuris gabena keleivius ir krovinius. „Mūsų laiką“ pasitikusi Panemunių regioninio parko vyr. specialistė, gidė Vaida Mozūraitienė šypsosi, kad ši nuotrauka įdomi ir tuo, kad joje galima pamatyti, kokios tais laikais buvo madingos šukuosenos ar apatinio trikotažo mados.

Šypsojosi, kad mados grįžta – vyrai prieš maždaug 90 metų kirposi panašiai, kaip ir dabar. Tačiau jau minėta nuotrauka įdomi kitkuo. Gidė Jūsų paprašys šioje nuotraukoje surasti tolumoje esantį Šilinės karčemos pastatą ir pamatysite, kad Nemuno upė joje teka daug arčiau Šilinės pastato nei kad yra dabar.

Paskaičiavo, kiek atsitraukė Nemunas

Regioninio parko specialistai palygino, kaip Nemuno vaga vinguriavo XIX a. ir dabar, ir pastebėjo, kad per maždaug šimtą metų ties Šiline ši upė atsitraukė maždaug apie 100 metrų. Toje 1930 metais darytoje nuotraukoje geriausia ir matosi, kaip pati Nemuno vaga kinta. Upės juosta buvo visai kitoje vietoje. Čia pat Šilinės vanduo ir jokių krūmų, kaip yra dabar. Visai kitaip ta pati vieta atrodo kitoje nuotraukoje, darytoje 2013 metais. Iš tos pačios vietos darytame kadre jau Šilinės pastato nesimato – vos vos kaminai kyšo. Gidė atkreipė dėmesį, kad toji nuotrauka daryta žiemą, kai pastato krūmynai neužstoja. Nemuno vaga gerai matosi ir stende įrengtame išmaniame ekranėlyje. Čia ant skirtingų laikotarpių žemėlapių (nuo XIX a. iki maždaug šių laikų) sudėta 2010 metų Nemuno juosta iš „ortofoto“. Tame ekrane aiškiai matyti, kaip ilgainiui Nemune atsiranda ir išnyksta salos, kaip Nemuno juosta nuo Šilinės pamažu atsitraukia, palikdama toje vietoje mažus ežerėlius. Nemunas renkasi, kur jam patogiau praplaukti, kur lengviau žemes išnešti.

Vaida prisiminė, kaip vieni svečiai laivu atplaukę ir sustoję ties Šiline, bandė į Panemunių regioninį parką pėsčiomis ateiti, ir kaip jiems sunkiai sekėsi tai daryti.

Rodos, atstumas nedidelis, apie 100 metrų, bet per ežerėlius prieiti negalėjo. Teko ratu apeiti, kol susitiko, o paskui puskilometrį juos vežti, kad į laivą galėtų įlipti. Kur dabar krūmynai, balos, kažkada visur buvo upės vanduo – keltai, garlaiviai priplaukdavo.

Kitaip Nemuno juosta driekiasi Jurbarko miestą pasiekusi – kadaise čia didesnės lankos buvo, kurių sumažėjo, nes Nemuno juosta prie miesto dar labiau priartėjo. Nemunas keičia vagą ir Šakių rajono pusėje. Ties Kiduliais atsitraukė – ten irgi dabar krūmynai, senvagėlės kaip balos atrodo.

Anot gidų, informacija apie Nemuno vagos pasikeitimus ekspoziciją aplankiusiems daro įspūdį. Ne tik tiems, kurie prie didelių upių neaugę. Nuotraukos ir pasakojimai apie Nemuno upės vagos pasikeitimus, keltus kitiems iš atminties grąžina vaikystės prisiminimus - prisimena, kaip kartą per Nemumą keltu kėlėsi.

Prisimena keltininką Stasiuką

Įspūdį lankytojams daro unikalios nuotraukos – kad ir tokia, kurioje įamžinta į kitą krantą keleivius kelianti valtis, kurioje vienas vyras priekyje ledus stumdo, o kitas valtį irkluoja. Gidai prisimins ir papasakos apie keltininką, visų Stasiuku vadintą, kuris keldavo iš Kriūkų (Šakių rajonas) į Jurbarko rajono pusėje esantį Seredžių, nes iš Kriūkų autobusai į Kauną nevažiuodavo, o iš Jurbarko į Kauną kone kas valandą kursuodavo. Tai tas Stasiukas žmones iš Kriūkų atplukdydavo į Seredžių, šie sėsdavo į autobusą ir traukdavo arba į Kauną, arba į Seredžių. Ir tas keltininkas žinojo autobusų tvarkaraščius. Ir tai buvo dar visai neseniai – taip susisiekimą šis keltininkas palengvindavo apie 2000-uosius metus. Ne tik valtys kursuodavo iš vieno kranto į kitą, bet ir keltai.

