Negirdėtos Veliuonos piliakalnių istorijos: nuo prasmegusio dvaro iki slapto tunelio (su archeologo komentaru)

   
Straipsnis  0 komentarų
AŠrifto dydis+- Spausdinti

Apie Veliuoną tiksliau už smetoninių laikų mokytoją Gasparą Veličką nepasakysi. Šio Graužėnų pradinės mokyklos pedagogo žodžiais, smalsaus istoriko ir žingeidaus keleivio šis miestelis dar nepasotino. Pačiam šių eilučių autoriui, sprendžiant iš išlikusių jo įrašų, straipsnių apie Veliuonos piliakalnius, netrūko nei smalsumo, nei žingeidumo, nei juo labiau kūrybiškumo, kuo, greitai patys įsitikinsite, pasižymėjo veliuoniškiai. Užtenka peržiūrėti tarpukario laikų  (1920 – 1936 metų)  įrašus, ranka užrašytus prisiminimus, susirašinėjimus, žinutes iš laikraščių, oficialius raštus, straipsnius, kuriuos išsaugojo ir skelbia Lietuvos archeologijos draugija. Veliuonos piliakalniai apipinti gyva galybe įdomiausių istorijų, padavimų, pasakojimų, kuriuose yra tiesos grūdelis.  Arba kažkur girdėta informacija, įpinta į pramanų rūbą.  Atskirti, kur tiesa, kur graži vietinių sugalvota istorija, mūsų kartai lengviau – pasiekė gana daug rašytinių duomenų apie Veliuoną Viduramžiais. Tarpukariu Veliuonos piliakalniai sulaukė rimto archeologų dėmesio - vėlgi užfiksuota tikra informacija.  O tuose smetoninių laikų dokumentuose tų įdomių ir net keistų istorijų apie piliakalnius radome daug. Štai kad ir pasakojimas apie neva tuščiavidurį piliakalnį, kuriame giliai paslėpti Napoleono kariuomenės lobiai į tris karstus sukrauti. Arba paties Petro Tarasenkos užrašytas padavimas apie  Gedimino kapo kalną. Net apie prasmegusį dvarą, stovėjusį ant Veliuonos piliakalnio. Kur dar netikėtos istorijos apie geležines duris, vedančias į slaptą piliakalnio tunelį. Arba skylę piliakalnyje – tokią gilią, kad metant akmenį negirdėti, kada jis pasieks dugną... Daug tų istorijų, kurias būtinai papasakosime. Bet apie viską iš pradžių.

Iš išlikusių duomenų matyti, kad pačioje XX amžiaus pradžioje (ir dar anksčiau) Veliuonos gyventojams tie piliakalniai tebuvo žemės sklypas, kuriuos reikia tinkamai ūkiškai išnaudoti. Galima ir bulves ant jų sodinti, ožkas ganyti. Yra likę prisiminimų, kaip piliavietė palei Nemuną, vietinių tada Pilaite ar Pilaičiu vadinama, buvo ariama žemė ir auginamos bulvės. Gedimino pilies kalnas buvo paverstas vietinių ožkų ganyklomis. Piliakalnių apsauga nerūpėjo ir vietiniams dvarininkams. Išlikę tikri įrašai apie tai, kad apie 1925 metus toks Gystaus palivarko dvarininkas Jasinskas (Jasinskis) nukasė pietinę piliavietės (Pilaitės) dalį, nes jam reikėjo savo garlaivį „Vaidyla“ (taip įrašyta) remontuoti.  

Kaip dabar yra žinoma, kad ant tos piliavietės stovėjo kryžiuočių pastatyta Bajerburgo pilis – viena iš 10-ies išlikusių tokių piliaviečių Lietuvoje (ir geriausiai ištirta). Po dešimties metų  Gystaus palivarko žemę nuomojosi kitas dvarininkas – Anatolijus Vitkauskas. Tuometinis to Gystaus dvaro savininkas, Juozas Joffe, gyveno užsienyje. Yra išlikę susirašinėjimai tarp Lietuvos archeologijos komisijos, Kauno apskrities policijos Veliuonos nuovados viršininko, kuriuose  komisija prašo dvarininko pasirūpinti ta Pilaite, ją globoti, o dvarininkas atsisako tai daryti – juo labiau raštu įsipareigoti. Kaip matyti iš išlikusių raštų, Veliuonos piliakalniais, jų radiniais labiausiai rūpinosi, domėjosi minėta archeologijos komisija, Kauno miesto muziejus, rašęs raštus dėl radinių ir Veliuonos klebonui, ir tuometiniams Veliuonos dvaro savininkams. Rūpėjo piliakalnių istorija ir tokiems vietiniams mokytojams kaip G. Velička.

