Laivyba Nemune. Mediniai Nemuno laivai. Pirmieji Nemuno laivų paminėjimai

Straipsnis  0 komentarų
AŠrifto dydis+- Spausdinti

Upės nuo seniausių laikų tarnavo kaip prekybos ir transporto arterijos. Ne išimtis ir Nemuno upė. Vieni iš pirmųjų  rašytinių Nemuno laivų paminėjimų mus pasiekė iš Ordino laikų. 1252 m. vokiečiams Klaipėdoje pastačius tvirtovę, Ordinas pradėjo kontroliuoti Nemuno žiotis, per kurias seniau buvo prekiaujama su užsienio pirkliais. Nuo XIII a. vidurio iki 1385 m. pasirašytos Krėvos sutarties su Lenkija apie Nemunu vykusią prekybą nėra beveik jokių žinių.  Ordino kronikininkai, aprašydami žygius į Lietuvą dažnai mini, kad kryžiuočiai naudojasi laivais, tačiau įdomiau yra tai, kad retkarčiais pamini ir lietuvių laivus.

1295 m. gegužę kryžiuočių būrys – 5 broliai ir 150 karių išjojo iš Sembos link Gardino pilies. žemiau Gardino apiplėšę Nemuno pakrantėje lietuvių kaimą užgrobė laivus ir palikę arklius leidosi plaukti užgrobtais laivais žemyn upe. „Šitai matydami, netikėliai pastojo jiems kelią, o šitame laivų mūšyje krito brolis Ditrihas iš Ezbeko ir dar vienas brolis... Po to broliai nuplaukė beveik iki Junigedos pilies. Kai čia laivai įstrigo seklumoje ir toliau neįstengė plaukti dėl mažo vandens. Sugužėję netikėliai nukovė brolį Heinmaną, vardu Kindas, kitą brolį, vardu Listas, ir 25 vyrus. Viešpaties padedami, kiti paspruko.“ (Dusburg, 1861, p. 159, III §260).

1313 m. Ragainės komtūras, pasistatydino karo laivą su sienomis ir daug kitų laivų Junigedos pilies puolimui. Pasklidus apie šį laivą garsui, jam sunaikinti buvo pasiųstas lietuvių karo vadas Surminas „su šimtu laivų, kuriuose buvo šeši šimtai ar daugiau vyrų“ (Dusburg, 1861, p. 179–180, III §318).

1313 m. Didysis magistras Karolis iš Tryro, „Nemuno pakrantėje, per šešias mylias aukščiau Ragainės, pastatė Kristmemelio pilį. Ten suplaukė tokia galybė laivų, kad iš jų pasidarė tiltas per Nemuną, kuriuo kiekvienas galėjo saugiai pereiti į netikėlių krantą... Nederėtų nutylėti ir to, kad dievo valia daug brolių laivų, pakrautų maisto bei kitų daiktų, reikalingų pilių statybai, plaukdami mariomis, paskendo, o drauge prigėrė 4 broliai ir keturi šimtai vyrų“ (Dusburg, 1861, p. 178–179, III §315).

1315 m. rugsėjo 25 „lietuviai su visa savo jėga apsupo Kristmemelio pilį, pastatydami tris mašinas ir su savimi turėdami daug rusinų lankininkų. Galiausiai broliai su maža kariuomene prieš juos kovojo laivų mūšyje“ (Canonici, 1861, p. 286).

1382 m. balandį „leisdamasis Nemunu žemyn, Kęstutis su bombardomis atplaukė prie Jurgenburgo.“ (Marburg, 1863, p. 613, § 125).

1413 m. pradėtas Žemaitijos krikštas. Vytautas su Jogaila laivais Dubysos upe pasiekė Betygalą, kur pradėjo pirmąjį žemaičių krikštą.

