Kraštietis rašytojas Gasparas Aleksa: „Baik cirkus, Cvirka!”

Straipsnis  1 komentarų
AŠrifto dydis+- Spausdinti

Dar šiemet pasirodęs mūsų kraštiečio rašytojo, poeto, publicisto, kultūros veikėjo, gyvenančio Veliuonoje, Gasparo Aleksos biografinis romanas apie talentingą rašytoją ir politinį veikėją Petrą Cvirką (1909–1947), gana intriguojančiu pavadiniu „Baik cirkus, Cvirka“, jau spėjo sulaukti ir skaitytojų, ir kritikų dėmesio. Nors pandemijai siaučiant plačiajai visuomenei šio romano pristatymo dar nebuvo, tačiau tiek pati kūrinio tema, jos aktualumas, tiek ir jį parašiusio rašytojo G. Aleksos asmenybė traukte traukia sužinoti daugiau – kas paskatino imtis šios temos. Juolab, kad ir knygos autorius, ir jos vaizduojamas personažas yra tikri mūsų kraštiečiai.

Gasparas Aleksa interviu „Mūsų laiko“ skaitytojams atskleidžia, kas paskatino jį imtis šios temos ir giliau pažvelgti į sunkios mums visiems istorijos užkulisius bei žmogiškosios prigimties sudėtingumą.

Kaip kilo idėja sukurti romaną?

Veliuonos miestelis, Klangių ir Antkalnės kaimai buvo ta erdvė, kurioje augo ir brendo rašytojas.

Mano tėvų kaimynai Petro Cvirkos kūrinius su autografais išsaugojo per karo suirutes ir pokario žudynes. Eilėraščių rinkinį ,,Pirmosios mišios“, ,,Kasdienių istorijų“ apsakymus, ,,Nemuno šalies pasakas“ perskaičiau dar paauglystėje.

Cvirka dažnai lankydavo kaimynystėje gyvenusį dėdę, ateidavo ir į mūsų namus apsikirpti plaukų, nors aš buvau per mažas, kad tai atsiminčiau. Apie rašytojo jaunystę daug įvairių atsiminimų išgirdau iš jo dėdės Juozo, iš buvusių kaimynų – Bronės Januškienės ir Juliaus Veličkos.

Ypač įdomios buvo mokytojo Stasio Liutvinavičiaus pamokos. Mokytojas buvo surinkęs daug įvairių atsiminimų iš rašytojo bendraamžių ir giminaičių. Jo dėstymą ir šiandien atsimenu. Mes, Veliuonos krašto vaikai, mokėmės tose pačiose patalpose, sėdėjome tuose senuosiuose suoluose, kuriuose kadaise mokėsi ir išdaigas krėtė būsimasis rašytojas.

Kad galėčiau aprašyti Petro Cvirkos gyvenimą, nusprendžiau tik išleidęs 5 romanus. Man rūpėjo atsakyti į daugelį klausimų, pavyzdžiui, kodėl Cvirka tapo sovietų režimo šalininku? Kodėl taip anksti mirė?

Pasak jūsų, P. Cvirka – tragiško likimo tėvynainis. Kokį jo portretą siekėte atskleisti romane?

Tokį ir siekiau – tragišką...

Rašytojas nebuvo joks rimtas politikas. Komunistams jis rūpėjo tik todėl, kad buvo talentingas ir populiarus – lygiai kaip Salomėja Nėris. Petro Cvirkos talentą liudija dvi „Sakalo“ leidyklos premijos, skirtos už romaną ,,Žemė maitintoja“ ir už novelių rinkinį ,,Kasdienės istorijos“, bei smetoninės švietimo ministerijos piniginė dotacija kelionei į Vakarų Europos šalis.

Man buvo svarbu parodyti, kaip talentingas rašytojas, kilęs iš neturtėlių, buvo viliojamas ir įpainiotas į stalininį-komunistinį voratinklį. Anuomet visa Europa buvo apraizgyta sovietų kultūros organizacijomis, kurios iš tikrųjų buvo specialiųjų tarnybų lizdai. Paryžiuje susižavėjęs marksizmu, grįžęs į Lietuvą Cvirka ieškojo Karlo Markso pasekėjų tuometėje Lietuvoje. Komunistų pogrindis iš pradžių jį atstūmė, o vėliau, kai iš pogrindžio išėjo, priėmė labai mielai.

Nemažą įtaką jauno rašytojo simpatijoms lėmė ir mokytojas Petronis, su kuriuos Petras Cvirka susidūrė Vilkijos progimnazijoje. Petronis buvo valstiečių liaudininkų atstovas Lietuvos Seime. Reikia nepamiršti, jog anaiptol ne visos tuometės politinės jėgos liaupsino Antano Smetonos valdžią, kaip dabar mes kartais bandome pavaizduoti.