 Kalną pavertė klomba

Vis dėlto nepriklausomos Lietuvos metais krašto istorija ėmė domėtis ir piliakalniais  rūpintis patys vietiniai. Tikėtina, kad prie to prisidėjo pabudusi tautinė savimonė bei   greitai sklindantys pasakojimai, menantys didingą to krašto istoriją – kad neva ant tos piliavietės (Pilaitės) stovėjusi didžiojo kunigaikščio Gedimino pilis, o ant Gedimino kalno yra šio kunigaikščio kapas. Apie tai, kaip ėmė tuos piliakalnius tvarkyti, išlikę atsiminimai to meto, 1925 m., straipsniuose. Iš jų matyti, kad ant Gedimino kalno laiptus pastatė, nes iki tol kas kaip galėjo, taip ir lipo į piliakalnį.  Užsimenama apie tai, jog pradžioje tie laiptai buvo įrengti ant šlaito nuo Nemuno pusės, bet ilgainiui perkelti į kitą piliakalnio pusę.

Ne visiems tie tvarkymo darbai patiko – štai toks Kazys Naunčikas net straipsnį spaudoje paskelbė – piktinosi, kad iš tokio rūpesčio daugiau žalos nei naudos. Jo žodžiais, Gedimino kalno viršūnėje per žemai pastatyta Gedimino kolona – šios dabar nematyti nei nuo Nemuno, nei iš panemunės. Visai kas kita, jei ji stovėtų ant kalvelės, ant kurios stovi kryžius. Ne kažin kokį įspūdį daro ir pats piliakalnio viršūnės apsodinimas.

„Krūmai tiek to. Bet gėlių lysvės silpnina galingą piliakalnio išvaizdą. Pirmiau būdavo užkopdavai ant piliakalnio keteros, tai po savimi jausdavai kažką galingą, milžinkapį,  o dabar jei nežiūrėtum į piliakalnio šlaitus – nedaugiau kaip menkutė klomba“, – rašė jis, pridurdamas, kad pasodinti šiltųjų kraštų ir sukultūrintieji medžiai jo nė kiek nepuošia, ir baimindamasis, kad tie piliakalniai į skverus nevirstų. Dar bijo, kad vietiniai piliakalnių išgaubtų viršūnių neišlygintų į aikšteles. Apie Ramybės kalną vien teigiami atsiliepimai. Autoriais žodžiais, ten kur anksčiau bulvės žaliavo ir kelios suklypusios obelaitės augo, dabar padaryta tikra ramybės, poilsio vietelė. „Ir gėlės, ir medeliai, ir krūmeliai –  viskas savoje vietoje. Reiktų panašiai papuošti kalną, esantį prie bažnyčios, kuris dabar vien tik kiečiais ir dilgėlėmis apaugęs“, – rašo Kazys, kuris apie istoriją ir piliakalnius turi žinių, kaip tuo metu latviai į piliakalnius žiūrėjo. Paaiškėjo, kad tuo laiku kaimynai latviai, užuot kapstę viršūnes ir lysves sodinę, pirmiausiai modelius piliakalnių su visais „išlankstymais“ gamina. „Iš 400 piliakalnių jau turi 70 modelių. Sektinas darbas“, – rašo Kazys.