Iš šių, bei kitų Ordino kronikose paminėtų įvykių matosi, kad XIII-XIV a. Nemunu plaukiojo lietuvių laivai. Petro Dusburgo pasakojimas, kad kryžiuočių karo laivą Veliuonos apylinkėse puolė šimtas lietuvių laivų, rodo, kad Nemune laivų buvo tikrai nemažai, nes per trumpą laiką puolimui buvo surinktas toks laivų kiekis.

Deja, kronikose neaprašoma, kaip atrodė lietuvių naudoti laivai. Neaprašoma ir dažnai minimų Ordino naudotų laivų išvaizda.

Vytinė Nemune ties Gardinu. Pirmojo pasaulinio karo atvirukas, išleistas panaudojant 1884 m. darytą nuotrauką. Atvirukas iš Aido Mozūraičio asmeninio archyvo (Be redakcijos sutikimo, draudžiame publikuoti nuotraukas ir straipsnį.)

Vytinės Karaliaučiuje, XIX a. pabaiga. Atvirukas iš Aido Mozūraičio asmeninio archyvo (Be redakcijos sutikimo, draudžiame publikuoti nuotraukas ir straipsnį.)

Vytinės Nemune ties Pažaisliu. XIX a. vidurio paveikslo fragmentas. Dailininkas Vincentas Damachauskas (1807-1862) (Be redakcijos sutikimo, draudžiame publikuoti nuotraukas ir straipsnį.)

 

XV–XVIII a. Nemuno laivų apžvalga

XV a. viduryje Kaune pradėjo veikti Hanzos kontora. Prekyba Nemunu pagyvėjo. Rašytiniuose šaltiniuose minima, kad prekės Nemunu buvo gabenamos plaustais, pergomis, strugais, škutais, vytinėmis. Ikonografinės medžiagos apie XV – XVIII a. Nemune plaukiojusius medinius laivus yra labai nedaug. Ankstyvus Nemuno laivų simbolinius atvaizdus galima pamatyti 1539 m. kartografo Olaus Magnus žemėlapyje „Carta Marina“, 1600 m. Tadeušo Makausko Gardino ir Kauno miestų graviūrose, 1684 m. Prūsijos miestų: Ragainės, Tilžės, Tapiau, Welhau graviūrose.

XVII a. muitinių registruose vyrauja įsivyrauja tik Nemuno baseine statomas laivo tipas vytinė. Taip pat dažnai minimi strugai. Lyginant su strugu, vytinė buvo modernesnis laivo tipas.

Nuo XV a. pab. iki XVII a. pirmos pusės Kaunas buvo stambiausias LDK vytinių ir škutų statybos centras. Istorikas Zigmantas Kiaupa rašydamas apie Aleksoto laivų statyklą mini, kad XVI a. kauniečiai laivadirbiai gerai skyrė vytines ir škutus, mokestį už pastarųjų statybą nustatydami 5 kartus didesnį nei vytinės, tačiau kiti šaltiniai apie škutus beveik nieko nesako. XVII a. Lietuvos muitinių knygose škutas neminimas, vyrauja vytinė ir tik retkarčiais pasitaiko strugas, botas ar perga. Antra vertus, Vyslos baseine škutas buvo labai paplitęs laivas, dažniausiai naudotas grūdams į Dancigą gabenti. Istorikas daro prielaidą, kad ilgainiui, jau vėlesniais amžiais, šie du Nemune plaukiojančių laivų tipai susiliejo į vieną, išlaikydami Nemune vytinės vardą. Tą galimybę patvirtina ir lietuvių kalbos duomenys. Konstantino Sirvydo žodyno Dictionarium trium linguarum 1642 m. išleistame trečiajame leidime rašoma: „szkuta - navis frumentaria fluuiatilis – witine“ (škuta – laivas grūdams gabenti – vytinė).