Šiandien didžiausi kaltinimai Petrui Cvirka ir Salomėjai Nėriai metami už tai, kad ,,parvežė į Lietuvą Stalino saulę“. Keista, kad kaltintojai „nežino“, jog paskutiniame tuometės vyriausybės posėdyje buvo nutarta įsileisti į šalį raudonąją armiją. Tam pritarė trys generolai – Pundzevičius, Vitkauskas ir Raštikis, nors buvo prisiekę ginti Lietuvą nuo bet kokio priešo.

Dažnai Cvirka kaltinamas ir tuo, kad gerai žinojęs, ko galima tikėtis iš sovietų, o generolai, turėję Lietuvos žvalgybos informaciją, girdi, nežinoję nieko...

Romane aš nei teisinu Petrą Cvirką, nei smerkiu. Pasmerkti ar reabilituoti – ne mano, o skaitytojų rūpestis.

Kaip vertinate rašytojo originalią kūrybą?

Pavyzdžiui, romanas ,,Žemė maitintoja” yra nuostabus romanas apie šeimą, apie vyriškumą ir moteriškumą. Smetonos laikais, kaip jau minėjau, už jį rašytojas gavo ,,Sakalo“ premiją. O apie jo novelių meistriškumą yra pasisakę pripažinti mūsų prozinikai, dabar jau patys tapę klasikais, taip pat ir gavusieji Petro Cvirkos literatūros premiją – Henrikas Algis Čigriejus, Juozas Aputis...

Prabėgus dešimčiai dienų po rašytojo mirties vienas didžiausių XX a. lietuvių poetų Nyka-Niliūnas savo dienoraštyje įrašo štai ką: ,,Šalia Grušo ir Vaičiulaičio Cvirka buvo vienas pačių talentingiausių ketvirtojo dešimtmečio beletristų“.

Mums, veliuoniškiams, tai daug reiškia.

Kokiam skaitytojų ratui knyga pirmiausia skirta?

Visiems, kurie domisi literatūra, paremta tikrais istoriniais faktais, tačiau nebijantys ir fantazijos.

Kada knyga bus pristatyta plačiajai visuomenei, kur bus galima ją įsigyti?

Knygą galima atsisųsti internetu, įsigyti Lietuvos rašytojų leidykloje per kurjerių tarnybą, turiu dar keliolika parduodamų egzempliorių ir aš pats.

Tie, kas seka veidaknygės paskyrą ,,Veliuonos biblioteka“, gali paklausyti mano ir Violetos Šoblinskaitės pašnekesių apie šį romaną. Kada galėtume su skaitytojais susitikti gyvai? Priklausys nuo situacijos Lietuvoje. Kol kas, deja, turime bendrauti virtualiai.

Jūsų nuomonė apie P. Cvirką kaip asmenybę ir rašytoją. Yra įvairiausių – nuo visiško jo kūrybos eliminavimo iki rašytoją ginančių pasisakymų.

Atsakymą lyg jau ir žinote, nes teigiate: pasak manęs, P. Cvirka – tragiško likimo tėvynainis. Pridurčiau, jog rašytojas nuo mažų dienų buvo spalvinga asmenybė. Juokingų išdaigų prasimanydavo ne tik namie, bet ir mokykloje. Tarkime, per pamoką klasėje pasirodo mokyklos katinas su klasiokės kaspinu padabinta uodega. Visus, net mokytoją, ima juokas. O bausmės nusipelno, kai kokiai mergytei į knygų terbelę prileidžia peliukų.

Vilkijos progimnazijoje jo nemėgo mokytojai-kunigai, nes klasės lentoje dažnai nupiešdavo jų karikatūras, pašiepiančias polinkį kortuoti. Kai atėjo metas gauti progimnazijos baigimo pažymėjimą, supykusieji už karikatūras bandė atsikeršyti – neišduoti dokumento.

Tarpukariu ir sovietmečio pradžioje Cvirka humoro neatsisakė, taikliai parodijuodavo draugus ir priešus. Gal dėl to ir komunistų pogrindis juo nepasitikėjo. Pasak Sniečkaus, Cvirką į rimtą politinį darbą priimti rizikinga, jis tuojau išplepės visas paslaptis, net to nejausdamas.

Ar radote liudijimų, kad Cvirka gailėjosi savo komunistinės veikos.