Kad užsiminėme apie Veliuonos bažnyčios kalną, paaiškėja, kad tarpukariu vietiniai Bažnyčios ir Ramybės kalnus bendrai Cerkakalniu vadino. Nuo žodžio Cerkvė, arba bažnyčia. Šalia stūksantį piliakalnį Gedimino kapo kalnu arba tiesiog Gedimino kalnu. Pagal užrašytus vietinių pasakojimus, neva Gediminas vaikščiojęs palei Pilaitę palei Nemuną, kur kryžiuočiai jį sužeidę. Vietiniai Gediminui supylė piliakalnį, ant kurio tą  mirusį kunigaikštį ir sudeginę. Kalbinti archeologai paaiškins, kodėl visa ta istorija apie Gediminą yra gražios pramanytos istorijos, neturinčios su tiesa nieko bendro. Nebent tik tai, kad ant Pilaitės išties stovėjusi pilis, bet kryžiuočių pastatyta ir Bajerburgu vadinta. Kad mūšyje ties piliakalniais tikrai yra žuvęs kunigaikštis – spėjama, nežinomas Trakų kunigaikštis ar jo brolis.

Kuo lenkai papiktino vietinius

Dabar kiek apie kitas, menkiau ar visai negirdėtas istorijas apie Veliuonos piliakalnius. Štai kad ir tokie užfiksuoti prisiminimai apie tai, kaip vietiniai pasipiktino, jog lenkai surado kunigaikščio Gedimino palaikus ir išsivežė juos į Lenkiją.  Tokiems prisiminimams yra realus pagrindas. Paaiškėja, kad 1912 metais Veliuonos piliakalnį, Gedimino kalną, tyrinėjo toks archeologas Liudvikas Kšivickis, kuris be įvairiausių įrankių, ginklų, indų, statybos liekanų dar rado dviejų vyrų griaučių liekanas, kurias išvežė ištirti į Lenkiją. Ataskaita nepaskelbta, bet išlikę archeologo užrašai bei kasinėjimų nuotraukos ir net radiniai, kuriuos galima rasti  Vytauto Didžiojo karo muziejuje. Tie radiniai surašyti Lietuvos archeologijos istorijos leidinyje. Štai ką kasinėdamas Veliuonos Gedimino kalną atkasė Kšivickis – statinių liekanų, akmenų grindinių, daugybę degėsių, deginto molio, apanglėjusių rąstų, šulinį, žiestos keramikos, suanglėjusių grūdų ir bronzinių bei geležinių dirbinių. Ypač daug rasta rombine viršūne geležinių strėlių antgalių, kurių dalis gulėjo vienoje krūvelėje – greičiausiai paliktas pilies gynėjų.

 Slaptos durys ir paslaptinga skylė

Vietinių aistras labiausiai kurstė aikštelės viduryje rastas šulinys ar slaptas įėjimas, kurio L. Kšivickis iki galo neištyrė.  Čia iškasė apie 3 m gylio duobę, bet dugno nepasiekė. Tada pasipylė viena už kitą įdomesnių  istorijų, kur realūs faktai susipynę su fantazija, išmone, kurios veliuoniškiams tikrai netrūksta. Štai kad ir tokie šių kasinėjimų atgarsiai, atsiminimai po daugiau nei 20 metų. Kad šių kasinėjimų suėję pasižiūrėti vietiniai  – pats klebonas Juška sukvietė pasižiūrėti, kad vietiniai matė tą atkastą skylę, bet jos neleido Rusijos žandarai iškasti.

Pats „sprauninkas“ iš Kauno atvažiavęs liepė užpilti tą skylę, nes gali būti pavojinga. Tai ir užkasė, nors ir vietiniai, ir klebonas prašė leisti tiems archeologams tą skylę iškasti. Bet net pats gubernatorius neleido. Kiti vietiniai ragino priešingai – negundyti tų žandarų to piliakalnio kasti, mat kalno viduryje Napoleono kariuomenė užkasusi tris „grabus“ aukso. Persikėlę per Nemuną čia lobius paslėpė karstuose (grabuose), neva juose palaidodami garbingus vadus. Buvo ir tokių, kurie manė, jog tokius gandus patys carinės Rusijos žandarai paleidę –  neva tam, kad vietiniai nesidomėtų savo krašto istorija. Veliuoniškiai tėvai ta skyle piliakalnyje vaikus gąsdindavo – prigrasindavo neiti prie jos, nes išlendantys skrybėliuoti ponaičiai, siūlo saldainių, įsivilioja į kalno vidurį ir ten nužudą.  

