Kuo Jurbarko kraštui svarbi Melno sutartis?

Viena iš svarbesnių datų šiais metais, betarpiškai siejama su Jurbarko rajonu, konkrečiai Mažosios Lietuvos etnografiniu regionu – Smalininkais – yra 1422 m. rugsėjo 27 d. Lenkijoje, netoli Torūnės, prie Melno ežero, pasiekta diplomatinė taika – pasirašytos paliaubos tarp Lenkijos karalystės, Lietuvos Didžiosios kunigaikštystės bei politinę galią praradusio Livonijos Ordino.

250 metų trukusi nuožmi kova tarp pagoniškos ir krikščioniškos Europos, konfliktuojančias šalis išsekino fiziškai ir materialiai. Mūsų valstybė jau sparčiai žengė civilizacijos pramintais takais, statė pilis, miestuose kūrėsi pirkliai ir amatininkai, iškilo bajorų luomo svarba. Kita vertus, kryžiuočiai, patyrę triuškinamą nesėkmę Žalgirio mūšyje, neturėjo jokios moralinės pareigos diktuoti savo sąlygas, reikalavimus, ką darydavo iki šiol.

Žinoma, tuo metu Lenkijos teritorijoje, Griunvalde 1410 m. liepos 15 d. įvykęs, turbūt žymiausias to meto Europoje, Žalgirio mūšis, visiškai de facto nepanaikino Ordino, kaip institucijos egzistavimo, tik sustabdė visiems laikams jų tolimesnį veržimąsi į slavų žemes.

Lenkija nuosekliai ir kryptingai savo pajėgomis bet kokia kaina siekė užimti jų sostinę- rezidenciją Marienburgą, atgauti Pamarį, Palenkę, Kulmo kunigaikštystę. Vokiečių feodalai savo ruožtu nesėdėjo sudėję rankų ir užsiėmė nuosekliu LDK autoriteto menkinimu prieš kitus Europos monarchus, Romos popiežių.

Pagrindine kliūtimi buvo valdovas Vytautas Didysis ir jo didžiulis autoritetas tarp Europos kunigaikščių. Su šiuo valdovu bičiuliavosi pats Vengrijos imperatorius Zigmantas Liuksemburgietis. Kaip žinome, vėliau visai nedaug trūko, kad 1429 m. Lucko suvažiavimo pritarimu būtų vainikuotas karaliumi. Paskaičius to paties Ordino šaltinius, slavų metraščius, profesoriaus Romo Batūros veikalus, mes aiškiai sužinome tiesą, kad valdovas savo žirgus girdė netgi Juodojoje jūroje.

Sunku pasakyti, kiek dar bičiulių, sąjungininkų mes netekome, pagal Melno sutartį atsisakę padėti čekams grumtis husitų karuose prieš geležimi ir kryžiumi ginkluotus vokiečių misionierius. Tuo metu viduramžių visuomenėje atsiskaitymai prieš tautą nebuvo reikalingas dalykas. Vyravo asmeninės ambicijos, mažiausiai paisant kito nuomonės. Neveikė jokios tarptautinės priežiūros institucijos, kaip dabar yra Europos Sąjunga, NATO, JTO. Tik prie Vytauto Didžiojo formuojasi parlamentarizmo užuomazgos, valstybės tarnautojų pareigybės, kanceliarija. Niekas nešaukdavo jokių posėdžių, nepildė scenogramų, protokolų. Iki XVI a. neturėjome savo rašto, nebuvo ir mokslo, kultūros poreikio. Apie mus liudijo vokiečiai, slavai, lenkai. Tačiau ir tie patys savo kronikas, metraščius rašė daugiau iš nuogirdų, ne pirmųjų lūpų, paliudijimų. Informacija dažnai būdavo „pagražinama“.

Šių dienų požiūriu priesaikos, įsipareigojimo sulaužymas yra traktuojamas kaip apkalta, grubus konstitucijos pažeidimas. Tuo tarpu LDK mentalitetas buvo pagrįstas jėga, narsa, kovingumu, visiškai numojant ranka į praeities pasisakymus ir t.t.

 Atrodytų, Mindaugas priima krikštą, karūnuojamas Vorutos pilyje (spėjama, tai dabartinė Vilniaus katedra) ir kokie dar gali būti tolimesni konfliktai, kovos su krikščioniškosios ideologijos nešėjais? Tačiau jau po kelių metų vyksta atsakomieji žygiai prieš riterius, Durbės mūšyje pelkėse paskendo dešimtys Ordino brolių. Tokiu pačiu principu elgėsi sostinės Vilniaus įkūrėjas Gediminas, savo laiškais raginęs čia kurdintis įvairių profesijų atstovus, o pats su didžiausiu pasimėgavimu stebėjęs rūkstančius kryžiuočių pilių nuodėgulius.

