Kraštietis, uždegęs „Žiburėlį“ visos Lietuvos vaikams

Kraštotyrininkas iš Girdžių Vytautas Lekutis „Mūsų laiko“ skaitytojams vėl atveria savo neišsemiamus lobynus – išsaugotus unikalius su Jurbarko kraštu susijusius leidinius bei primena iškilius kraštiečius. Šį kartą Vytautas pats papasakos apie pedagogą, pasakų kūrėją, žurnalų vaikams steigėją ir leidėją Antaną Giedraitį-Giedrių. Šį iškilų Jurbarko krašto sūnų garsina jo vardu pavadinta Jurbarko miesto gimnazija bei iki šių dienų išlikę ir daugiau kaip šimtą metų skaičiuojantys jo leisti vaikams skirti laikraščiai bei knygelės. Šį įdomios biografijos šviesuolį prisiminti yra ir ypatinga proga – 2022-aisiais sukanka 130 metų nuo jo gimimo bei 45 metai – nuo mirties. Priminsime, kad Antanas Giedraitis-Giedrius gimė 1892 m. balandžio 4 d. Lukšių kaime, Jurbarko rajone, mirė – 1977 m. rugpjūčio 29 d. JAV.

Kraštotyrininkas Vytautas į redakciją atvyko nešinas nemažu pluoštu A. Giedraičio-Giedriaus leidinių, tarp jų – laikraščio „Šaltinis“ priedo „Šaltinėlis“, skirto Lietuvos bernaičiams ir mergaitėms, viršelis (1907 metai), 1920 m. kovo 1 d. vaikų laikraštis „Žiburėlis“, 1927 ir 1929 metais išleistas vaikų laikraštis „Saulutė“ (šio laikraščio numeriai išeidavo du kartus per mėnesį). Galėjome pasklaidyti ir A. Giedriaus sukurtas knygutes „Kasdieninės pasakos“, „Miškinis. Apsakymėlis“; Krislelio vardu pasirašytą knygą „Iš Nemuno...“. Vytautas atkreipia dėmesį į kai kurių leidinukų viršelius, kuriuos puošia žymaus dailininko Kazio Šimonio piešiniai. Pasirodo, K. Šimonis buvęs ir mėgstamiausias poeto Maironio dailininkas.

Jei ne V. Lekutis, dalis leidinukų šių dienų tikrai nebūtų sulaukę – būtų atsidūrę šiukšlyne ar tiesiog sudeginti. Šis kraštotyrininkas domisi viskuo, kas susiję su Jurbarko kraštu. Ne veltui beieškančius detalesnės informacijos apie Jurbarko krašto žmones netgi muziejininkai nukreipia pas Vytautą Lekutį arba pas dar vieną kraštotyrininkę, Reginą Kliukienę. Na, o į „Mūsų laiką“ siūlydamas priminti A. Giedraičio-Giedriaus istoriją kreipėsi pats Vytautas.

Vytauto pasakojimas apie iškilų kraštietį remiasi anksčiau parašytais straipsniais bei prisiminimais apie A. Giedraičio-Giedriaus veiklą. Knygoje „Jurbarkas“ (1996 m.) straipsnyje „Uždegęs žiburėlį Jurbarke“ Jonas Linkevičius rašė: ,,prisimename jo parašytas knygas, pedagoginį darbą, triūsą „Saulės“ progimnazijoje, stabtelime prie jo namelio Barkūnuose ant Nemuno skardžio“.

Vertinamas kaip pasakų kūrėjas

A. Giedraitis-Giedrius, baigęs Jurbarko pradinę mokyklą, toliau mokėsi privačiai. Gana anksti pajuto potraukį kurti, o nuo 1909 m. pradėjo spausdintis lietuviškuose laikraščiuose, pirmiausia– katalikiško žurnalo ,,Šaltinis“ priede ,,Šaltinėlis“, pirmame specialiai vaikams skirtame leidinėlyje. Pirmojo pasaulinio karo metais Rusijoje, Voroneže, įsigijo mokytojo teises, dirbo lietuviškoje mergaičių gimnazijoje, studijavo mokytojų institute. Kalbininko Jono Jablonskio paragintas ėmė daugiau rašyti.