Ne mažiau istorijų apie slaptas duris į požeminį tunelį – net nurodant, kad Gedimino kalno pietinėje pusėje esančios.  Pasakojama, kad kiekviena davatka patvirtins mačiusi atkastas geležines duris su skyle. Vietiniai tuo metu tikėjo, kad po piliakalniu galėjo būti tunelis, kuriuo pilies gynėjai nuo priešų galėjo pasprukti. Užbėgdami už akių pasakysime, kad, archeologų nuomone, nei geležinių durų, nei požeminių tunelių piliakalniuose nebuvo. Apie tai kiek vėliau.

 Prakeiktas dvaras

Dabar norisi papasakoti negirdėtą padavimą apie prakeiktą ir prasmegusį Veliuonos dvarą – šį padavimą žinomas P. Tarasenka užrašęs. Pasakojama, kad  tą dvarą ant Veliuonos piliakalnio raganos prakeikusios. Ant to kalno išlįsdavusios dvi rupūžės, kurios mergaitėmis pavirsdavusios ir vaikščiodavusios aplinkui – ieškodamos tų, kurie galėtų padėti dvarą į žemės paviršių grąžinti.  Tas dvaras vėl iškiltų, jei kunigas ant to kalno Mišias laikytų, turėdamas visus tam reikalingus daiktus. Tos mergelės kartą užkalbinusios vieną jaunikaitį, kuris sutiko padėti. Pasikvietė kunigą mišių aukoti. Šiam pradėjus mišias laikyti – dvaras iškilo į paviršių. Bet kai atėjo laikas mišias baigus žvakes užpūsti (gal uždegti, bet rašoma užpūsti, -aut. past.) , neturėjo kuo, tai tas dvaras vėl prasmegęs. Nuo to karto, kad ir kiek kunigas mišių ant to kalno laikęs, dvaras neiškilęs.

Pajuokausime, kad ant to kalno ir dabar galima pamatyti vietinių mergelių, bulvių traškučiais triauškiančių. Ir dvi rupūžes vietines galima pamatyti. Tik ne ant kalno, o miesto centre. Šią skulptūrą gaminęs meistras legendą apie užkeiktą dvarą greičiausiai buvo girdėjęs, miestelio centre simpatiškas rupūžes patupdęs kaip priminimą apie Veliuonos užkeiktą dvarą.

Vietinių vaizduotę kurstė ir kitokios žinios. Kaip antai ant Gedimino kalno piliakalnio rasti sudeginti ir sveiki javų grūdai (tikra) – vieni pasakojo tai esant įrodymą, kad ant to kalno kadaise šventa ugnis kūrenta. Yra ir daugiau pasakojimų, dar žilesnę krašto senovę menančius. Pasakoma, kad keli kilometrai nuo Veliuonos buvus Draustinės mišką, kurio pavadinimas nuo žodžio „drausti“ kilęs  – paprastiems mirtingiesiems nebuvo galima į tą mišką įžengti.

Pajuokausime, kad greičiausiai dabar taip panašiai uždrausta Veliuonoje bet kam kasinėti. Gali tik archeologai ir tik su mokslinės  archeologų komisijos leidimu. Visai kitaip nei carinės Rusijos metais bei tarpukariu, kuomet kasinėti piliakalnį galėjo bet kas. Štai Veliuonos dvarininkas V. Zaleskis piliakalnį kasinėjo, manoma, prisiklausęs legendų apie užkastus lobius. Kasinėjimus atliko ir Lietuvai gražinti draugija, kuri buvo apsiėmusi globoti Veliuonos piliakalnius – yra žinoma, kad rado ginklų, degintų grūdų, griaučių liekanų ir pan. Tyrinėjo tais laikais gerų paskatų vedini, tačiau dabartiniams archeologams apie tuos tyrinėjimus skaitant širdį skauda – sudarkę, sugadinę ir jokios tikros informacijos nelikę. Nežinia, ar vietiniai tarpukario šauliai į piliakalnius kastuvų taip pat neįbedė, mat jiems 1930 metų rugsėjo 12 dienos aktu perduotas prižiūrėti Veliuonos Gedimino kalnas 31-iems metams, iki 1961 metų.