Pasak VU profesoriaus, medievistikos tyrinėtojo Rimvydo Petrausko, mūsų neturi gluminti Vytauto Didžiojo elgsena, kuomet jo vardas keistas bene 30 kartų, kartu su priesaikų sulaužymu vardan savo siekių atsiimti tėvo Kęstučio tėvoniją Trakus. Visiškai nesvarbu, kad būdamas dvylikos metų, regėjo Kauno pilyje žūstančio brolio Vaidoto kančias, kad užsitikrinti sąjungininkus karinėje kampanijoje prieš pusbrolius Jogailą ir Skirgailą – lankstytasi prieš amžinus priešus kryžiuočius.

Todėl reikėjo kažkada sudėti lemiamus akcentus nesiklostančiuose LDK, Lenkijos karalystės, Ordino tarpusavio santykiuose, kad šių valstybių aukščiausios galvos pagaliau jaustų pagarbą vienas kitam (Lietuva, kad ir kaip spyriojosi, 1387 m. pasikrikštijo; Žemaitija truputį vėliau).

Yra išlikusi 1417 metų kryžiuočių ordino magistro privilegija valdovui Vytautui Didžiajam leisti pramogai medžioti žvėrelius. Klaipėdos kraštas, su 1252 m. pastatytu Memelburgu, iki pat 1923 metų išliko vokiečių jurisdikcijoje, 1525 m. įsteigta Prūsijos hercogystė, kunigaikštystė, vėliau – Vokietijos imperija su savomis tradicijomis, papročiais, administravimu, teisės aktais.

Melno sutartimi Vytautas Didysis atgauna Sūduvą, jo neginčytina nuosavybe tampa žemaičiai.

Antšvenčių miške, Smalininkų sen., Jurbarko raj. pravažiuojančius automobilius, turistus pasitinka originalus medinis koplytstulpis su žvėrių ir lietuvio kario ornamentika bei stendas su įrašu, kuo reikšminga būtent ši vieta ir Melno taika. Šalia platus griovys, kuris driekiasi iki pat Smukučių, Žirniškių.

Būtent čia nubrėžta punktyrinė linija tarp Mažosios ir Didžiosios Lietuvos. Čia XVIII- XIX a. kaip svarbus prekybinis centras su patogiu uostu, vėliau ir geležinkelio linija, iškilo Smalininkų miestas. Iš čia laivai, prikrauti įvairių prekių, keliavo į Tilžę, Ragainę, Karaliaučių, Įsrutį, Gumbinę. Čia caro žandarai gaudė iš Prūsijos per rubežių bandžiusius patekti knygnešius, duonterbėse ir visais kitais įmanomais būdais gabenusius draudžiamą spaudą – knygas, elementorius, kalendorius ir kt. Smalininkuose ne kartą lankėsi žymiausias Mažosios Lietuvos spaustuvininkas Martynas Jankus, kurio atminimas gyvas Bitėnų miestelyje įsteigtame muziejuje su gausiomis ekspozicijomis iš spaudos draudimo laikotarpio.

Garsus kalbininkas Arnoldas Piročkinas yra aprašęs Smalininkų-Pašvenčio muitinės darbą. Čia gyveno ir dirbo 1923 m. Klaipėdos sukilimo dalyvis, karininkas Konstantinas Kondratavičius, kurio veikla dar tikrai sulauks deramo įvertinimo ir paminėjimo.

Su didžiausia pagarba vietiniai gyventojai atsimena tautodailininkę Lidiją Meškaitytę, lietuvybės tradicijas puoselėjusią Aldoną Karvelytę-Preikšaitienę, 2002 metų mokslinei ekspedicijai pateikusiai vertingos informacijos, patekusios į Mažosios Lietuvos enciklopedijos III tomą. Čia visada laukiami tokie garbūs profesoriai kaip Martynas Purvinas, Vytenis Almonaitis, rašantys žinynus apie Nemuno krašto miestelius.

Istorija yra vertinga tiek, kiek mes patys ją saugome, puoselėjame. Iš praeities semiamės stiprybės ir stengiamės ateityje nedaryti klaidų. Stabtelkime ties Antšvenčiais, suraskime laisvesnę atokvėpio minutę prisiliesti prie istorijos pėdsakų