Manau, kad iki XIX a. pradžios vytinė buvo tapęs bendriniu, panemunės ruože nuo aukštupio iki Kauno pastatytų, apvalios korpuso formos krovininių laivų, plaukiančių į žemupį ir grįžtančių į aukštupį, bei tarnaujančių kelis metus, pavadinimu. Tai atsispindi ir XIX a. pradžios aprašymuose. Pavyzdžiui,1817 m. J. E Lachnickio Lietuvos – Gardino gubernijos statistikoje rašoma, kad prekyba vandens keliais Gardino gubernijoje ėjo dviem upėmis – Nemunu ir Bugu. Jomis laivai plaukdavo į Karaliaučių ir Dancigą. Nemunu prekės plukdomos į Karaliaučių laivais, vadinamais vytinėmis ir pusvytinėmis. 1817 m. nuo kovo iki rugsėjo mėnesio ties Gardinu Nemunu praplaukė 124 vytinės, 43 pusvytinės. Iš šio aprašymo matome, kad visi Nemuno aukštupyje praplaukę laivai Lachnickio vadinami bendrai vytinėmis, tiesiog mažesni laivai, kad atskirti nuo didelių vadinami pusvytinėmis. Lachnickis rašo, kad Bugu, per Vyslą į Dancigą be vytinių dar plaukioja šie laivai: lyzvos (lyzwy), dubai (dubasy), galeros, lichtunai (lichtuny) ir plaustai. Taigi Lachnickis žinojo ne vieną upinių laivų tipą, bet pagal jį, Nemune prekės plukdomos tik vytinėmis ir pusvytinėmis. Dar daugiau – Lachnickis teigia, kad Bugu, toliau Vysla, prekės iš lietuviškojo Bresto gabenamos ir vytinėmis. Iš lietuviškojo Bresto Bugu ir Vysla į Dancigą 1817 m. išplaukė 23 vytinės ir 5 pusvytinės, bet Lenkijos muitinių registruose vytinės neminimos. Tai ir vėl rodo, kad vietiniai žmonės, ar šiuo atveju muitininkai, laivo tipą nurodo jiems įprastu pavadinimu, greičiausiai vytinę pavadindami škutu.

Nuo XVIII a. pabaigos, Oginskio kanalu sujungus Nemuno ir Dniepro, o tuo pačiu ir Baltijos bei Juodosios jūros baseinus, Nemunu pradėjo plaukioti ir Dniepro baseinui būdingi laivai – dubai, baidokai. Taip pat pasirodė būtent plaukimui kanalu geriau pritaikytos berlinkos. Iš Nemuno žemupio, dažniausiai tik iki Kauno plaukiojo prūsiški botai. Naujų laivų atėjimas į Nemuno baseiną, bei Lietuvos etninių žemių prijungimas prie Rusijos imperijos po trečiojo Lietuvos ir Lenkijos valstybės padalijimo lėmė tai, kad vytinės buvo atskirtos nuo kitų Nemuno laivų tipų.

Nemuno laivų tipai XIX a.

XIX a. Nemuno laivų atvaizdų, nors ir negausiai, galima rasti dailininkų piešiniuose, litografijose ir fotografijose. Išliko ne vienas Nemuno laivų aprašymas. Rašytiniuose šaltiniuose minimi šie Nemunu plaukiojusių medinių laivų tipai: vytinės, pusvytinės, strugai, krobkos (korobkos), laibos, barkos, baidokai, botai (batai), prūsiški botai (batai) arba kuršių kelioniniai laivai (Kurischer Reisekahn), berlinkos. Trumpai apžvelgsiu visų Nemuno laivų tipus, atsižvelgiant į įvairiuose XIX a. šaltiniuose pateiktus laivų aprašymus.