 Štai kokius negirdėtus pasakojimus, tikrus lobius, saugo Veliuonos piliakalniai, iki šiol kurstantys vietinių vaizduotę ir traukiantys turistus.

Archeologas G. Zabiela paaiškina, kaip gimė istorijos apie Gediminą, tunelius

Perskaičius veliuoniškių pasakojimus apie atkastas slaptas duris, skylę Veliuonos piliakalnyje, pasidarė įdomu sužinoti, gal tikrai po piliakalniu koks slaptas pabėgimo tunelis buvęs? Kaip iš tiesų yra ir kaip visus pasakojimus reikėtų vertinti, pakalbinome Lietuvos piliakalnių ekspertą, žinomą archeologą, dėstytoją doc. dr Gintautą Zabielą, kuris ir knygų medinių pilių tema parašęs, ir į tokių piliakalnių kaip Veliuona istoriją įsigilinęs.

Veliuonos pilis (ant Gedimino kalno) daugiau nei 100 metų buvo naudojama šalies gynybai. Kodėl ji  tiek daug kartų buvo kryžiuočių puldinėjama ir kodėl lietuvių nuolat atstatinėjama (pati pilis sudeginta tris kartus, o papiliai gerokai daugiau)? Ar ši pilis turėjo išskirtinį vaidmenį toje gynybinėje Nemuno pilių grandinėje? 

Tuo metu tai buvo labai svarbi pilis, nes ji Ordinui blokuodavo kelią palei Nemuną slinkti į Lietuvos gilumą. Be to, pilis buvo kraštinė. Nuo Veliuonos į vakarus nebebuvo jokios kitos lietuvių pilies. Kai tik susiruošdavo Ordinas į Lietuvą panemunėmis, upe ar sausuma, pirmoji lietuvių pilis, kurią jie prieidavo, buvo Veliuonos.  Apeiti ir palikti neužimtą priešų pilį užnugaryje tais laikais nebuvo įprasta karinė taktika. Nesaugu. Kol pilies neužima, tol į priekį link kitos tvirtovės nežygiuoja. Todėl būdavo ir taip, kad per metus net du kartus tą pačią pilį puldavo, kaip kad Veliuonos. Dėl to pilį reikėjo atstatinėti, smarkiai stiprinti, ir nuo to išaugo karinė Veliuonos  reikšmė.

Iš kur yra kilę pasakojimai apie Gediminą ir jo kapą Veliuonoje? Ar yra realaus pagrindo toms istorijoms?

Berods, M. Strijkovskio kronikoje parašyta, kad ties Veliuona žuvęs kunigaikštis, kuris mechaniškai sutapatintas su didžiuoju kunigaikščiu Gediminu, nes apie Gedimino mirtį aiškesnių žinių nėra. Taip sutapo, kad ties Veliuona kažkoks kunigaikštis žūva, Gediminas panašiu metu dingsta, tai tas dvi skirtingas nesusijusias informacijas, nieko bendro neturinčias, ir sutapatina. Jei Gediminas ties Veliuona būtų žuvęs,  kryžiuočių kronikoje garantuotai raštiškai būtų užfiksuota. Istorijos klaidas kiti pasigauna ir net šiais laikais kartoja. Spėjama, kad ties Veliuona galėjo žūti bevardis Trakų kunigaikštis: nežinoma, kas tuo metu valdė Trakus. Tikrai žuvo ne Gediminas, nes tam įrodymų nėra.

Apie slaptas duris ar šulinį, kurį rado archeologas L. Kšivickis bei apie ką minite savo knygoje Lietuvos archeologijos istorija. Ar galėjo būti piliakalniuose įrengti slapti tuneliai, kuriais galėdavo pasprukti gynėjai?