Poetas Bernardas Brazdžionis vokiečių okupacijos metais toliau leistame „Žiburėlyje“ dideliame straipsnyje „Lietuvių vaikų literatūra“ (1942–1943) pažymi, kad be vienos kitos išėjusios knygelės vaikams ypač minėtinas 1917 m. leistas „Vaikų knygynėlis“. Šioje serijoje išėjo 18 nedidelių 30–40 puslapių knygučių. Daugiausia knygučių parašė Vaižgantas, Pranas Mašiotas ir Antanas Giedrius. A. Giedrius išleido knygeles „Iš mokslo dienų. Simukas“, ,,Trys pasakos“, „Eglaitė“ (scenos vaizdeliai). Straipsnyje „Giedriaus pasakų pasaulis“ B. Brazdžionis rašo, kad po Prano Mašioto žymiausias šiame laikotarpyje vaikų rašytojas, be abejonės, yra A. Giedrius. Pasakų, apysakų, eilėraščių, scenos vaidinimų jo yra išleista apie 30 knygų. Iki 1925 m. išėjo šešios žymiausios A. Giedriaus sukurtų pasakų knygutės „Trys pasakos“, „Keturios pasakos“,  „Devynios pasakos“, „Gailutė“ ir kt. 1925 m. išleista didelė rinktinė pasakų knyga „Sutemų šnekos“, kurioje 21 pasaka. Ne visos jos vienodo dydžio ir ne visos vienodo literatūrinio lygio. A. Giedriaus pasakose vyrauja gerasis pradas. Kaip pažymi B. Brazdžionis, A. Giedriaus pasakų fantastiškieji burtai vartojami ne tam, kad vaizduotę dirgintų, bet tam, kad tarnautų gėriui, teisingumui, tiesai laimėti, geriems darbams ir gerai širdžiai gauti viršų. 1930 metais išleistas leidinys „Pasakos“, kuriame sudėta 70  ilgesnių ar trumpesnių A. Giedriaus atpasakotų, dailininko Kazio Šimonio iliustruotų, liaudies pasakų. Tai yra gražiausias mūsų literatūroje pasakų rinkinys. Iš daugelio A. Giedriaus prozos knygų išskiriant pačias reikšmingiausias, susidaro netrumpas sąrašas: „Miškinis“. „Doriukas“, „Šlubys“. 1942 metais išleista literatūrinių pasakų knyga „Kasdieninės istorijos“.

Iliustruotos garsaus dailininko

Beveik visos A. Giedriaus knygos buvo iliustruotos garsaus dailininko Kazio Šimonio. 1942–1943 metais išleistuose ,,Žiburėlio“ numeriuose, aprašydamas vaikų literatūrą, B. Brazdžionis apie K. Šimonio iliustruotas A. Giedriaus knygas rašo: ,,Šimonio stilius ypač tinka pasakoms. Sunku įsivaizduoti, kaip kitaip galėtų atrodyti pasakų gamtovaizdžiai, medžiai, gėlės, žmonės, karalaitės, seneliai. Daug lietuviškos, brangios širdžiai šilumos ir nuotaikos ir jo realistiniuose, savotiškai stilizuotuose vaizdeliuose“.

„Žiburėlio“ steigėjas ir leidėjas

Kitas didelis A. Giedraičio-Giedriaus veiklos baras – žurnalų, skirtų vaikams, įkūrimas, leidimas ir redagavimas. Prof. Arnoldas Piročkinas rašė, kad pirmasis Nepriklausomoje Lietuvoje vaikams skirtas žurnalas „Žiburėlis“ pasirodė 1920 m. sausio 1 d., o jį įkūrė ir redagavo Antanas Giedraitis-Giedrius. Taip buvo atgaivinta 1914 m. nutrūkusi Seinuose leisto „Šaltinėlio“ tradicija.

Įdomu, kad apie „Žiburėlį“ buvo paskelbtas straipsnis ir vokiečių okupacijos metais ėjusiame dienraštyje ,,Į laisvę“. 1942 m. dienraščio numeryje slapyvardžiu  A. Vt-kus pasirašęs autorius straipsnyje ,,Žiburėliui 22 metai“ rašo: ,,1920 m. pradžioje jaunimo rašytojo ir lietuviškos pasakos gaivintojo A. Giedraičio-Giedriaus pastangomis ir rūpesčiu Jurbarke pasirodė lietuviškajam jaunimui skirtas žurnalas „Žiburėlio“ vardu. Pirmieji „Žiburėlio“ žingsniai buvo gana sunkūs. Trūko lėšų, buvo jaučiama bendradarbių stoka bei visa eilė kitokių sunkumų. Tačiau jaunimui – ateities žiedui – nebuvo skirta jokio laikraščio, nekalbant apie žurnalą. Pirmieji „Žiburėlio“ numeriai buvo spausdinami Tilžėje. Kuklus tada buvęs „Žiburėlis“, tačiau jaunose sielose jis skiepijęs tėvynės meilę, prisirišimą prie gimtosios žemės ir jaunieji „Žiburėlio“ skaitytojai siekimus suprato“.

