Miniatiūrininkės Lidijos Meškaitytės metų renginiai užbaigti miniatiūrų paroda

Sausio 28-ąją Vinco Grybo memorialiniame muziejuje atidaryta paroda, tarytum užbaigianti dailininkės Lidijos Meškaitytės atminimui skirtus metus – dailės studiją „Formos kalba“ lankančių moterų tapybos miniatiūrų paroda, simbolišku pavadinimu „Kas sakė, kad bus lengva?“

Ta proga pakalbinome muziejaus vedėją ir dailės studijos vadovę, dailininkę Rasą Grybaitę, klausdami, kaip ir kodėl gimė ši paroda? Ir ar iš tiesų taip sunku nutapyti miniatiūrą?
Rasa prisipažino, kad sužinojusi, jog 2022-ieji metai bus skirti būtent dailininkei, miniatiūrininkei Lidijai Meškaitytei, kurios darbų faksimilės, beje, eksponuojamos Vinco Grybo memorialiniame muziejuje, ji labai apsidžiaugė, nes muziejus kaip tik ir specializuojasi dailėje, rengia įvairias edukacijas. Pirmoji praėjusiais metais Velykų proga buvo atidaryta studijos „Formos kalba“ dalyvių paroda „Velykinis dekoras namams“, kurios darbai buvo įkvėpti bendradarbiavimo su dailininkėmis Sigute Ach bei Gražina Kuprevičiene.
Vasaros pradžioje vėlgi ta pati kūrybinga kompanija pristatė visuomenei parodą „Sekretai“, su visiškai kitokiais, tūriniais eksponatais, kuriuos buvo galima ne tik liesti, bet ir atverti, atidaryti, tarytum atlikti magišką veiksmą ir taip pažvelgti į dar vieną, giliau paslėptą, meno kūrinį. Parodos idėja, sako Rasa, būtent ir gimė iš to, kad turistas, lankytojas, atvykęs į Jurbarko rajoną ir geriau su juo susipažinęs, gali jame atrasti netikėtą stebuklą – Lidijos Meškaitytės kūrybą.
Ši paskutinioji, tapybos miniatiūrų, paroda, manyta, bus surengta lengvai, miniatiūros nutapytos greitai, besiilsint po visų vasaros bei rudens darbų. Tačiau pradėjusios dirbti moterys suprato, kad miniatiūrą nutapyti anaiptol nėra lengva. Nors darbų formatas, 20x20 cm, pats didžiausias, kuris dar gali būti laikomas miniatiūra, pasirinkta aliejaus ant drobės technika smulkioms detalėms tapyti pasirodė labai sudėtinga. Tuo labiau, sako Rasa, kad darbą ji dar pasunkino, nustatydama, jog paveiksluose privalo būti figūros – žmonių ar kokių pasakiškų būtybių. Ir pati parodos tema, sugalvota dar tada, kai tikėtasi ją pristatyti prieš Kalėdas, buvo žiemos pasaka, svajonė, stebuklas... Ilgais rudens ir žiemos vakarais pamažu po pačiais ploniausiais teptukais, pačiais švelniausiais potėpiais spalvinguose miniatūrų kvadratėliuose ėmė rastis pasakų pilys, princesės, angelai, cirko akrobatai ir kitos fantazijų pasaulio būtybės...
Taigi, ilgas ir kruopštus „Formos kalbos“ menininkių darbas baigtas, spalvingi, stebuklingi, magiški ir į pasaką kviečiantys paveikslėliai jau eksponuojami muziejaus salėje. Tuos, kurie nespėjo ar negalėjo atvykti į parodos atidarymą, kviečiame ją aplankyti dabar. Nepasigailėsite.

Kalbino Rūta Vasiliauskienė