Kai kada pilyse  būdavo vienas oficialus įėjimas, bet būdavo ir neoficialių. Bet Veliuonos piliakalnio atvejį reiktų traktuoti kitaip. Tokiuose piliakalniuose būna stori  kultūriniai sluoksniai. Kai sudegintą pilį atstatydavo ar rekonstruodavo,  užpildavo sudegintas senesnės pilies liekanas, supuvusias sienų dalis. Statyboje naudojama rentininė konstrukcija. Tą vietą atkasus gali pasirodyti kaip šulinys, nors tai greičiausiai yra užpiltos ankstesnės pilies liekanos.  Lietuvos archeologijos istorijoje piliakalniuose nėra rasta tunelių – tokių atvejų nėra žinoma. Geležinės durys yra kūryba. Pilyse niekada nenaudojo geležies.

O kaip apie tą skylę, minimą buvus Veliuonos piliakalnyje? Kas tai galėjo būti?

Skylės yra tikras dalykas. Skylės susidaro išdūlėjus, supuvus rąstams, kuriais buvo tvirtinamas pylimas. Išdulėjusių rąstų pylimų konstrukcijose ar užpiltų supuvusių sienų vietos ir lieka tuštumos, medienai sudūlėjus. Tas ir pagimdė pasakojimus apie užgriuvusius urvus ir pan.  Yra sukurtas prieškario filmas apie Apuolės kasinėjimus – ten skylę atkasė, kurioje vaikas ne stačiomis galėjo tilpti.  

 Iš kur gavote žinių, kad vietiniai buvo nepatenkinti, kad L. Kšivickis išsivežė neva rastus Veliuonos piliakalnyje Gedimino palaikus į Lenkiją tirti? Gal galite plačiau prisiminti šią istoriją?

L. Kšivickis yra savo atsiminimuose užrašęs. Nors 1912 metais jo atlikti Veliuonos piliakalnio kasinėjimai buvo labai platūs, bet gavosi nelabai sėkmingi. Visus daiktus, užrašus persivežė į Lenkiją, kuriuos, užgriuvus karams, nespėjo sugrąžinti į Lietuvą, o straipsnių nepublikavo.  Pavyko perduoti prieškario laikotarpiu radinius, negatyvus ir kelias bendro pobūdžio publikacijas laikraštyje. Visi radiniai yra saugomi Vytauto Didžiojo karo muziejuje.

Trečią kartą Veliuonos pilis buvo atstatyta 1411 m. vasarą, joje palikta stipri 400 vyrų įgula. Spėjama, kad ši pilis buvo pastatyta ankstesnės pilies papilio (Ramybės kalno) vietoje. Ji tapo svarbių Lietuvos didžiojo kunigaikščio Vytauto ir Lenkijos karaliaus Jogailos diplomatinių susitikimų su Ordino vadovais vieta. Čia 1423 m. gegužės 8, 9–18 d. vykusio tokio susitikimo metu buvo ratifikuota 1422 m. rugsėjo 27 d. sudaryta Melno taikos sutartis, pagal kurią vakarinės Lietuvos sienos išliko iki XX a. Ar galima sakyti, kad tais metais perstatyta pilis tarnavo jau kaip dvaras, o ne gynybinis įtvirtinimas?

 Atstatė kaip pilį.  Dešimt metų po Žalgirio mūšio santykiai su Ordinu buvo gana įtempti. Gal ir galėjo vėliau kaip dvarą naudoti, bet nėra žinoma, nes netirta. Kas dėl pilies įgulos – ji atliko pavojingą pasienio tarnybą. Ginti pilies kariai buvo siunčiami pamainomis, nes pilyje normaliai įsikurti nebuvo galima – nuolat puldinėjama, deginama. Surminą reikėtų vadinti pilies viršininku. Jis greičiausiai buvo kilmingas.

Projektas: „Didingoji Veliuona – 2021-ųjų Mažoji Lietuvos kultūros sostinė“.

Straipsnis  0 komentarų
Naujienos iš interneto

Rekomenduojame perskaityti

Tarpukario Bišpilį gaubė šiurpios paslaptys (surinkome negirdėtas legendas)

Tarpukario Bišpilį gaubė šiurpios paslaptys (surinkome negirdėtas legendas)  0

„Kanabėkas“ respublikinio konkurso metu 1989 m. kovo 18 d.  Klaipėdos žvejų ir sporto rūmuose.