Štai ką apie keltus galima perskaityti Panemunių regioninio parko ekspozicijoje. „Esant tokiam gyliui, gabenti krovinius brastomis buvo nepatogu, tad Nemunu plaukiojo keltai. Upės atkarpoje tarp Vilkijos ir Jurbarko 1920 metais veikė 16 keltų. Dar keletas valtininkų keleivius per upę arba į garlaivius kėlė valtimis. Iš skaičių matyti, kad keltai šioje upės atkarpoje stovėjo kas 3-4 kilometrus.

XIX a. bei XX a. pradžioje naudoti dviejų tipų keltai, kurie skyrėsi pritvirtinimo būdu. Vieni keltai tvirtinti upės vagoje lynu, kiti – prie lyno, įtempto skersai upės. Keltas – ant poros lygiagrečiai sujungtų valčių įrengta aikštelė, kuria iš vieno kranto į kitą buvo keliami kroviniai, gyvuliai, vežimai, žmonės.

Senieji keltai judėjo varomi upės srovės. XX a. antroje pusėje pradėti naudoti ir motoriniai keltai. Senieji, upės srovės varomi, per Nemuną veikė iki 1966 m. Paskutinio motorinio kelto Jurbarke atsisakyta 1979 m. pastačius per Nemuną tiltą. 1999 m. vėl pradėjo veikti motorinis keltas Vilkijoje“.

Garlaiviai atplukdydavo krovinius

Gido pasakojimas jus tikrai nukels į tuos laikus, kai Nemune ties Šiline gyvenimas virte virė. Atplaukdavo garlaiviai, kurie krovinius ties Šiline iškraudavo. Pasirodo, kad ši vieta savo laiku buvo vienintelis patogus susisiekimas Raseiniams. Nors Raseiniai tuo metu buvo ir valsčiaus centras, neturėjo nei geležinkelio, nei didelės upės, todėl didžioji dalis krovinių plaukdavo upe, juos iškraudavo ties Šiline ir veždavo į Raseinius. Jei ilgiau kraudavo, žmonės užeidavo į karčemą pailsėti, pavalgyti, o jei trumpiau – tiesiog ant kranto laukdavo. Atmintin įstrigs, kad ir Vincas Kudirka, Nemunu plaukęs, čia buvo sustojęs ir išlipęs į krantą.

Atskira kalba apie sielius ir sielininkystę. Ne tik pamatysite, kaip tie sieliai atrodė, bet ir greičiausiai negirdėtų žodžių išgirsite, tokių kaip „troptas“ ir „troptininkai, kozlikai“ ir kt. Paaiškėja, kad „troptininkais“ buvo vadinami sielininkai, o troptai – sieliai arba surišti rąstai.

Daug sielių Nemunu plukdydavo iš Baltarusijos. Mažus sielius vadino „kozlais“ arba „kozlikais“ – tokius suplukdydavo Dubysa, Nevėžiu ir kitomis mažesnėmis upėmis. Būdavo taip, kad tuos mažus sielius, dar runkeliukais vadintus, paleidžia plaukti, o ties žiotimis surenka ir į didelius „troptus“ suriša.

„Troptai, kozlikai“

Įdomu išgirsti, kad iš Baltarusijos iki Kauno buvo plukdomi „kozlikai“, trumpi sieliai, o paskui praplaukus vingius, prieš Kauną, rišami į didelius – apie 100 metrų ilgio „troptus“, vizualiai primenančius iš mažų plaustelių suformuotą didelį plaustą. Paaiškėja, kad ilgesnių nei 100 metrų „troptų“ nerišdavo, nes prūsai neįsileisdavo. Tuo laiku Prūsija turėjo labai geras krantines ir tiltus, kuriuos saugojo, kad neardytų.

Jei sieliai buvo ilgesni, reikėjo papildomus mokesčius mokėti – tai neapsimokėdavo. „Troptai“ būdavo nuplukdomi iki Sovietsko, tuometinės Tilžės, kur buvo kontoros. Vyresnysis nueidavo į kontorą, kur gaudavo nurodymą, kur tuos rąstus toliau plukdyti – ar į Rusnę, Klaipėdą. Sielininkystė buvo pavojingas, bet labai geras amatas. Buvo tokių, kurie patys visą kelią plukdydavo ir per sezoną padarydavo iki 8 reisų. O buvo tokių, kurie vieną reisą nuplaukdvo ir taip prisidurdavo pajamų.