Savo ausimis girdėjau Juliaus Veličkos, mano krikšto tėvo, liudijimą prieš pat mirtį. Jis sirgo sunkia nepagydoma liga ir man teko jį gydyti. Su rašytoju jiedu buvo geri bičiuliai, Cvirka, atvykęs į Veliuoną, visada apsilankydavo Veličkų namuose. Visą gyvenimą slėpė didžiausią paslaptį, kurią išgirdo per Cvirkos paskutinį apsilankymą. Rašytojas suprato klydęs ir pasisakė mano krikšto tėvui norįs parašyti kūrinį, kuriame atskleisiąs visą tiesą apie okupantų tvarką. Cvirka buvo labai susijaudinęs, net verkė.

Kam galėjau apie tai papasakoti? – klausė manęs Julius Velička. – Juk kam nors prasitaręs, kad Cvirka man sakė: „Juliau, tu net neįsivaizduoji, į kokio smako gerklę mes papuolėm“, būčiau atsidūręs Sibire.

Kaip paprastam skaitytojui susigaudyti šioje dviprasmiškoje situacijoje ir kiek kūrėjo asmenybė turėtų būti atsiejama nuo kūrybinio palikimo.

Tautos istoriją privalome priimti tokią, kokia ji buvo. Sėsdamas rašyti romano visada pasąmonėje turėjau ištarą, kurią radau Julian Barnes knygoje ,,Flobero papūga“: kodėl praeitis turi priimti mūsų žaidimo taisykles?

Ir šiandien mes nuolatos išgyvename dviprasmybę, kasdien turime apsispręsti, kaip elgtis vienoje ar kitoje gyvenimo situacijoje, kad anūkai ir proanūkiai, vertindami praeitį, nevadintų mūsų koloborantais ir išdavikais.

Juk matome, kaip genderizmas veržiasi į mūsų gyvenimą: jau vaikas galės pasirinkti lytį, šeima nebebus šeima, o tik ,,namų ūkis”, vyras ir moteris – tik partneriai. Žmogaus prigimtį norėjo pakeisti komunistai – jiems nepavyko, dabar naujieji ,,sielų ir kūnų inžinieriai“ imasi to paties. Tyliai pritardami sulauksime naujų ,,namų ūkių“ ir žmonių rūšių. Skaitau didžiausiame šalies dienraštyje: Kazachstane vyras susituokė su gumine lėle. Kodėl tad nesusituokus su šunimi, su ožka?  O štai viena norvegė atrado esanti ne mergina, bet mergina-katė. Kodėl ne? Ir vaikšto keturiomis ir miaukia visur, kur benueitų. Juk laisvė – be ribų, o jei dar ją įteisinsime teisės aktais...

Tik sveikas protas padeda žmogui susigaudyti bet kokioje situacijoje. Tam ir rašiau romaną, kad geriau suprastume, kokiais metodais veikiant žmogų galima įpainioti į išdavystės voratinklį.

Aš žinau tik tiek: Petras Cvirka geriausius savo kūrinius parašė tarpukario Lietuvoje. Jie puikūs ir yra lietuvių literatūros aukso fonde.

Kaip šis karantino laikotarpis veikia rašymo ypatumus, procesą. Ar sunkiau, o gal kaip tik lengviau atsidėti kūrybai, kai reikia daugiausia laiko praleisti namuose? Ko labiausiai pasigendate šiuo laikotarpiu? Ką rašote šiuo metu, ar turite kūrybinių planų?

Rašytojas nuolatos kūrybiniame karantine. Todėl pandemija manęs netrikdo. Šiuolaikinės technologijos leidžia bendrauti su pasauliu, su skaitytojais. Trūksta tik susitikimų su giminaičiais, su bičiuliais.

Džiaugiuosi, kad su žmona Violeta gyvename puikiame gamtos kampelyje, kad kasdien pro langą matau Nemuną, kad į kiemą atskrenda zylės, juodieji strazdai, kiauksi kuosos, liuoksi voverės.

Su kūrybos aistra grumiasi kitas mano užsiėmimas, tai vynuogių vyno brandinimas. Naujas kūrinys kaip ir geras vynas turi subręsti. Turi mokėti išsirinkti mieles, kad jos šitam Dievo vaisiui suteiktų puikų skonį. Naujam kūriniui atsirasti reikia trejeto metų. Tiek pat laiko bręsta ir geras vynas.

Romaną, kurio veiksmas vyksta Šventojoje Žemėje, jau pradėjau. Tačiau apie kūrybinius planus nesu linkęs plačiai plepėti. Pakalbėsim, kai parašysiu.

Dėkojame už pokalbį.

 

Projektas: „Didingoji Veliuona – 2021-ųjų Mažoji Lietuvos kultūros sostinė“.