1923 m. pasikeitė redakcijos adresas. Iki tol buvo rašoma: „Jurbarkas, Naujoji gatvė, Nr. 4, A. Giedraičiui“. Dabar žurnalas buvo perkeltas į Kauną ir jį perėmė Lietuvos Raudonasis Kryžius, o redaktoriumi tapo valdybos pirmininkas Rokas Šliūpas.

Tolimesnis „Žiburėlio“ likimas

Toliau dienraštyje „Į laisvę“ rašoma: ,,Taip „Žiburėlis“ sėkmingai lanko laikas nuo laiko jaunuosius lietuviukus mieste ir kaime iki pat 1941 m. – bolševikų invazijos – metų. Jėga užgrobę kraštą ir klasta pavergę tautą, bolševikai negalėjo pakęsti viso to kas lietuviška – neaplenkė ir spausdinto lietuviško žodžio. Drauge su kitais lietuviškais laikraščiais bei žurnalais buvo uždarytas ir ,,Žiburėlis“.

Ištisus bolševikų okupacijos metus „Žiburėlis“ „atostogavo“. Išvijus bolševikus Lietuvos Raudonasis Kryžius vėl pradėjo rūpintis ,,Žiburėlio“ leidimu ir 1941 m. vasarą žurnalas vėl pasirodė. Šio seniausio vaikų žurnalo artimiausi bendradarbiai buvo B. Brazdžionis, Vyt. Tamulaitis, St. Būdava, ,,Žiburėlio“ steigėjas A. Giedraitis-Giedrius ir kt., kurie šias pareigas ėjo iki 1944 vasaros.

Bolševikinės okupacijos metai „Žiburėlio“ bendradarbių ratą gerokai susiaurino. Sovietai ištrėmė nuolatinius bendradarbius V. Bičiūną, A. Steponaitį, dail. Burbą, dail. Adomą Smetoną (Lietuvos Respublikos prezidento Antano Smetonos brolio Mykolo sūnus, miręs Sibire 1942 m.) ir kt. Be to, iš miestų bei kaimų buvo ištremta daug mokytojų, kurie taip pat vienu ar kitu būdu talkininkavo „Žiburėliui“.

Antrasis žurnalas „Saulutė“

Praradęs vieną žurnalą, A. Giedraitis neilgai trukęs ima kurti planą leisti kitą. Prof. A. Piročkinas rašo, kad ,,jo svajonę remia keli jurbarkiškiai. 1924 m. jis su broliu Juozu, gimnazijos mokytoju Albertu Šileriu ir Teodoru Šuravinu, įsteigia bendrovę „Pasaka“, kuri imasi finansuoti naują ,,Saulutės“ žurnalą. 1925 m. sausio 1 d. išeina pirmasis numeris. Jis pasirodo puošnesnis, patogaus formato, gero popieriaus, ryškaus šrifto, daugiau iliustracijų. Žurnalą ypač patrauklų darė oficialaus jo dailininko K. Šimonio iliustracijos. Vėliau prie K. Šimonio prisidėjo kitas dailininkas – Adomas Smetona (1901–1942), dažnam numeriui piešęs paveikslėlių serijas – pasakojimus“. Žurnalas buvo leidžiamas normaliai, o 1929-aisiais dar pastorėjo ir atšventė savo 100-ąjį numerį.

Deja, jau 1930 m. „Saulutė“ pastebimai sumenko. Kaip pažymi prof. A.Piročkinas, ,,žurnalo žlugimo nepranašavo tvirtas prenumeratorių kontingentas. Lietuvos Švietimo ministerija pradžios mokykloms prenumeravo 2400 „Saulutės“ egzempliorių. Likusius 600 egzempliorių užsisakydavo individualūs prenumeratoriai. Ir vis dėlto 1932 m. pradžioje „Saulutė“ sustojo.

Be redaktoriaus žurnalui rašė K. Bajerčius, St. Balčytis, B. Brazdžionis, I. Vasiliauskaitė-Giedraitienė, Pr. Mašiotas, T. Šuravinas ir kt.“.

„Žiburėlį“ ir „Saulutę“ spausdino Mažosios Lietuvos patrioto Enzio Jagomasto spaustuvė „Lituania“ Tilžėje.  Ši spaustuvė dar išleido A. Giedriaus „Iš mokslo dienų“ (1921), I. Giedraitienės „Katinėlis ir gaidelis“ (1921), A. Giedriaus, pasirašiusio slapyvardžiu Krislelis, apsakymų ir eilių rinkinį „Iš Nemuno...“ (1922 m).