Vytinės (vokiškai wittinen, lenkiškai wicina). Vytinės plaukiojo iš Nemuno aukštupio, Nemunu, Kuršių mariomis arba vidiniais kanalais per Deimeną ir Priegliaus upę iki Karaliaučiaus ir atgal bei, kaip teigė I. E. Lachnickis, Bugu ir Vysla iki Dancigo. Galima sakyti, kad tai lietuviškas upinis laivas, nes laivai buvo statomi tik Lietuvos Didžiosios kunigaikštystės (LDK) teritorijoje. Laivo pavadinimas nekeičiamas ir minimas įvairiomis kalbomis. XIX a. vytinės buvo statomos tik Nemuno aukštupyje, dabartinės Baltarusijos teritorijoje. Ištisi kaimai: Svirženis, Stolpcai, Berežna, Kolodino ir daugelis kitų vertėsi vytinių statyba, jų remontu. Kolodine buvo statomos didžiausios vytinės galėjusios plukdyti iki 15 000 pūdų (240 t) javų. Labai svarbią reikšmę turėjo Gardinas. 1785 m. Gardino miesto taryboje priimtas nutarimas, kuriuo leista statyti stambius upių laivus 1–2 gildijos pirkliams, o mažesnius – 3-ios gildijos. 1800 m. teisę statyti laivus čia gavo jau visi dvarininkai ir pirkliai, nepriklausomai nuo priklausymo gildijoms.

Skirtingose vietose, skirtingu metu ir skirtingų meistrų statomi laivai skyrėsi savo matmenimis ir išvaizda. Vytinės dydį, proporcijas, talpumą, o tuo pačiu ir išvaizdą, lėmė laivadirbio (vytindailio) patirtis, turimos medžiagos ir, žinoma, vytinės užsakovo nurodytos sąlygos. Tai, kad vytinės buvo skirtingų dydžių, patvirtina ir keliuose aprašymuose pateikiamas pusvytinės terminas.

Vienas ankstyviausių XIX a. vytinės aprašymų yra pateiktas 1817 m. I. E. Lachnickio knygoje „Statystyka gubernii Litevvsko-Grodzienskiej“, kur rašoma, kad vytinės buvo pailgos, iš abiejų galų apvalainos, dugnas visiškai plokščias, kraštai neaukšti. Visa jų konstrukcija sunki ir griozdiška. Vytinė imdavo kelias dešimtis statinių (1 statinė – 407 litrai) krovinio, pusvytinės – pusę to svorio.

Vokietijos hidrotechnikos ekspertas, administracijos pareigūnas J. Ch. Wutzke 1820 m. išleistoje knygoje „Beiträge zur Kunde Preußens“ teigia, kad iš Nemuno ir Neries upių į Karaliaučių prekės plukdomos vytinėmis, kurių ilgis yra apie 170 pėdų, plotis viršuje 25, apačioje 18 pėdų, borto aukštis 5–6 pėdos su 3 pėdų grimzle ir gali pakelti 70 ląstų svorį. Vokietijoje pėda – 0,2865 m. Ląstas yra 2000 kg. Dabartiniais matais aprašoma vytinė galėtų būti apie 49 m ilgio, laivo plotis 7,2 m, dugno plotis 5,2 m, borto aukštis 1,72 m, grimzlė 90 cm ir talpa apie 140 t..

Švedų kartografo Olaus Magnus Venecijoje 1539 m. išleisto žemėlapio Carta marina fragmentas. Pavaizduoti Nemuno laivai skirti javams gabenti. (Be redakcijos sutikimo, draudžiame publikuoti nuotraukas ir straipsnį.)

Vytinės ties Tilže Christoph Hartknoch 1684 m. išleistoje knygoje „Senoji ir naujoji Prūsija“. (Be redakcijos sutikimo, draudžiame publikuoti nuotraukas ir straipsnį.)

Vienas plačiausiai žinomų vytinės aprašymų yra 1862 m. išleistoje Vladislovo Sirakomlės knygoje „Nemunas nuo versmių iki žiočių“. Knygoje rašoma, „vytinė tai laivas, paprastos valties pavidalo. Yra apie 170 pėdų ilgio, 18–25 pėdų pločio, 5–6 pėdų aukščio su 3 pėdų grimzle ir gali pakelti daugiau kaip pusantro tūkstančio statinių svorį. Dengia ją status stogas, sukaltas iš lentų ir aptiestas neperšlampama liepų plaušine, kurios patiekia Pagirio miškai. Apsukui eina mažas storlenčių denis. Į pačios vytinės vidų nulipama keliais mediniais laipteliais. Jos pirmagalyje yra pastogė šeimynai ir virtuvė. Gale yra vadinamoji podėtis, arba vytinės prievaizdos butas. Tai mažas, bet patogus kambarėlis su dviem gana plačiais langeliais, kur iš bėdos gali tilpti lova, stalelis ir net indauja“.