Tuos „troptus“ plukdydavo maždaug 4–5 žmonės, kurie į krantą neišlipdavo. Valgį ant surištų rąstų gamindavo. Buvo ir gaspadorius, ir „galaunykai“, ir „zadnykai“.

XIX a. pab – XX a. pradžioje medieną ir rąstus supirkdavo žydai, jie patys surišdavo, o samdydavo lietuvius, kad plukdytų. Įdomu ir tai, kad sielininkai turėjo kiekvienoje muitinėje, tiek Jurbarko, tiek Smalininkuose, užsiregistruoti. Praplaukus Jurbarko muitinę, Smalininkuose buvo nurodyta, kur tiems sielininkams sustoti, o jei praplaukdavo, gaudavo baudą.

Paaiškėja, kad lietuvių sielininkams aukso amžius buvo XIX a. pabaiga, kai Baltarusiją choleros epidemija siaubė. Prūsija neįsileido baltarusių, tad lietuviai galėjo plukdyti sielius į Prūsiją.

Sielininkystės verslas buvo gerai išvystytas. Turėjo ne tik savo kalbą, bet ir ženklus. Sielininkai turėdavo po dvi vėliavėles. Vieną iškeldavo, kai kas ant sielių susirgdavo – tada iškelia raudoną vėliavą, tuomet kažkurioje vietoje priplaukia gydytojas ligonio apžiūrėti.

Kitos spalvos vėliavėlę turėjo tam atvejui, jei beplukdant mirtis kurį ištiktų. Nemunas buvo stebimas. Iki Antro pasaulinio karo „troptus“ tik Nemuno srovė nešdavo iki 8 km per valandą greičiu. Vėliau juos garlaivis tempdavo.

Maistu sielininkai iš anksto apsirūpindavo. Maistas būdavo įdedamas dviem savaitėmis. Jei praplaukdavo greičiau, likusį maistą parduodavo ir pinigus pasidalindavo. Sustodavo, jei nepalankus oras – didelis vėjas. Jei geras oras, kuo greičiau praplaukti. Buvo įdomu sužinoti, kad sielininkystė rajone nutrūko visai neseniai. Paskutinis sielius išplaukė 1988 metais iš Jurbarko miškų ūkio.

Pasakojime apie sielininkystę išgirsite ir daugiau specifinių žodžių. Tokių kaip „lovinis“ arba „pačkinis“ sielių rišimas. „Pačkinis“, vėlesnis, atsirado po Antrojo pasaulinio karo, nes atsirado daugiau vielos. Tikrai įsiminsite, kad iš karklo padarytą virvę vadindavo Barbora. Ir kai reikėdavo į krantą švartuotis, kai reikia išmesti virvę, tai šaukdavo „Šok ant Barboros.“ Virvę iš lyno vadino kitu moterišku vardu– Ema.

Apie tai, kokia tuo metu Prūsija buvo pažangi valstybė, užtektų palyginti „bakenus“, kuriuos tikrai pamatysite ir Panemunių regioniniame parke. Lietuviški plūdurai mediniai, o prūsiški – suvirinti metaliniai, savo forma bombas primenantys. Tuo metu Lietuvoje dar nebuvo suvirinimo aparatų.

Ten pat, šalia, ir mažesni plūdurai, kurie žymi vietas, kur maudytis ar žymi kliūtis. Žemsiurbė gali turėti penkis inkarus, kurie nutolę iki 200 metrų – ir tie mažieji plūdurai parodo tų inkarų vietą, kad kiti laivai neužplauktų.

Įsimins ir laivybai skirtas stendas, kokie laivai plaukiodavo Nemune – nuo vytinių, baidokų, garlaivių. Atmintin įstrigs, ir kaip Nemunas buvo tvarkomas. Tarpukariu iki 3000 darbuotojų dirbdavo prie Nemuno sutvirtinimo – rankomis pildavo smėlio bunas ir prikaišiodavo karklų, kad sutvirtintų. Tai yra užfiksuota 1998 metais darytoje nuotraukoje.

Apie Nemuną ir gyvenimą prie jo sužinosite apsilankę Panemunių regioniniame parke. Mus čia pasitiko ir ekspoziciją pristatė vyriausioji specialistė Vaida Mozūraitienė.