Straipsnis  1 komentarų
Naujienos iš interneto

Rekomenduojame perskaityti

Tarpukario Bišpilį gaubė šiurpios paslaptys (surinkome negirdėtas legendas)

Tarpukario Bišpilį gaubė šiurpios paslaptys (surinkome negirdėtas legendas)  0

„Kanabėkas“ respublikinio konkurso metu 1989 m. kovo 18 d.  Klaipėdos žvejų ir sporto rūmuose.

Lietuva garsi „Žalgiriu“, Jurbarkas – „Kanabėku“  0

1912 metais įamžinti kasinėjimai. Darbininkai Veliuonos piliakalnyje.

Negirdėtos Veliuonos piliakalnių istorijos: nuo prasmegusio dvaro iki slapto tunelio (su archeologo komentaru)  0

Lietuvos laivyno šimtmečiui skirta paroda priminė apie Jurbarką, pirmąjį Lietuvos jūrų uostą

Lietuvos laivyno šimtmečiui skirta paroda priminė apie Jurbarką, pirmąjį Lietuvos jūrų uostą  0

„Veliuona – Mažoji Lietuvos kultūros sostinė 2021“ metus pradėjo virtualiomis istorijomis

„Veliuona – Mažoji Lietuvos kultūros sostinė 2021“ metus pradėjo virtualiomis istorijomis  0

Monografija apie Viešvilę jau spaustuvėje, tačiau užsakytiems egzemplioriams trūksta lėšų

Monografija apie Viešvilę jau spaustuvėje, tačiau užsakytiems egzemplioriams trūksta lėšų  0

Lietuvos partizanų kautynių ir žūties vieta, Varnaičių k.,

Į Kultūros vertybių registrą įrašyta 10 Jurbarko rajono kultūros paveldo objektų  0

Keturi nauji meno kūriniai papuošė Kauno gatvę

Keturi nauji meno kūriniai papuošė Kauno gatvę  0

Kauno gatvėje įamžintos žiobrinės ir savitarpio pagalbos kredito draugija

Kauno gatvėje įamžintos žiobrinės ir savitarpio pagalbos kredito draugija  2

Tarptautiniame almanache – ir trijų jurbarkiečių poezija

Tarptautiniame almanache – ir trijų jurbarkiečių poezija  0

Kultūros paveldo departamentas dar kartą kreipiasi į aštrių pojūčių mėgėjus

Kultūros paveldo departamentas dar kartą kreipiasi į aštrių pojūčių mėgėjus  0

Kuriamas Jurbarko prekės ženklas: siūlo prisistatyti Rojaus kelio sostine

Kuriamas Jurbarko prekės ženklas: siūlo prisistatyti Rojaus kelio sostine  9

Panemunės pilyje pristatoma skulptūrų paroda „Būvis“

Panemunės pilyje pristatoma skulptūrų paroda „Būvis“  0

Baltosios lazdelės diena Jurbarke paminėta kūrybingai

Baltosios lazdelės diena Jurbarke paminėta kūrybingai  0

Rasai Grybaitei įteiktas svarbiausias Lietuvos dailininkų sąjungos apdovanojimas (VIDEO)

Rasai Grybaitei įteiktas svarbiausias Lietuvos dailininkų sąjungos apdovanojimas (VIDEO)  2

Gamtininko užrašai: rugsėjui išeinant

Gamtininko užrašai: rugsėjui išeinant  0

Jurbarkas įkvėpė parašyti trilerį apie šalies žydų istoriją

Jurbarkas įkvėpė parašyti trilerį apie šalies žydų istoriją  1

Bibliotekos sienas papuošė meno mokyklos suaugusiųjų mokinių piešiniai (nuotraukos)

Bibliotekos sienas papuošė meno mokyklos suaugusiųjų mokinių piešiniai (nuotraukos)  0

Tris VILIJAS vienija kūryba ir sentimentai Jurbarko kraštui

Tris VILIJAS vienija kūryba ir sentimentai Jurbarko kraštui  0

Vinco Grybo memorialiniame muziejuje atidaroma lauko ekspozicija

Vinco Grybo memorialiniame muziejuje atidaroma lauko ekspozicija  0

Europos paveldo dienos Stakiuose

Europos paveldo dienos Stakiuose  0

Europos paveldo dienos Jurbarke - kaip niekada turtingos renginių

Europos paveldo dienos Jurbarke - kaip niekada turtingos renginių  0

Tapytojų pleneras Veliuonoje

Tapytojų pleneras Veliuonoje  0

Glinskiečiai devintą kartą pagerbė ryškiausius aktorius

Glinskiečiai devintą kartą pagerbė ryškiausius aktorius  2

Mūsų partneriai