Sirakomlė laivą aprašė naudodamasis 1829 m. vytine iš Kauno į Karaliaučių plaukusio, keliautojo užrašais. Neabejoju, kad Sirakomlė neišgalvojo šios kelionės ir kažkieno užrašus turėjo. Tiktai klausimas, kiek rašydamas to nežinomo keliautojo vardu Sirakomlė pridėjo nuo savęs, nes pats Sirakomlė savo knygoje teigia: „keliautojo atsiminimus, suredagavome, tikriau, visiškai perdirbome iš užrašų kažkokio garbaus piliečio, kuris 1829 m. norėjo pažaisti upeivyste ir lietuviška Vytine keliavo iš Kauno į Karaliaučių“. Kadangi Sirakomlės naudotų 1829 m. kelionės užrašų nėra išlikę, negalime tvirtai teigti, kad vytinės aprašymas yra pateiktas 1829 m. tokiu laivu plaukusio žmogaus. Vis dėlto, esu įsitikinęs, kad Sirakomlė duomenis apie vytines neišsigalvojo. Jis ir pats matė vytines, ir žinojo kaip jos atrodė, todėl perteiktas bendras laivo vaizdas yra tiktai vertinga informacija. Tačiau vien tik mačius laivo išvaizdą negali žinoti laivo tikslių matmenų.

Mano įsitikinimu, laivo matmenis jis pateikė iš 1820 m. Wutzke knygos, nes jie visiškai sutampa. Skirtumas tik tas, kad dabartiniai laivybos tyrinėtojai, traktuodami tai, kad Sirakomlės knygoje duomenys apie vytinę pateikti LDK bajoro, klaidingai padidina laivo matmenis, nes LDK pėda buvo apie 0,325 m, o vokiška pėda – 0,2865 m. Dėl skirtingo mato vienetų traktavimo laivo ilgis padidėja nuo 49 iki 55 m. Analogiškai padidinami ir kiti matmenys. Įdomu tai, kad Sirakomlė teigė, kad vytinė yra pasenęs laivo tipas, rašydamas, kad "senovinės jos struktūros modeliai gal tik muziejuose bus terodomi".

1861 m. Imperatoriškosios Rusijos geografų draugijos nario D. Afanasjev išleistoje knygoje „Duomenys skirti Rusijos geografijai ir statistikai, Kauno gubernija“, nurodant, kad duomenys paimti iš inžinieriaus-kapitono Kulakovskovo rankraščio rašoma, kad vytinė yra plokščiadugnis laivas – barka, 24 sieksnių (51,12 m) ilgio, 4 sieksnių pločio (8,5 m) gali pakelti iki 15000 pūdų (240 t.) krovinį prie 1¾ aršino grimzlės (132 cm). Tokios vytinės įgulą sudarė vairininkas (stirnykas), 14 pastovių žmonių ir 4 laikini vedliai, kurie padeda praplaukti sudėtingus ruožus. Taip pat rašoma, kad yra ir mažesnių vytinių, kurios gali pakelti tik iki 8 tūkstančių pūdų krovinį.

Nors vytinės buvo skirtingų dydžių, bendras vytinių bruožas, išskiriantis jas iš kitų laivų, buvo tai, kad nors ir modernesnis už strugą laivas, vytinė lyginant su kitais XIX a. Nemune plaukiojusiais laivais jau buvo pasenęs laivo tipas. Apie tai rašo ir minėti autoriai. Tai grubios statybos, samanomis, kurias prilaikė geležinės kabės, bei pušine derva sandarintas laivas, turintis prekes nuo lietaus saugantį lentinį dvišlaitį stogą.