Laiką skirianti upė

Apžiūrint šią ekspoziciją jums tikrai įsimins ir pats Nemuno vardas. Senuose žemėlapiuose jis vadinamas graikišku Chronos laiku, kas išvertus reikštų Laikas. Paaiškėja, kad kažkada Nemunas buvo tikrai laiką skirianti upė, kas ekspozicijos lankytojams irgi būna įdomu ir nustemba, kai išgirsta. Taip jau nutiko, kad vienu metu viename Nemuno krante, Šakių rajono pusėje, žmonės gyveno pagal Julijaus kalendorių, o kitoje – pagal Grigaliaus. Skirtumas buvo net keturiolika dienų. Kaip tai atrodė, geriausiai iliustruoja vienas išlikęs vietinių atsiminimas.

Seniausias šioje archeologinėje ekspozicijoje – akmens amžiaus kirvukas, kurį parkui padovanojo viena rajono bibliotekininkė. Šį kirvuką jos tėvai rado savo žemėse, esančiose ties Sudargo piliakalniu.

Ilguvoje (Šakių rajone) buvo dvaras, kur atvažiuodavo daug garbių žmonių, nes priklausė Varšuvos filharmonijos įkūrėjui, kompozitoriui Emil Mlinarski. Taip čia svečiavosi ir kunigas Pranaitis, kuris tada Šakių rajono pusėje laikė šventas Trijų karalių mišias, tada perėjo per Nemuną į Jurbarko krašto pusę ir Veliuonoje atlaikė šv. Bernelių mišias. Tikintieji žino, kad tokios mišios laikomos per Kalėdas.

Apie tai, kaip skyrėsi laikas, iliustruoja ir išlikę gyvi senų žvejų prisiminimai. Vienas toks, gyvenęs Šakių rajono pusėje, pasakojęs, kad jo mama juokaudavo, „kaip mums gerai, kad galime dantis rakinėti, o kas kitoje Nemuno pusėje, Veliuonoje, jie dar turi pasninko laikytis. Taip juokaudavo, kad dėl skirtingų kalendorių jie pirmi mėsą galėdavo valgyti, kai Jurbarko rajono pusėje gyvenantys dar turėjo pasninkauti. Tokia tvarka baigėsi ir pagal vieną kalendorių abi Nemuno pusės pradėjo gyventi XX a. pradžioje.

Panemunių regioniniame parke – daug nuotraukų ir informacijos apie sielius ir sielininkystę, kuri Jurbarko krašte visai neseniai baigėsi. Ar žinote, kad paskutiniai sieliai iš Jurbarko miškų ūkio išplaukė 1988 metais?

 

XVI a. Olaus Magnuso „Carta Marina et Descriptio“ žemėlapio fragmentas. 

Nuo akmens amžiaus kirvuko iki pasagos

Gyvenimas virė ne tik ant vandens. Prie Nemuno žmonės gyveno jau Akmens amžiuje. Tai įrodo atlikti archeologiniai kasinėjimai ir radiniai, kurių vieną galima pamatyti ir Panemunių regioniniame parke. Tiesa, jis po stiklu. Akmens amžiaus kirvuką atnešė ir padovanojo viena rajono bibliotekininkė, kurios tėvai šį kirvuką rado ardami laukus kitapus Nemuno, prie Sudargo. Ten pat, po stikliniu gaubtu, galima pamatyti ir daugiau radinių, bet jie rasti ne archeologų, o kad ir patiems darbuotojams vaikštant palei Nemuną. Tarp tokių rastų daiktų – arklių pasagos, kamanos. Vandens išmestos laivų detalės, puodų šukės, geležiniai dirbiniai. Archeologų rastus unikalius eksponatus galima tik nuotraukose apžiūrėti, mat visi eksponatai yra saugomi Lietuvos nacionaliniame muziejuje ir Vytauto Didžiojo karo muziejuje. Tokios nuotraukos - arbaleto strėlių antgalių, kurie rasti Veliuonoje, ir datuojami XIV – XVI a. Galima apžiūrėti nuotraukas žalvarinių apyrankių, datuojamų III-V a., rastų Seredžiuje. To paties laikmečio įmovinių kirvių. V-VI a. lankinių ilgakojų žalvarinių segių. Taip pat V a. sidabrinių antkaklių. Akmens anmžiaus titnaginį kirvuką, rastą Veliuonos apylinkėse, kuriais žmonės naudojosi maždaug 2400-1900 metų pr. Kr. Štai kaip regioniniame parke pristatoma archeologinė ekspozicija.

