Knygų vaikams ir paaugliams apdovanojimą pelnė – „Grybo auksas“

 Linos Itagaki ir Rasos Grybaitės istorinė komiksų knyga „Grybo auksas“ (leidykla „Artseria“) pelnė „IBBY geriausių 2021 m. knygų vaikams ir paaugliams“ apdovanojimą – premiją už geriausią pažintinę knygą – už kūrybišką autentiškumo ir fikcijos derinį, organišką teksto ir vaizdo jungtį, jautrų dėmesį išskirtinei Lietuvos meno asmenybei, rašoma IBBY Lietuvos skyriaus pranešime žiniasklaidai.

Apdovanotos knygos autorės: siekiame perduoti žinią apie kažkada, „kažkokiame Jurbarke“ gyvenusį vieną iš svarbiausių Lietuvos paminklų kūrėjų.

Su autorėmis apie istorinio komikso kūrimo ypatumus ir artumą nepažintam seneliui kalbėjosi Laimutė Adomavičienė.

– Nors senelio, garsaus skulptoriaus Vinco Grybo nesate mačiusi, bet apie jį daug girdėjote iš Jūsų močiutės Kunigundos Grybienės, kitų artimųjų. Kuo Jums labiausiai imponuoja senelis? Kokią svarbiausią mintį norėtumėte perduoti komikso skaitytojams – paaugliams ir jų tėvams?

Rasa Grybaitė: – Kol esi mažas, jaunas vaikas, jei nebūni sutikęs, kalbėjęs, lietęs „to“ žmogaus, tai apie jį ir negalvoji – jis tavo gyvenime ir neegzistuoja. Santykis su tuo niekada nematytu žmogumi keičiasi, kai tu pats keitiesi, kai augi, kai domiesi, kai suvoki ir vis labiau įsijauti, kad gyvenime niekada neturėsi ryšio su labai artimu bei brangiu žmogumi. Tą begalinį liūdesį ir ilgesį pirmiausia pajutau per tėtę, kuris labai skaudžiai išgyveno savo tėvo netektį.

O kai tapau gerokai suaugusi, panašiai tokio amžiaus, kokio savo laiku buvo Vincas Grybas, kada jis pats sprendė, ką ir kaip darys, kur eis, kur važiuos, pas ką studijuos, žodžiu, kai turėjo savo nuomonę, savo matymą, pajutau tokį „tikrovišką“ artumą niekada nematytam seneliui. Aš jaučiu, kad tai buvo „mano žmogus“. Jis man imponuoja daug kuo. Aš žaviuosi jo drąsiais sprendimais keisti savo gyvenimą.

Man absoliučiai nuostabus jo gebėjimas būnant bet kuriame pasaulio taške, pasinėrusiam į sudėtingas problemas, niekada nepamiršti savo artimųjų ir draugų. Man patinka jo drąsa išsakyti tiesą ir savo nuomonę. Labai patinka jo sveikas gyvenimo būdas, nesigėdijimas, kad buvo lietuvis, kad ir „pilkasermėgis“. Ir – aišku – tiesiog myliu jo talentingą sielą, kūrybišką mąstymą ir darbščias rankas.

Komikso skaitytojams siekiau perduoti žinią apie tokį kažkada, „(!) kažkokiame Jurbarke“ gyvenusį tuo metu svarbiausių Lietuvos paminklų kūrėją Vincą Grybą. Man svarbu buvo kalbėti apie tai, kiek reikia noro, mokslo, jėgų, meilės ir pasišventimo, kad pasiektum, jog kūriniai, gerokai pergyvenę patį kūrėją, liktų svarbia ir neįkainojama šalies kultūros dalimi.

Galų gale labai norėjau, kad visi, kuriems į rankas pateks ši knyga, paskaitę, pažiūrėję paveikslėlius, susidomėtų ir atvyktų į skulptoriaus memorialinį muziejų, kuris nėra fantazija, aplankytų tą vietą, kurioje jis gyveno, pamatytų, kaip atrodo skulptoriaus dirbtuvė, o ten išvystų daugybę, ko gero, per stebuklą iki mūsų dienų išlikusių Vinco Grybo skulptūrų.

Daugiau skaitykite  čia.