Laivas buvo vienstiebis, turėjo tiesiąją (rėjinę) burę. Dalyje XIX a. aprašymų apie bures neužsimenama. Pavyzdžiui, Sirakomlė savo knygoje aprašydamas vytinę bei kelionę iš Jurbarko į Karaliaučių nei karto nepaminėjo burių. Tačiau stiebas laivui buvo reikalingas laivo vilkimui kanalais, arba upėmis prieš srovę. Jeigu vytinė Karaliaučių pasiekdavo Didžiuoju Fridricho kanalu arba Klaipėdą Vilhelmo kanalu, burės galėjo būti nenaudojamos, tačiau pasirinkus kelią per Kuršių marias, burės buvo būtinos. Skirtingai nuo modernesnių laivų, vytinės neturėjo „švertų“, todėl su burėmis galėjo plaukti tik pavėjui. Aštresnio kampo šoniniams vėjams šis laivas buvo nepritaikytas. Vairuojamas laivas buvo irkluojant masyviu ilgu irklu laivo gale vadinamu „opačyna, apočyna“, taip pat inkarais, panašiai kaip vairuojami ir sieliai. Tik XIX a. pabaigoje kartais vytinėse vietoje vairavimo irklo būdavo įstatomas tikras vairas. Apie bures ir vytinės valdymą mini ir M. I. Kirkoras 1875 m. išleistoje Suvalkų gubernijos atmintinėje knygelėje. Sprendžiant iš laivo aprašymo, vytinės išvaizdą ir matmenis M. I. Kirkoras nurodo remdamasis V. Sirakomle, tačiau pateikia ir daugiau naujų detalių. M. I. Kirkoras aprašo vytinės stiebą, pamini, kad burė tvirtinasi prie rėjos, o ilgas irklas, skirtas laivo vairavimui, vadinamas „opačina“. Jis rašo, kad stiebo viršuje rišama virvė, vadinama „traliovka“, kurios pagalba vytinė velkama prieš srovę, o kartais, kai palankus vėjas, naudojamasi burėmis. Vytinės ekipažą sudaro 10–15 žmonių ir vairininkas. Traukiant laivą prieš srovę papildomai samdoma 20–30 žmonių, vadinamų vytininkais, arba „maloicais“. Laivui užplaukus ant seklumos, krante įtvirtinamas įtaisas, vadinamas „ožiu“ („kozel“), kurio pagalba bandoma laivą nutempti nuo seklumos. Vytinėje paprastai būdavo „barbora“ – storas tvirtas keliasdešimt metrų ilgio lynas laivui prieplaukoje prišvartuoti, taip pat nuo seklumos nuvilkti. Paminima, kad liepų plaušais uždengtas neperšlampamas lentinis stogas nuimamas prekių krovimo metu. M. I. Kirkoras teigia, kad Nemuno aukštupyje statomos vytinės Lietuvių naudojamos dar nuo gilios senovės.

Lenkų istorikas, XX a. pradžioje išleistos Senosios Lenkijos enciklopedijos sudarytojas Zygmantas Glogeris ne kartą keliavo Nemunu nuo Gardino iki Kauno, rinko etnografinę medžiagą ir tyrinėjo jo pakrantes. 1872 m. išleido knygą „Upių slėniais“. Z. Glogeris, kaip ir M. I. Kirkoras, aprašo vytinės stiebą, bures, takelažo dalis, mini, kad prie vytinės buvo viena ar dvi skobtinės valtys, kuriomis upeiviai atsiveždavo nuo kranto muitininkus bei naudodavo gelbėjimo ir kitiems reikalams. Taip pat Glogeris rašo, kad laivo priekyje buvo sandėlis lynams, virvėms ir kitiems reikmenims laikyti, už jo patalpa laivo įgulai, krosnis duonai kepti ir virtuvė. Pastarojoje stovėjo keli katilai valgiui įgulai virti, duonkubilis bei kiti maistui ruošti ir valgyti reikalingi indai. Vidurinė laivo dalis buvo skirta prekėms sudėti. Vandeniui iš vytinės semti buvo naudojami specialūs, ant ilgų kotų pritvirtinti semtuvai.