„Plačiu slėniu tyliai vingiuojantis Nemunas kartais atveria mums savo lobius. Radiniai rodo, kad žmonės prie didžiausios Lietuvos upės gyveno jau akmens amžiuje. Seniausi žmonių pėdsakai, Veliuonos piliakalnio papėdėje rasti titnaginiai strėlių antgaliai, siekia vidurinįjį akmens amžių ir datuojami IX-VII tūkst. pr. Kr. Nuo seno Veliuonos apylinkėse randami šlifuoti akmeniai kirviai liudija, kad akmens amžiaus pabaigoje šios vietos jau buvo gana gausiai gyvenamos.

Dar tankiau Panemunėje gyventa geležies amžiuje, ypač pirmaisiais mūsų eros amžiais. Apie čia gyvenusius žmones galima spręsti iš II-V a. kapinynų ir to meto gyvenviečių, kurių daugiausiai rasta Veliuonoje, Seredžiuje ir jų apylinkėse. Kapuose rasti darbo įrankiai, ginklai, sidabriniai ir žalvariniai papuošalai.

Apie Panemunės gyventojų ryšius su kitais kraštais ir pirmaisiais mūsų eros amžiais Nemunu vykusią prekybą liudija Veliuonoje rastos Romos imperatorių Vespasiano (I a.), Aleksandro Severo (III a.) ir kitos monetos, emalio ir stiklo gaminiai. XIII a. pabaigoje-XIV a. pietvakarių ir vidurio Lietuvoje įsivyrauja sudegintų žmonių ir nedegintų žirgų kapai. Šio tipo kapinynai tirti Seredžiuje, Raudonėnuose ir Pakalniškiuose. Pastarajame aptikti 76 kapai. Žirgai laidoti ne tik su kamanomis ir balnais, bet ir su papuošalais. Viename iš kapų, kuriame palaidoti vienas virš kito du žirgai, rastas metalinis kario šalmas su antsprandžiu ir kito šalmo fragmentas. Šie šalmai – seniausi iš rastų Lietuvoje. Apie prie Nemuno vykusias lietuvių kovas su kryžiuočiais liudija ne tik rašytiniai šaltiniai, išlikę piliakalniai ir piliavietės, bet ir prie jų rasta gausybė iečių bei strėlių antgalių, akmeninių bombardų sviedinių. Ir šiandien, vaikštinėjant upės pakrantėmis, besidriekiančiomis lankomis ar už jų esančiais šlaitais, galima rasti kelių šimtų metų senumo keraminių šukių ar rankomis gamintų plytų. Tereikia atidžiai apsidairyti.“

Čia pat Vaida atkreipia dėmesį ir į XVI a. Olaus Magnuso „Carta Marina et Descriptio“ žemėlapio fragmentą (1539 m.), kabantį ant sienos, kuris įdomus ir tuo, kad jame galima pamatyti, kaip atrodė tuomet statomi laivai, kaip vystyta bitininkystė, ir kaip tais laikais nuo meškų apsisaugodavo, ir kas tuo metu buvo Lenkijos karalius.

Ar žinote, kad...

Laivuojamose Nemuno atkarpose salos ir seklumos nuo seno buvo kliūtis sėkmingai vystyti laivininkystę. Pradžioje – sielių plukdymui, kai buvo kertami miškai, ir Nemuno upė tapo plačia „gatve“ medienos eksportui. Vėliau ir kitam vandens transportui.

Veršvų sekluma žemiau Neries žiočių ypač trukdė kroviniams ir keleiviams pasiekti Kauną. 1874 m. garlaiviai iš Jurbarko visą vasarą negalėjo nuplaukti iki Kauno. Ties Veršvų kaimu jų laukdavo arklių kinkinės.

(Iš Aldonos Baubinienės straipsnio „Nemuno upės salos ir jų raida“).

Projektas: Gyvenimas prie Nemuno: upeivystė ir unikalios panemunės kultūros tradicijos

 (Be redakcijos sutikimo, draudžiame publikuoti nuotraukas ir straipsnį.)

Straipsnis spausdintas laikraštyje buvo balandžio 26 d. Nr. 17.