Lietuva garsi „Žalgiriu“, Jurbarkas – „Kanabėku“  0

Lietuvos laivyno šimtmečiui skirta paroda priminė apie Jurbarką, pirmąjį Lietuvos jūrų uostą

Lietuvos laivyno šimtmečiui skirta paroda priminė apie Jurbarką, pirmąjį Lietuvos jūrų uostą  0

Kraštietis rašytojas Gasparas Aleksa: „Baik cirkus, Cvirka!”

Kraštietis rašytojas Gasparas Aleksa: „Baik cirkus, Cvirka!”  1

„Veliuona – Mažoji Lietuvos kultūros sostinė 2021“ metus pradėjo virtualiomis istorijomis

„Veliuona – Mažoji Lietuvos kultūros sostinė 2021“ metus pradėjo virtualiomis istorijomis  0

Monografija apie Viešvilę jau spaustuvėje, tačiau užsakytiems egzemplioriams trūksta lėšų

Monografija apie Viešvilę jau spaustuvėje, tačiau užsakytiems egzemplioriams trūksta lėšų  0

Lietuvos partizanų kautynių ir žūties vieta, Varnaičių k.,

Į Kultūros vertybių registrą įrašyta 10 Jurbarko rajono kultūros paveldo objektų  0

Keturi nauji meno kūriniai papuošė Kauno gatvę

Keturi nauji meno kūriniai papuošė Kauno gatvę  0

Kauno gatvėje įamžintos žiobrinės ir savitarpio pagalbos kredito draugija

Kauno gatvėje įamžintos žiobrinės ir savitarpio pagalbos kredito draugija  2

Tarptautiniame almanache – ir trijų jurbarkiečių poezija

Tarptautiniame almanache – ir trijų jurbarkiečių poezija  0

Kultūros paveldo departamentas dar kartą kreipiasi į aštrių pojūčių mėgėjus

Kultūros paveldo departamentas dar kartą kreipiasi į aštrių pojūčių mėgėjus  0

Kuriamas Jurbarko prekės ženklas: siūlo prisistatyti Rojaus kelio sostine

Kuriamas Jurbarko prekės ženklas: siūlo prisistatyti Rojaus kelio sostine  9

Panemunės pilyje pristatoma skulptūrų paroda „Būvis“

Panemunės pilyje pristatoma skulptūrų paroda „Būvis“  0

Baltosios lazdelės diena Jurbarke paminėta kūrybingai

Baltosios lazdelės diena Jurbarke paminėta kūrybingai  0

Rasai Grybaitei įteiktas svarbiausias Lietuvos dailininkų sąjungos apdovanojimas (VIDEO)

Rasai Grybaitei įteiktas svarbiausias Lietuvos dailininkų sąjungos apdovanojimas (VIDEO)  2

Gamtininko užrašai: rugsėjui išeinant

Gamtininko užrašai: rugsėjui išeinant  0

Jurbarkas įkvėpė parašyti trilerį apie šalies žydų istoriją

Jurbarkas įkvėpė parašyti trilerį apie šalies žydų istoriją  1

Bibliotekos sienas papuošė meno mokyklos suaugusiųjų mokinių piešiniai (nuotraukos)

Bibliotekos sienas papuošė meno mokyklos suaugusiųjų mokinių piešiniai (nuotraukos)  0

Tris VILIJAS vienija kūryba ir sentimentai Jurbarko kraštui

Tris VILIJAS vienija kūryba ir sentimentai Jurbarko kraštui  0

Vinco Grybo memorialiniame muziejuje atidaroma lauko ekspozicija

Vinco Grybo memorialiniame muziejuje atidaroma lauko ekspozicija  0

Europos paveldo dienos Stakiuose

Europos paveldo dienos Stakiuose  0

Europos paveldo dienos Jurbarke - kaip niekada turtingos renginių

Europos paveldo dienos Jurbarke - kaip niekada turtingos renginių  0

Tapytojų pleneras Veliuonoje

Tapytojų pleneras Veliuonoje  0

Glinskiečiai devintą kartą pagerbė ryškiausius aktorius

Glinskiečiai devintą kartą pagerbė ryškiausius aktorius  2

Mūsų partneriai