Statistika rodo, kad XIX a. lyginant su kitais laivais vytinių skaičius Nemune nuolat mažėjo. Pavyzdžiui, 1846 m. iš Kauno išplaukė, arba pro Kauną praplaukė 570 laivų, iš jų buvo 130 vytinės, 1857 m. Kaune buvo pakrauti ir išplaukė 1587 laivai, iš jų vytinių buvo tik 120. Kauno gubernijos upėmis 1884 m. praplaukė 2821 laivas, tačiau Sankt Peterburge XIX a. pabaigoje išleistame F. A. Brokgauzo ir I. A. Efrono Enciklopediniame žodyne rašoma, kad vytinė atgyvenęs upių laivų tipas, sutinkamas labai ribotu skaičiumi: 1884 m. Nemune plaukiojo tik 6 vytinės ir nė vienos nebuvo tarp naujai statomų laivų.

XIX a. antroje pusėje Nemune pradėjus plaukioti garlaiviams, statant medinius laivus, dalyje jų jau nebuvo įrengiamas stiebas ir burės. Laivai buvo pritaikomi prie garlaivių vilkikų. Pradėjo plaukioti baidokai neturintys stiebo ir burių. Vytinės nebuvo išimtis. 1912 m. upinės laivybos eksperto Oskaro Teuberto darbe „Upių laivyba“ yra pateiktas 34 m ilgio vytinės eskizas, bei aprašyme nurodoma, kad vytinės yra iš eglinės medienos pagamintas laivas, plaukiantis Nemunu ir Priegliumi iki Karaliaučiaus, bei Vyslos atšakomis pasiekdavęs Dancigą.

Laivo talpa 300 t, ilgis nuo 20 iki 65 m, plotis nuo 5 iki 7 m, bortų aukštis 1,5 – 1,8 m. grimzlė iki 1,2 m. Eskize nėra nei stiebo, nei burių bei matosi kad vietoje vairo laivas gale turi masyvų irklą. O. Teubertas knygoje pateikia savo surinktą informaciją apie XIX a. pab. – XX pr. visos Europos upinių laivų tipus. Jo, kaip laivybos eksperto, duomenys yra patikimi, bet tuo metu, kai buvo išleista knyga, vytinės Nemune jau nebuvo minimos jokiuose registruose ar muitinių įrašuose. XX a. pradžioje modernesni laivai galutinai pakeitė vienintelį lietuvišką laivo tipą vytinę.

Nuo XIX a. vidurio Nemuno aukštupio laivų statyklose buvo pradėti statyti botai, kurie neviršijo 30 m ilgio ir 4-6 m pločio. Šie laivai buvo manevringesni, greitesni ir reikalavo mažiau žmonių aptarnavimui. Botai aukštupio statyklose pakeitė vytines, bet vyraujantis XIX a. Nemuno laivų tipas – prūsiškas botas buvo statomas jau ne aukštupyje, o Nemuno žemupyje ir Priegliuje, Prūsijos teritorijoje. 

Straipsnis laikraštyje spausdintas balandžio 19 d. Nr. 16.

Projektas: Gyvenimas prie Nemuno: upeivystė ir unikalios panemunės kultūros tradicijos

Be redakcijos sutikimo, draudžiame publikuoti nuotraukas ir straipsnį.