 

Straipsnis  1 komentarų
Reklama: skelbimai
Naujienos iš interneto

Rekomenduojame perskaityti

Muzikos pašnekesiai prie kavos tęsiasi

Muzikos pašnekesiai prie kavos tęsiasi  2

Prezidento dekretu patvirtintas Jurbarkų seniūnijos herbas

Prezidento dekretu patvirtintas Jurbarkų seniūnijos herbas  1

Viešvilės miestelio dienos: nuo karybos iki Viešvilės garbės

Viešvilės miestelio dienos: nuo karybos iki Viešvilės garbės  1

Vargonus pasitinkant – ypatingas koncertas K. Donelaičio bažnyčioje

Vargonus pasitinkant – ypatingas koncertas K. Donelaičio bažnyčioje  1

Onas sveikins ir Onines švęs Raudonė ir Girdžiai (švenčių programos)

Onas sveikins ir Onines švęs Raudonė ir Girdžiai (švenčių programos)  1

Smalininkų uostą atgaivino teatralizuota Nemuno šventė (video)

Smalininkų uostą atgaivino teatralizuota Nemuno šventė (video)  1

Kaip bibliotekininkai paskyniškius mokė lauko šaškes pasigaminti

Kaip bibliotekininkai paskyniškius mokė lauko šaškes pasigaminti  1

Seredžius apleistą namą pavertė patraukliu turizmo objektu

Seredžius apleistą namą pavertė patraukliu turizmo objektu  2

Jungtinis jurbarkiškių kolektyvas – „Baltijos rampoje“

Jungtinis jurbarkiškių kolektyvas – „Baltijos rampoje“  3

Beveik visi šimtukai gauti Jurbarko gimnazijos abiturientų.

Šiųmetinis Jurbarko rajono šimtukų derlius bus gerokai mažesnis  1

Įsiamžink didžiulės trispalvės fone ir laimėk kvietimų į „Superfiesta“

Įsiamžink didžiulės trispalvės fone ir laimėk kvietimų į „Superfiesta“  4

Jurbarko žydų tragedijos dieną priminė įspūdingas muzikos ir šokio reginys (VIDEO)

Jurbarko žydų tragedijos dieną priminė įspūdingas muzikos ir šokio reginys (VIDEO)  2

Miesto progimnazijų pirmokų bėdos.  Iki tarybos posėdžio – bandymas susitarti su tėvais

Miesto progimnazijų pirmokų bėdos. Iki tarybos posėdžio – bandymas susitarti su tėvais  15

Joninių šventės atgarsiai – kaimas ir miestas švenčia skirtingai

Joninių šventės atgarsiai – kaimas ir miestas švenčia skirtingai  1

Bus skelbiami konkursai keturių rajono mokyklų direktorių pareigoms užimti

Bus skelbiami konkursai keturių rajono mokyklų direktorių pareigoms užimti  3

Štai kaip atrodo Žiobrių karalius. Skaniausius žiobrius Jurbarko krašte kepa Valteris Povilaitis iš Palėkių kaimo.

Palėkiškis žiobrių karalius: „Žuvis mus užaugino“  2

Projektų dienos – galimybė mokytis KITAIP

Projektų dienos – galimybė mokytis KITAIP  1

Gedulo ir Vilties diena. Istorikas priminė nepelnytai pamirštus du jurbarkiečius partizanus

Gedulo ir Vilties diena. Istorikas priminė nepelnytai pamirštus du jurbarkiečius partizanus  1

Eržvilkas kviečia į tradicinę „Antanų polką“

Eržvilkas kviečia į tradicinę „Antanų polką“  1

Prie tremtinių paminklo Jurbarko kapinėse pasiųsta jautri žinutė emigrantams  (video)

Prie tremtinių paminklo Jurbarko kapinėse pasiųsta jautri žinutė emigrantams (video)  1

Jurbarko krašte vyksta Gedulo ir Vilties dienai skirti renginiai

Jurbarko krašte vyksta Gedulo ir Vilties dienai skirti renginiai  1

Smalininkų L. Meškaitytės pagrindinė mokykla priima priešmokyklinukus ir mokinius

Smalininkų L. Meškaitytės pagrindinė mokykla priima priešmokyklinukus ir mokinius  0

Viename gyvenime - tūkstančiai gyvenimų

Viename gyvenime - tūkstančiai gyvenimų  1

Lietuvos heraldikos komisija tvirtindama Šimkaičių herbą padarė ypatingą išimtį

Lietuvos heraldikos komisija tvirtindama Šimkaičių herbą padarė ypatingą išimtį  2

Mūsų partneriai