Straipsnis  0 komentarų
Reklama: skelbimai
Naujienos iš interneto

Rekomenduojame perskaityti

R. Sakalauskas, Sinchronizacija

Kelionę po Lietuvą pradeda videomeno peržiūrų ciklas „Blyksniai“  0

Šešiasdešimtmečio proga - XI Teatro meno šventė „Senjorai ir jaunystė“

Šešiasdešimtmečio proga - XI Teatro meno šventė „Senjorai ir jaunystė“  0

Europos paveldo dienose - Kartupėnų piliakalnio atradimai

Europos paveldo dienose - Kartupėnų piliakalnio atradimai  0

Muzikos pašnekesiai prie kavos tęsiasi

Muzikos pašnekesiai prie kavos tęsiasi  3

Prezidento dekretu patvirtintas Jurbarkų seniūnijos herbas

Prezidento dekretu patvirtintas Jurbarkų seniūnijos herbas  1

Viešvilės miestelio dienos: nuo karybos iki Viešvilės garbės

Viešvilės miestelio dienos: nuo karybos iki Viešvilės garbės  1

Vargonus pasitinkant – ypatingas koncertas K. Donelaičio bažnyčioje

Vargonus pasitinkant – ypatingas koncertas K. Donelaičio bažnyčioje  1

Onas sveikins ir Onines švęs Raudonė ir Girdžiai (švenčių programos)

Onas sveikins ir Onines švęs Raudonė ir Girdžiai (švenčių programos)  2

Smalininkų uostą atgaivino teatralizuota Nemuno šventė (video)

Smalininkų uostą atgaivino teatralizuota Nemuno šventė (video)  1

Kaip bibliotekininkai paskyniškius mokė lauko šaškes pasigaminti

Kaip bibliotekininkai paskyniškius mokė lauko šaškes pasigaminti  1

Seredžius apleistą namą pavertė patraukliu turizmo objektu

Seredžius apleistą namą pavertė patraukliu turizmo objektu  2

Jungtinis jurbarkiškių kolektyvas – „Baltijos rampoje“

Jungtinis jurbarkiškių kolektyvas – „Baltijos rampoje“  4

Beveik visi šimtukai gauti Jurbarko gimnazijos abiturientų.

Šiųmetinis Jurbarko rajono šimtukų derlius bus gerokai mažesnis  1

Įsiamžink didžiulės trispalvės fone ir laimėk kvietimų į „Superfiesta“

Įsiamžink didžiulės trispalvės fone ir laimėk kvietimų į „Superfiesta“  5

Jurbarko žydų tragedijos dieną priminė įspūdingas muzikos ir šokio reginys (VIDEO)

Jurbarko žydų tragedijos dieną priminė įspūdingas muzikos ir šokio reginys (VIDEO)  2

Miesto progimnazijų pirmokų bėdos.  Iki tarybos posėdžio – bandymas susitarti su tėvais

Miesto progimnazijų pirmokų bėdos. Iki tarybos posėdžio – bandymas susitarti su tėvais  15

Joninių šventės atgarsiai – kaimas ir miestas švenčia skirtingai

Joninių šventės atgarsiai – kaimas ir miestas švenčia skirtingai  1

Bus skelbiami konkursai keturių rajono mokyklų direktorių pareigoms užimti

Bus skelbiami konkursai keturių rajono mokyklų direktorių pareigoms užimti  4

Štai kaip atrodo Žiobrių karalius. Skaniausius žiobrius Jurbarko krašte kepa Valteris Povilaitis iš Palėkių kaimo.

Palėkiškis žiobrių karalius: „Žuvis mus užaugino“  2

Projektų dienos – galimybė mokytis KITAIP

Projektų dienos – galimybė mokytis KITAIP  1

Gedulo ir Vilties diena. Istorikas priminė nepelnytai pamirštus du jurbarkiečius partizanus

Gedulo ir Vilties diena. Istorikas priminė nepelnytai pamirštus du jurbarkiečius partizanus  1

Eržvilkas kviečia į tradicinę „Antanų polką“

Eržvilkas kviečia į tradicinę „Antanų polką“  1

Prie tremtinių paminklo Jurbarko kapinėse pasiųsta jautri žinutė emigrantams  (video)

Prie tremtinių paminklo Jurbarko kapinėse pasiųsta jautri žinutė emigrantams (video)  1

Jurbarko krašte vyksta Gedulo ir Vilties dienai skirti renginiai

Jurbarko krašte vyksta Gedulo ir Vilties dienai skirti renginiai  1

Mūsų partneriai